iškyla klausimas, ar mąstymo rezultatai atitinka tai, kas yra pačioje tikrovėje, ir kiek galima pasitikėti dabartinėmis mokslo žiniomis, t.y. kiek tose žiniose yra tiesos? Ir apskritai, kas yra tiesa ir kur ji egzistuoja - tikrovėje ar žmogaus galvoje?

Dažnai klausytojui tai būna problematiškas klausimas. Iš vienos pusės, tiesa turėtų būti kažkas kas nepriklauso žmogui, nepajudinama, stabilu. Kita vertus, neginčijama, kad pasaulį pažįsta žmogus. Vadinasi, tiesa negali būti daiktas, nes ji priklauso idėjų sferai. Tiesa gimsta, egzistuoja ne kur kitur, o žmogaus galvoje. Bet ne visos žmogaus galvoje atsirandančios idėjos yra tiesos.

Todėl ir kyla klausimas, ar mūsų teiginių turinys gali turėti tokią reikšmę, kuri nepriklausytų nuo mūsų pačių, bet priklausytų nuo tikrovės. Kitaip tariant, ar mokslo žinios turi objektyvų turinį, kuris nepriklauso nuo pažįstančiojo subjekto. O gal mokslinis pasaulio vaizdas yra tik mūsų subjektyvių išgyvenimų aprašymai, gal žmogus tik sukasi savo sąmonės sferoje, iš kurios nėra perėjimo į tikrovę?

Filosofai iškelia nemaža argumentų, kuriais neigiamas tikrovės pažinumas. Pavyzdžiui, sakoma, kad nėra objektyvaus kriterijaus mūsų žinioms patikrinti. Logika galinti padėti surasti tik teorijos prieštaravimus, bet ne teorijos teisingumą. O faktinės prielaidos, kuriomis remiasi mokslo teorijos, nėra pastovios.

Visumoje tiesos problema turi objektyvumo, absoliutumo ir santykinumo aspektus. Tai klausimas - ar gali būti mūsų žiniose, moksliniame pasaulio vaizde toks turinys, kuris nepriklausytų nei nuo žmogaus, nei nuo žmonijos? Ar gali teiginiai, mokslinės teorijos savo turinyje išreikšti tikrovę absoliučiai, ar tik santykinai?

Filosofijos istorijoje buvo daug pastangų atsakyti į tiesos probleminius klausimus. Susiformavo įvairios tiesos koncepcijos. Jau antikoje atsirado tiesos koncepciją, kuri vadinama klasikine tiesos koncepcija.  Jos autoriai - senovės graikų filosofai Platonas ir Aristotelis. Jie teigia, kad jeigu mūsų minties ar teiginio turinys nusako faktinę būseną, tai mes galime sakyti, kad ta mintis ar teiginys yra tiesa.

Tuo pasakoma, kad jeigu teiginys ar sakinys atitinka tikrovę, jis yra tiesa. Viduramžių mąstytojai tiesą glaustai apibrėždavo taip: tiesa yra daikto ir minties atitikimas (Veritas est adaequatio rei et intellectus). Toks tiesos apibrėžimas turi teigiamą aspektą, nes teiginių teisingumą susieja su objektyvia tikrove. Tuo tarpu asmeniniai norai, įsitikinimai turi pasitraukti į antrą planą ir nedaryti jokios įtakos pažinimo rezultaų teisingumui.

Tačiau tokiame tiesos apibrėžime buvo tam tikri neaiškumai, ypač buvo neaišku ką reiškia “atitikimo” sąvoka. Ką reiškia “minties atitikimas tikrovei”? Juk mintis nėra tapati ar identiška su daiktu, kuri jį išreiškia! Ar mintis sniegas yra baltas panaši į sniegą? Joks realus daiktas nėra panašus į mintį apie jį. Aristotelio tiesos definicija taip pat nepasako kuomet galima pasakyti kada tas minties ir tikrovės atitikimas jau yra, kaip galima žinoti, kada atsiranda minties ir tikrovės adekvatumas. Trūksta kokios nors priemonės, kuri galėtų į tuos klausimus atsakyti, t.y. trūksta tiesos kriterijaus. Aristotelis tokio kriterijaus nenurodė, o daugelis filosofų manė, kad sunku tokį kriterijų, kuris atsižvelgtų į minties ir tikrovės ypatybes, surasti.

Šie su klasikinė tiesos teorijos sunkumai sąlygojo tai, kad filosofai pradėjo ieškoti kitų tiesos apibrėžimo būdų. Naujos tiesos koncepcijos vadinamos neklasikinėmis . Jos ieškojo būdų kaip suformuluoti tiesos teoriją, kad nereikėtų minėti tikrovės. Jeigu susidaro keblumų su minčių palyginimu su tikrove, tai gal galima pabandyti tirti pačių žinių savybes ir vienas žinias palyginti su kitomis žiniomis?

Racionalistui galėtų atrodyti, kad toks požiūris natūralus, nes žinių teisingumą nušviečia proto šviesa ir čia nereikia jokio palyginimo su tikrove. Bet toks kelias nepriimtinas empirikui, nes patyrimas, kurį jis laiko patyrimo šaltiniu ir pagrindu, nėra tapatus žinioms. Juslinio suvokimo rezultatai yra pojūčiai ir žinias su jais lyginti sunkoka. Juslinio suvokimo rezultatai tampa svarbūs pažinimui tik išreikšti žodžiais, sąvokomis. Pojūčiai yra individualūs, subjektyvūs, o pažinimu dauguma tyrinėtojų vadina tik tai, kas reikšminga visiems, intersubjektyvu.

Pažinimui reikšmingi ne patys pojūčiai, o juos išreiškiantys teiginiai. O tokie teiginiai jau yra žinios. Susidaro įspūdis, kad tiesos reikia ieškoti žinių sferoje. Atrodė, kad tiesa yra pačių žinių savybė ir ją reikia tapatinti su aiškiu ir galutiniu, pagrindimo nereikalaujančiu, tiesos kriterijumi. Be tokio kriterijaus tiesa lieka neapibrėžta. Išeinant iš to, tiesa buvo bandoma tapatinti su žinių akivaizdumu ir jų loginiu darnumu.