Prieš septynerius metus Šiauliuose gyveno ir studijavo pilietis A.M. Įgijo aukštąjį juridinį išsilavinimą, dirbo nekilnojamojo turto brokeriu ir glaudėsi viename Saulės miesto bendrabučio kambarėlyje, priklausiusiame asmeninės nuosavybės teise jo žmonai. Kol ekonominis burbulas pūtėsi ir atsirado sveika nuovoka nesuvokiamas nekilnojamojo turto ažiotažas, tol pilietis A.M. sėkmingai sukosi šios sferos pavidalo darinyje, bet kai rinka perkaito ir burbulas sprogo, pilietis A.M. vyrišką brokerio liemenę iškeitė į valstybės tarnautojo klasikinį kostiumą, kurį dėvėdamas tarnavo paprastiems žmonėms, padėdamas jiems susivokti daugiausia teisiniais klausimais.

Su savo problemomis kreipdavosi ir močiutės, ir diedukai: kam žemių negrąžino, kam butą atėmė, o kam neteisėtai iškėlė bylą. Daugelis pilietį A.M. ėmė pažinoti kaip jauną perspektyvų juristą. Bet ilgainiui piliečiui A.M. juridinės normos suvaržė gyvenimą, prispaudė svetimų bėdų našta. Galiausiai juristas savo teisinėje karjeroje nusprendė padėti tašką. Kai juodu su žmona susilaukė pirmagimio, persikėlė gyventi į kaimą, o buvęs juristas, užkasęs žemėje „Temidės kalaviją“, atsidavė gamtai ir Dievui. 

Bėgo metai, Saulės mieste pridygo daug nekilnojamojo turto įmonių, bendrovių, o nekilnojamojo turto rinkoje įsivyravo štilis. Buvęs NT brokeris žinojo, kad tai ne pats geriausias metas pardavinėti nekilnojamąjį turtą, bet savo žmonai neprieštaravo, kai ji įdėjo skelbimą į „Express kontaktą“ dėl parduodamo kambario bendrabutyje. Nekilnojamojo turto agentai išsyk apspito kaip vapsvos apie medų.

Telefonas kaito nuo jų pasiūlymų tarpininkauti, tačiau buvęs NT brokeris duodavo neigiamą atsakymą. Ką jis galėjo – tik aprodyti butą. Ir šit, sykį į jį įsileido pirkėju apsimetusį NT agentą, o šis, vos patekęs į vidų, mitriai nužvelgė aplinką ir paprašė dokumento. A.M. pateikė jam savo pasą, po ko apsimetėlis ištraukė iš portfelio šūsnį popierių ir sėdęs prie stalo ėmė nurašinėti paso duomenis, entuziastingai tikindamas, kad į butą greit atves tikrą pirkėją, nes pats besąs tik Agentas. Mikliai užpildęs pavedimo sutartį, įbruko ją piliečiui A.M. į rankas, ragindamas tučtuojau pasirašyti.

Kol A.M. žvilgčiojo į sutarties punktus, kurių vienas skelbė, kad Agento atlyginimas yra vienas tūkstantis litų, tuo tarpu pats Agentas pyškino fotoaparatu į buto sienas. Visgi pilietis A.M. prasitarė, kad butas jo žmonos, o ši dabar gimdykloje ir neįgaliojusi jo pasirašinėti už ją kokių tai sutarčių. Tad teko sulygti žodžiu: už atvestą pirkėją su avansu – tūkstantis litų Agento naudai. Agentas, paspaudęs dešinę, dingo iš akiračio, palikdamas atminčiai tuščią sutartį ir vizitinę kortelę dovanų. Tačiau tikrojo pirkėjo taip ir neatsirado.

Žmona ir toliau dėjo skelbimus įprasta kaina, o Agentas užsidėjo viršaus ne sulygtą tūkstantį litų, o du su puse, taip sulaužydamas žodinį susitarimą su piliečiu A.M. 
Vėliau Agentas buto apžiūrai vedė bobutę iš Airijos, bet šiai pritrūko eurų, po to – senelį iš Anglijos, kuris išėjo išsikeisti svarų ir negrįžo. Galop pilietis A.M. nusivylęs Agento pažadais, pats išvyko į Londoną pasisemti nostalgijos tėvynei iš Temzės upės. O kai iš žmonos sužinojo, kad Agentas jam prisiuvo iš oro bylą, iš nuostabos vos nenėrė nuo Tauerio tilto į dugną.

Pasirodo, jam išvykus, Agentas, įkyriai zyzdamas lyg uodas, išviliojo iš jo žmonos buto raktą, kad galėtų atsivesti bobutę iš Airijos, tačiau atėjo ne bobutė, o anūkas iš Ispanijos, kurį Agentas buto apžiūros metu atkalbinėjo nuo šio buto pirkimo, o piršo kur kas prastesnės būklės – be grindų ir be lubų. Anūkas numojo ranka į Agento siūlymus ir grįžęs namo pasakė bobutei: pasitaikė neblogas butas, bet prastas Agentas. O anūkas to „neblogo“ buto skelbimą rado spaudoje ir susisiekė su A.M. žmona tiesiogiai.

Tai sužinojęs, Agentas išplūdo anūką ir uždėjo jam pusantro tūkstančio litų „baudos taškų“. Anūkas nusispjovė, o senelis nupirko butą be tarpininkų. O Agentas, pasitelkęs į pagalbą teisininkus iš Dvaro gatvės – advokatę, teisėją ir antstolį, savo naudai sukurpė bylą piliečiui A.M. ir jo žmonai. Tačiau, kaip paaiškėjo, pilietis A.M. neturi ir niekada neturėjo jokio nekilnojamojo turto, nors kažkada buvo NT brokeris, ir juristas. O teisininkų klanas, nutraukęs Temidei raištį nuo akių ir pasvėręs ant svarstyklių Agento naudai, tenkindamas Agento įnorius, surašė ieškinį, priėmė nutartį ir uždėjo turto areštą daržui, kurį valdo piliečio A.M. žmona asmeninės nuosavybės teise.

Bet teisininkų klanas tai įvardijo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, remdamasis niekine pavedimo sutartimi ir klaidingu advokatės teisės normų taikymu. Tuomet piliečiui A.M. vėl teko išsikasti iš žemės „Temidės kalaviją“ ir įrodinėti, kad jis beturtis, kad jo žmona visą turtą įgijo iki santuokos, kad nėra jų parašų ant NT agentūros pavedimo sutarties, ir kad Agento ieškinys neturi teisinio pagrindo, iš ko seka analogiška teismo nutartis ir neteisėtas turto areštas. O teisinio pagrindo nebuvimas, kai jis kokiai nors veikai yra būtinas, - tai teisės pažeidimas.

Sukluso teisininkų klanas, ausis pastatė: daržas tai areštuotas, o iš to daržo bulvių lauko maitinasi A.M. šeima. Ir A.M. žmona pasitaikė ne pėsčia: susisiekė su Teisingumo ministerija. Agentas vis tiek špygas rodo: ant pavedimo sutarties rado neva A.M. parašą. Bet parašas visai ne A.M. Todėl A.M. išsitraukė iš knygų lentynos baudžiamąjį kodeksą, nupūtė nuo jo laiko dulkes, atsivertė ir pritaikė straipsnį „dokumento klastojimas“. Ir dar daug straipsnių jis pritaikė, sėdėdamas ant suolelio Trafalgaro aikštėje ir per „skype“ konsultuodamas žmoną.

O žmonos iš ties ne pėsčios būta, pasirodo, ji irgi teisininkė, kažkada atlikusi praktiką policijos komisariate. Ji ir nori perspėti šiuo straipsniu visus saugotis klastingų NT agentų, kurie mato tik pinigus, o nevertina žmogiškojo faktoriaus. Agento planas atidirbtas Dvaro gatvės mėsmalėje, tačiau šį kartą, liaudiškai tariant, aferistas ne ant tų užsirovė. Nes pilietis A.M. vienoje rankoje laikydamas „Temidės kalaviją“, kitoje laiko „Dievo Žodį“. Pastarasis gi daug aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją ir prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis. Tik klausimas: ar teisinėje Lietuvoje nekilnojamojo turto agentai ir Temidės tarnai dievobaimingi?!