STRAIPSNIAI » Liudijimai
Alvydas VEBERIS LIUDIJIMAS – VAIVORYKŠTĖ ANT DELNO

Alvydas VEBERIS                LIUDIJIMAS – VAIVORYKŠTĖ ANT DELNO


2002 metai

 

 

 

 

Studijuodamas Bibliją – Šventąjį Raštą su Amerikos misionieriais sužinojau, kad stabai (drožiniai) neturi temdyti mūsų protų. Dievas II įsakymu uždraudęs juos net daryti. Aš savo kieme augančiame šimtamečiame ąžuole pakabinau kryžių su išdrožta iš medžio ,,Kristaus‘‘ skulptūra. Padariau jai nuo lietaus vario stogelį, kad ilgiau išsilaikytų ir saugotų mano namus. Šią medžio skulptūrą man padovanojo 30 – čio gimtadienio proga švogeris Juozas su šeima iš Kauno. Jis įteikė tokią dovaną kaip pagarbos ženklą mano tikėjimui. Iki Biblijos studijavimo, net 22 metus aš džiaugiausi ta dovana, bet tai buvo klaida.

 

Viso pasaulio tikinčiuosius, o tuo pačiu ir mane, Romos katalikų bažnyčia klaidino ne tik paveikslų, skulptūrų, kryžių ... garbinimu. Jie II Dievo įsakymą savo išleistuose katekizmuose, (paniekinę Dievo tiesas surašytas Biblijoje) visiškai panaikino! Sužinojęs visą tai 2002 metais aš skulptūrą iškėliau iš ąžuolo. Ją nunešiau į rūsį. Tuo metu dar nebuvau nusprendęs kaip su dovana pasielgti. Po kurio laiko ją sudeginau židinyje vietoje malkų. Tuo metu mano namuose svečiavosi vienos bažnyčios pastorius. Jis paklausė ar ne gaila dovanos. Labai paprastai su pasimėgavimu atsakiau, kad didžiulis džiaugsmas atrasti jėgų ir paklusti Dievui, o ne Jo klaidintojui.

 

Tą pačią dieną vakarėjant patyriau vieną iš daugelio, gyvą Šventosios Dvasios regėjimą. Tuo metu ruošiausi atidaryti labdaros-paramos fondą ,,Biblijos studijos". Savo valdoje stovėjau po šimtamečiu ąžuolu iš kurio panaikinau skulptūrą. Ji buvo kaip garbinimo ženklas Dievui. Šalia ąžuolo kūrenosi laužas, pakviestiems svečiams, ruošti vakarienę. Vienoje rankoje laikiau Bibliją-Šventąjį Raštą, o kitoje lankstinukus-kvietimus. Juose buvo įrašytos tekstų eilutės iš Biblijos. Tikrinau, kad nebūtų iškraipytas Dievo Žodis.

 

Lankstinukus turėjau išnešioti gyventojams, pakviečiant juos į fondo atidarymą. Staiga vakarinę dangaus pusę apgaubė tamsa. Pamačiau iš vakarų atslenkančius, juodus tarsi derva, debesis. Jie spėriai slinko link manęs. Liūtys turėjo tuoj, tuoj prapliupti. Aš susirinkęs bijančius lietaus daiktus (maistą, paruoštą vakarienei, Bibliją, lankstinukus) išsiruošiau vidun. Man pasiekus pusiaukelės įkalnę į namą buvau sustabdytas Šventosios Dvasios pagavoje ištartų žodžių,: ,,Kur eini? Grįžk. Mano galioje yra visa kūrinija. Aš atitrauksiu nuo tavęs lietų. Tu darai gerą darbą, eik atgal''. Aš sustingau vietoje, stabtelėjau. Viena koja buvo pakelta eiti toliau, bet po šių žodžių nebežengiau, tik apsidairiau po tokio staigaus sustojimo ir pakeltos kojos žengti pirmyn ar manęs kas nemato, kad nesijuoktų iš tokio keisto reginio. Aš nepatikėjau, kad visa tai tikra ir tie žodžiai skiriami man.

 

 

Dar nenuleidęs pakeltos kojos žvilgtelėjau į debesis. Jie akimirksniu skyrėsi pusiau, nubrėždami tiesią vertikalią liniją. Tuo metu prisiminiau reginį Kristaus nukryžiavimo metu. Tada plyšo pusiau užuolaida Šventų švenčiausioje patalpoje. Sutrikęs sustojau, nuleidau pakeltą koją. Matydamas, žodžių ir veiksmų derinį, paklusau ir grįžau prie židinio. Iš dviejų pusių debesys, apjuosę mano namą, vėl susijungė. Už kelių metrų, kaip iš kibiro pliaupė lietus. Aš stovėjau sausas ir stebėjau reginį. Buvau savotiškame šoke. Prisiminęs Abraomo derybas su Dievu, nedrąsiai nusprendžiau paprašyti dar vieno ženklo. Norėjau įsitikinti, kad Dievo bendrystė su manimi tikra.

 

Aš, stovėdamas su Biblija rankoje šalia degančio aukuro, paprašiau, kad Dievas man parodytų vaivorykštę kaip patvirtinimo ženklą. Tuo metu man dingtelėjo mintis apie Nojaus istoriją. Tuomet Dievas užtvindė žemę ir leido išsigelbėti tik Nojui su šeima. Vandeniui nuslūgus Nojus pastatė Viešpačiui aukurą kaip padėką, o Dievas pirmą kartą išskleidė vaivorykštę kaip ženklą to, kad daugiau niekada nebenaikins žemės vandeniu.

Lietui lyjant ir šviečiant saulei vaivorykštės spalvų gama daugelis mėgaujasi ir aš ne kartą ja grožėjausi. Po šio prašymo apsidairiau aplinkui. Jokios saulės nebuvo, dangus aptemęs, šalia pliaupia, kaip iš kibiro, lietus.. Susigėdęs dėl nepasitikėjimo Dievu, matydamas lietaus debesų įvykdytą stebuklą, nuleidau akis į Bibliją. Toliau tikrinau lankstinukus. Mano minčių prašymas akimirksniu buvo išgirstas. Pakėlęs akis nuo Biblijos išvydau ant mano rankų, kuriose laikiau Bibliją, nutiestą vaivorykštę.

 

Aš apstulbau. Pakėliau akis į dangų. Už šalia pliaupiančio lietaus tolumoje išvydau iki pusės dangaus nupjautą dar vieną vaivorykštę. Tokį veiksmų ir minčių reginį įmanoma susigalvoti, bet ar tai būtų teisinga Dievo akyse? Visa tai, ką parašiau yra tikra ir tai ne istorinių šaltinių pranašų žinia. Aš tai liudiju dabar. Netrukus į mano valdą vakarienei prie laužo atvyko gerai Panevėžyje žinoma tautinių kolektyvo ,,Grandinėlė“ meno vadovė Zita Rimkuvienė. Ji dar matė debesis, lietų, o apie tai, kad iškėliau iš ąžuolo Kristaus drožinį ir ką regėjau papasakojau. Ji kietasprandė katalikė.

 

Išgirdusi mano pasakojimą labai nuliūdo dėl iškelto iš medžio jos manymo ,,dievuko‘‘ ir aimanavo: ,,Ką tu padarei, ką tu padarei!? Kam taip reikėjo paniekinti Dievą?“ Po jos tų žodžių aš jai papasakojau, ką rašo Biblija ir ko iš Kristaus sekėjų trokšta Dievas. Ji netikėjo nei Biblija, nei Dievo Žodžiu, bet pasakojo, kad pasitiki Naujamiesčio klebonu Algirdu Daukniu. Man jis irgi gerai pažįstamas. Teko kartu studijuoti Bibliją, bendrauti iki to laiko, kol pamačiau, kad net studijų metu jis klaidina tikinčiuosius. Jo klaidinimus papasakojau Panevėžio buvusiam vyskupui J.Kauneckui. Šis pritarė Biblijos tiesoms ir mano pastebėtoms pastaboms. Tuomet studijas pratęsiau su Amerikos misionieriais.

 

Šiame video Finlis pabaigs pasakojimu, kai Dievas padarė stebuklą tiems, kurie patikėjo Dievu ir krikštijosi. Jiems per lietaus debesis švietė saulė ir nė vienas lietaus lašas nenukrito ir nesugadino šventės.

https://www.youtube.com/watch?v=JZVXNHeVIfs