Liudijimas apie Modestą Valintėlį

Tai buvo 2002 m. liepos mėn. karšta vasaros diena. Sekmadienis. Aplankiau vienos konfesijos bažnyčią. Po pamaldų grįžau namo. Su broliu Algimantu, kuris gyvena Radviliškio m. buvau sutaręs, kad nuvažiuosiu pas jį, nes pirmadienį reikalinga nuvežti mudviejų tėtį pas gydytojus į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas  pasitikrinti sveikatos. Brolis Vilniaus miesto nepažinojo, todėl ta užduotis buvo skirta man.

Kažkokia tai man nesuprantama dvasinė būsena buvo apstojusi mane  ir aš jau prieš keletą dienų iki išvykimo ieškojau priežasčių, kad tą dieną kažkodėl reiktų likti namie. Tai nebuvo priežastis, kad nenorėčiau pasitarnauti tėčiui.  Mano supratime šventa vaikų pareiga padėti savo tėvams. Nenoras vykti su tėčiu buvo didžiulė man  mįslė. Kažkokia tai mistinė - dvasinė jėga man trukdė ir liepė išvykai priešintis. Tačiau  davęs žodį, negalėjau pažado neįvykdyti.

Po pietų paskambinau į tėčio namus. Atsiliepė jį globojusi brolio žmona Marytė. Jai pasakiau, kad susiruošiau ir  jau išvažiuoju iš Panevėžio ir netrukus būsiu Radviliškyje. Mano didžiam nustebimui ir džiaugsmui pasakė, kad nevažiuočiau. Priežastis tame, kad labai karštos dienos, o tėčio sveikata ne pati geriausia. Be to iš  savo miesto gydytojo nepasiėmęs siuntimo, o be jo gali nepriimti konsultacijai. Nutarė kelionę atidėti kitam kartui. Aš neišsidaviau, kad man tik tokio atsakymo ir tereikėjo.

Todėl su pasiūlymu be abejo sutikau ir nusprendžiau antrą dienos pusę praleisti ilsėdamasis savo vienkiemyje.  Vakarop grįžau į namo vidų. Buvau pasirengęs eiti miegoti į antro aukšto miegamąjį, tačiau to padaryti niekaip negalėjau, nes vėl kažkokia jėga, tarsi, už rankos tempė ir vedė dar kartą išeiti į kiemą. Buvau sutrikęs ir pasimetęs. Negalėjau suprasti kas vyksta. Tačiau vis tik paklusau prieš savo valią.  Prieš tai apgalvojau, kad jokios priežasties išeiti į kiemą nebeturėjau.

Modestas praėjus 10 metų  nuo tų lemtingų įvykių fondo patalpose

Atidaręs duris, ir stovėdamas ant laiptų aikštelės pakylos, nustėrau. Pamačiau vieną iš savo įkurto fondo globotinių - Modestą. Jis buvo jau spėjęs išplėšti rūsio langą, šalia jo gulėjo nusikaltimo įrankis - laužtuvėlis. Jis buvo paimtas iš mano garažo, kuris buvo atrakintas.

Keisčiausia buvo tai, kad Modestas buvo mažumėlę nusikaltęs ir į mano namus vengė eiti - bijojo. Be to, jis puikiai žinojo, kad per išplėštą langą į namo rūsį nepateks, nes iki pat viršaus rūsys užkrautas malkomis. Jame jis ne kartą yra buvęs.

Aš nedrįsdamas arčiau eiti, kad nepanaudotų numestą įrankį gynybai,  paklausiau: ,,Ką tu čia darai?“ Jis klūpėjo ant kelių, buvo nulenkęs galvą, nieko nesakė. Tada nusileidau laiptais ir pirmiausia paėmiau šaltą ginklą - laužtuvėlį ir suskubau apeiti apie namą pažiūrėti ar jis atėjo vienas. Apėjęs namą nieko neužtikau, padėjau įrankį į garažą ir pamaniau, kad grįžęs jau jo neberasiu, nes bus pabėgęs. Deja, jis klūpėjo ir buvo toje pačioje vietoje.

 Aš jį vėl kalbinau ir bandžiau suprasti kas nutiko. Jis nekalbėjo. Bandžiau pajudinti ir liepiau stotis, tačiau pajutau, kad jis apglebęs. Padėjau atsikelti ir pastebėjau, kad nesilaiko ant kojų. Teko jam padėti ir temptinai įvesti į namo vidų, kad sužinoti jo atvykimo priežastį. Pamačiau, kad nesusikalbėsiu, nes į mano klausimą ar atėjo vienas, rodė kažkokius tai ženklus  ir visiškai negalėjo ištarti žodžių. Mano akyse, jo kūnas glebo. Suskubau skambinti jo močiutei ir papasakoti kas įvyko.  Tariausi ką daryti. Pranešti apie įvykį policijai ar skambinti į greitąją.

Močiutė patarė kreiptis medikų pagalbos, tačiau nebaigiant su ja pokalbio, pastebėjau, kad Modestas visiškai glemba, todėl numetęs ragelį, puoliau jį gelbėti, nes delsti laiko nebuvo. Tuoj pat vilktinai nutempiau į savo automobilį ir vežiau į Panevėžio centrinės ligoninės priėmimo skyrių. Bevažiuojant Modestas kūno stabiliai nelaikė. Svyravo tarsi nendrė vėjyje. Bijojau, kad neužvirstų ant vairo. 

 Viena ranka stengiausi prilaikyti, o kita vairuoti automobilį. Skubėti negalėjau, nes trukdė šviesoforai ir kelio atkarpa iki ligoninės. Bijojau vieno, kad pakeliui neužgestų gyvybė. Bandžiau kalbinti, bet tai buvo beprasmiška. Nuvežęs prie pat ligoninės priėmimo skyriaus durų ištempiau iš automobilio. Nuo  kojų nukrito šlepetės, todėl patalpoje liko basomis.  Med. seserys bandė aplaidžiai, nedėmesingai klausti, kas nutiko. Į situaciją reagavo vangiai, nors matė leisgyvį dvidešimtmetį jaunuolį. Pamatęs jų tokį požiūrį į atvežtą ligonį, pakėliau balsą, nes mačiau, kad Modesto gyvybė ant plauko. Sesutės man paprieštaravo, kad atvežti ligoniai pas juos nemiršta, bet po mano pastabų ir ligonio sunkios būklės sureagavo.

 Pamatę, kad ligonis visiškai išsekęs suleido vaistus ir kvietė gydytoją. Netrukus buvo išplautas skrandis. Ligonio būklė nepakito. Netrukus nuvežė kažkodėl ne į reanimaciją, bet į vidaus ligų palatą. Sukvietė gydytojus. Jų netrukus atsirado bent trys. Nuo pat namų iki palatos iš akių Modestui bėgo ašaros. Palatoje jos nustojo. Atnešė slaugytoja vandens. Aš bandžiau suvilgyti su vata lūpas. Jis pats atsigerti negalėjo, buvo be sąmonės. Gydytojų akivaizdoje kūnas visiškai atsipalaidavo, pradėjo stingti. Gydytojai apžiūrėję pulsą, akis,  konstatavo jaunuolio mirtį.

Viena gydytoja davė mintį, kad gal dar reikia nuvežti į reanimacijos skyrių. Man paklausus, jei gyvybės nebėra tai kokia iš to nauda, pasakė, kad dirbtini aparatai gal kartais padės, bet jie to daryti kaip ir nenorėjo. Manau, man nesant, būtų išvežę tiesiai  į lavoninę. Po jų abejonių aš pareiškiau, tai kodėl tampo po palatas, o iš karto to nedarė, matydami ligonio būklę. Tada suskubo. Dar prieš pajungdami dirbtinius aparatus, padarė kompiuterinę nuotrauką, nes gydytojai nesuvokė dėl kokios priežasties ligonis mirties glėbyje. Po rentgeno aiškumo nepadaugėjo.

Broliai Modestas ir Donatas su atžalomis atvyko pasisvečiuoti į fondą

Netrukus į ligoninę atskubėjo Modesto močiutė, brolis. Močiutė sielvartavo. Ji visai nesenai buvo palaidojusi vieną po kito du savo d sūnus, o dabar  mirtyje atsidūrė anūkas. Pajungus reanimacijos skyriuje dirbtinus aparatus-stimuliatorius kūnas nerodė jokių gyvybės ženklų. Pasilikti ligoninėje prasmės nebuvo. Gydytojai jokiais stebuklais nebetikėjo. Aš su budinčiąja slauge susitariau, kad kas pusę valandos skambinsiu per naktį ir teirausiuosi apie jo būklę.

Man tokį leidimą davė. Grįžome pas Modesto močiutę į namus. Ji aimanavo ir verkė, nes po gydytojų išvadų nebeturėjo vilties, kad matys gyvą anūką. Bandžiau ją nuraminti ir pasakiau, kad yra dar vienas Gydytojas, kuris gali prikelti net mirusį. Patariau pasilikti maldoje, tą patį darysiu aš ir Modesto brolis Donatas. Juk Dievas gali išpildyti bet kokį stebuklą. Pasilikome maldoje.

Aš vos ne kas  pusę valandos, visą naktį, skambinau į ligoninę. Gaudavau vieną ir tą patį atsakymą, kad jokios gyvybės, apart, prijungtų aparatų darbo. Po neramios nakties, naujos dienos 11 valandą reanimacijos skyriaus gydytoja pareiškė, kad ligonis jau ištarė savo vardą. Tada man jokių abejonių neliko, kad jis atgavo sąmonę. Ligos priežasties gydytojai taip ir nenustatė.

Po šio įvykio supratau, kokia jėga man neleido važiuoti į Radviliškį. Pasirodo reikėjo man likti namuose, kad padėčiau išgelbėti gyvybę fondo globotiniui Modestui. Jis augo problematiškoje šeimoje. Dvasia davė ženklus nukreipdama mano žingsnius tinkama linkme. Dideliam džiaugsmui Dievas panaudojo mane kaip savo įrankį.  Tai Dievo plano dalis, kad Jo didingus darbus liudytume žmonėms ir suvoktume, kad Jo Dvasia gyvena šalia. Tereikia tik jai paklusti ir vykdyti Dievo valią.