Alvydas VEBERIS

 PRIKELTAS GYVENTI IR LIUDYTI TIESĄ

Tuo  metu gyvenau Lietuvos nuostabiame ežerų, kalvų ir miškų apsuptame Zarasų  krašte.  Man buvo 23 metai.  Aš nemėgau alkoholio ir jo nevartojau. Tačiau gyvenimas neretai diktuoja savo sąlygas ir kai kada tenka eiti prieš savo valią. Mūsuose vyrauja tradicija už darbą ar paslaugas atsilyginti būtent šiais žalingais proto ir sveikatos  tirpikliais.

Dirbau darbų aikštelės viršininku melioracijos sistemoje.  Kaip ir kiekviename darbų bare darbų kokybę tikrindavo tos srities specialistai.  Patikrų metu revizoriai   visada gali rasti pažeidimų.  Juos tikrintojai galėjo matyti, galėjo ir nematyti, surašydami  tikrinimo aktą be pažeidimų. Tai jų kompetencijos ir sąžiningumo kriterijai. Kaip sakoma, revizorius net miške prie medžio gali prikibti, kad šis ne vietoje auga. Paprastai, norint turėti mažiau problemų tekdavo revizorius vaišinti,  jiems pataikauti. Savotiškai papirkti nuolankumu.

Kartą, vieną tokį revizorių vardu Algis, teko vaišinti. Aišku,  alkoholiniais gėrimais.  Teko palaikyti jam kompaniją ir gerti, kaip lygus su lygiu. Tokių revizorių organizmai prie vaišių  pripratę. Kas kita su manimi. Lygiavertis alkoholio kiekis mane išvedė iš pusiausvyros. Aš po išgertuvių likau vienas savo namuose. Tikrintojas  išėjo į savo namus.  Aš pasiekiau lovą ir nukritau.  Pradžioje teko tąsytis ir vemti geltonos spalvos skrandžio turiniu. Tarytum žarnos pačios  lipo iš organizmo lauk.  Jaučiau, kad senka jėgos, stoja širdis, prarandu sąmonę...  .Jutau, kaip mano dvasia keletą kartų apleidžia kūną ir pamažu  kyla aukštyn...

Galiausiai, tartum sapne,  atsirandu saulėtoje pievoje.

Tampu mažamečiu, kokių trejų metukų berniuku.  Aplink žydinčios gėlės.  Žalioje vejoje aš žaidžiu ir grožiuosi skraidančiomis plaštakėmis, šokinėjančiais žiogais. Man bekrykštaujant ir besidžiaugiant saulėta diena, staiga pamatau iš tolo link manęs besiartinančią jauną moterį. Ji ne eina, bet palengva plaukia, kojomis nesiekdama žemės. Apsirengusi lengva vasariška gėlėta šviesia ilga suknia. Į ją didelio dėmesio nekreipiau, nes mėgavausi pievos grožiu, o jos atsiradimas manęs negąsdino. Aš jutau jos geranorišką, šiltą, motinišką žvilgsnį.

Kai priartėjo prie  manęs užkalbino klausimu: ,,Ar aš dar noriu sugrįžti pas savo  mamą?“ Nors tuo metu aš buvau laimingas, bet nedvejodamas ištariau: ,,Be jokios abejonės“..

Tai nebuvo žodžių kalba. Kalbėjome mintimis.

Po šių mano ištartų žodžių moteris akimirksniu dingo.  Aš sugrįžau į savo pirmykštę būseną. Atgavau sąmonę ir kovojau su savo užnuodytu organizmu. 

Kokį laiko tarpą aš buvau atsisveikinęs su savo kūnu ir gėrėjausi pievos grožiu, pasakyti negalėčiau. Buvau kitame pasaulyje.  Galėjo būti keliolika, o gal valandos laikotarpis. Tuo metu laiko tarpsnis nebuvo prioritetas.  Svarbiausia likau gyvas. Tikrinimo aktas, be jokios abejonės, buvo teigiamas. Pažeidimų nenustatyta...

Tokia būdavo darbų kokybės tikrinimo darbų kaina. Ji iki šiol nesikeičia. Tik jau kitame pavidale. Lemia pinigai ir jų kiekis.