STRAIPSNIAI
Valentinas REPŠYS Grobuonys 2017-11-30.


 

 

Valentinas REPŠYS 

 

GROBUONYS

 

 

 

,,Mokykitės daryti gera, ieškokite teisingumo, padėkite

prispaustiesiems, apginkite našlaičius, užstokite našles".

(Iz 1,17)

 

 

2017 m. lapkričio 28 dieną Panevėžio apylinkės teisme vyko antrasis parengiamasis posėdis vienoje įdomioje byloje, kuri ko gero įeis į Lietuvos teisės istoriją. Šiais visuotinio abejingumo laikais atvejis beprecedentinis: 91-rių metų vienišos, niekam nereikalingos močiutės likimu staiga susirūpino valdiškos įstaigos, prokuratūra, visuomenininkai, respublikinė televizija ir net vietinė žiniasklaida. Kas gi ta, tiek dėmesio sulaukusi, įžymioji močiutė?

Intriguojantis posūkis

 

Pasirodo, kad ši ,,žvaigždė" - Panevėžio miesto Statybininkų gatvės daugiabutyje gyvenusi Marija Veronika Kasiulienė. Tai vieniša, neretai badmiriaujanti ir komunalininkams prasiskolinusi senolė. Tokių respublikoje tūkstančiai. Neabejingi kaimynai, matydami jos vargus ir realią grėsmę būti išmestai į gatvę, bandė jai išrūpinti atitinkamų valdžios institucijų pagalbą.

 

Deja, biurokratai eilę metų tik atsirašinėjo, bet nieko nedarė, tarsi laukdami, kol ši "atiduos Dievui dūšią". Šiaip ne taip pavyko prisikviesti visuomenininkus – labdaros paramos fondą "Biblijos studijos", kuris per pusmetį suremontavo butą, padengė skolas ir išsprendė senolės priežiūros klausimą. Deja, šie geradariai dabar priversti varstyti teismų duris. Kodėl? Toks netikėtas posūkis šioje istorijoje paskatino pasidomėti šia byla. Negi daryti gera yra nusikaltimas?

 

91 metų senolė M.V.Kasiulienė senatvėje tampoma po teismus

 

Lenda interesų ausys

 

Stebint proceso dalyvių apklausą, pradėjo ryškėti įdomios aplinkybės. Pasirodo, kad visas šis šaršalas kilo, kai Panevėžio socialinės paramos skyrius sužinojo, jog M.V.Kasiulienė savąjį butą iškeitė ir po to padovanojo ją prižiūrėjusiam fondui "Biblijos studijos", su teise jame gyventi be rūpesčių iki pat mirties.

 

Tuo pačiu ji turi teisę šiuo butu disponuoti, laikyti savo namų apyvokos daiktus, rūbus, knygas, nuotraukų albumus, kurie jai labai brangūs. Jie primena jos praeito gyvenimo našlaitės dalią. Atrodo, visiškai suprantama, kad močiutė šitaip pamalonino ją iš bėdų ištrauksią organizaciją, beje, pati nieko neprarasdama.

 

Bet įdomiausia šioje istorijoje, kad Viktoro Michailovo vadovaujama tarnyba, kurios niekaip nebuvo galima prisikviesti močiutei pagelbėti, staiga susirūpino jos likimu – paprašė prokurorų ištirti ar močiutė nebuvo apgauta šių sandorių metu. Sąžinė pabudo? Anaiptol. Pasirodo, tokie prasiskolinę, giminių neturintys senukai su nuosavais butais – puiki galimybė tam tikram valdininkams artimų žmonių ratui įsigyti gyvenamąjį plotą pusvelčiui arba pelningai parduoti.

 

Nelaiku įsimaišę visuomenininkai sujaukė kortas ir tiesiog iš panosės ,,nugvelbė“, jų numatytąjį kąsnelį. Fondo atstovai tvirtina, kad patalpų turi pakankamai. Netgi savo didžiulį namą Fondo steigėjas A.Veberis pardavinėjo, panaudodamas gautas lėšas Fondo reikmėms. Kažkokio išankstinio intereso į močiutės turtą tikrai visuomenininkai neturėjo ir net šiuo metu neturi.

 

Grynai susiklosčiusių aplinkybių dėka teko perimti M.V.Kasiulienės butą savo žinion, jos pačios iniciatyva. Prieš tai, vieniša senolė siūlė savo apleistą butą užrašyti talkinusiai kaimynei A.G.Simonaitytei, vėliau A.Veberiui. Kai šie atsisakė, tuomet senolė patikėjo Fondui, iš geranoriškų paskatų už jai suteiktą pagalbą. Pasirašė ,,uzufrukto“ sutartį.

 

Šioje situacijoje A.Veberis netgi labai patenkintas prokuroro R.Senkaus inspiruota byla. Jo manymu, tai gera galimybė, ilgai ir nuobodžiai bylinėjantis, parodyti visuomenei tikrąjį valdininkų ir prokurorų vaidmenį, apiplėšinėjant nuskurdintus žmogelius.

 

Žiniasklaida mauro darbą atliko

 

Jeigu pirmajame posėdyje žurnalistų buvo pilna kaip širšių prie medaus, tai šiandien jų nesimatė nė vieno.

 

A.Veberis pasakojo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininkės padėjėja (ryšiams su žiniasklaida ir visuomene) Irma GRITĖNIENĖ, iškart prisistato, kai apsauginis praneša, kai į teismo rūmus jis atvyksta. Skaitytojui turiu priminti, kad A.Veberis yra leidinio ,,Laisvas laikraštis“ Lietuvai korespondentas. Irma GRITĖNIENĖ A.Veberį perspėja, kad teismo rūmuose daryti video reportažus, paveiksluoti draudžiama.

 

Išskirtinai į Fondo el. paštą yra atsiuntusi Teisėjų tarybos taisykles, kuriose visais įmanomais būdais stengiamasi suvaržyti jiems neparankių žurnalistų darbą, nors LR Konstitucija tai draudžia. Parašyta: ,,Teismo vadovams reiktų supažindinti savo darbuotojus apie jų teises ir pareigas. Tam tikslui žinoti, kad LR 44 str. 1 d., numato, kad masinės informacijos cenzūra DRAUDŽIAMA. LR Konstitucija gina asmens teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti, ir skleisti informaciją ir idėjas (25 str. 1 ir 2 dalys).

 

Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, kas yra cenzūra: ,,Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 str. ,,Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: ,,Viešosios informacijos cenzūra LR draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informavimo turinį ...‘‘

 

Tik pamačiusi kamerą mano rankose, Irma GRITĖNIENĖ iškar perspėjo, kad filmuoti nebus galima.

 

Prokuroras R. Senkus paprašė teisėjos Vaidos Motiejūnienės prijungti prie bylos DVD diskus su televizijos laidų įrašais iš praėjusio posėdžio. Tuomet pasidarė aišku, kas ir kokiu tikslu žurnalistus tada pasikvietė, ir kodėl tie reportažai buvo pagaminti pagal prokuratūros pozicijos kurpalį.

 

Gynyba nepritarė prijungimui, nes TV produkcija esanti akivaizdžiai šališka. A.Veberio mobiliuoju telefonu darytame paraleliniame įraše užfksuota, kaip prokuroras meluoja, klaidindamas reporterius. Įsiterpus A.Veberiui į pokalbį ir pranešus žiniasklaidos atstovams, kad jis skleidžia melą, tuoj pat prokuroras R.Senkus paspruko.

 

Neveiksnus veiksnumas?

 

Iš prokuroro R.Senkaus laikysenos aišku, kad šis stengsis įrodyti, kad M.V.Kasiulienė, perrašydama butą visuomeniniam Fondui, nesuvokė savo veiksmų. Prokuroras bando siekti, kad močiutei būtų paskirta psichiatrinė ekspertizė atbuline data. Jau, netgi atskiru prokuroro prašymu, užvesta Pasvalio rajone byla, inspiruoti tokį jo veiksmą. Ar teismas ryšis palaiminti tokį prokuroro norą?

 

Kaip jis vertins tokios ekspertizės rezultatus? Ne paslaptis, kad dabartinė psichiatrija panašėja į sovietinę – kaip valdžiai reikia, taip komisija ir parašys... (tai rodo policijos veteranės Skaistos Rakauskienės, kovojusios su narkotikų verslu ir daugelis kitų pavyzdžių). Kol kas teismas nusprendė apklausti močiutę stebėjusius gydytojus ir sandorius tvirtinusius notarus.

 

Peržvelgus byloje esančius dokumentus, į akis krinta dar vienas įdomus dalykas: socialinės tarnybos, prokuratūra, policija atkakliai tvirtino, kad M.V.Kasiulienei priežiūra nereikalinga, nes ji veiksni, šviesaus proto, gebanti viską susitvarkyti savarankiškai, o dabar nori įrodyti atvirkščiai. Žodžiu, veiksnumas ar neveiksnumas pagal valdininkus priklauso nuo to, kaip tuo momentu jiems naudingiau.

 

Tarp dviejų globėjų

 

A.Veberis, gavęs signalą, apie šią situaciją, pranešė visoms įmanomoms institucijoms, kad šios pasirūpintų apleista senole. Nesulaukęs iš jų pagalbos, M.V.Kasiulienės iniciatyva įformino teisę rūpintis jos globa. Teisme paaiškėjo, kad ši močiutė iš laikinosios globos pervesta į nuolatinę globą be A.Veberio žinios, kas sukėlė pastarojo pasipiktinimą.

 

Taigi, susidarė tokia situacija, kad močiutė dabar atsirado tarp dviejų teisėtų globėjų. O kaip jai elgtis? Įdomu, kaip ir kada ši teisinė kolizija bus išspręsta? Taigi, ateinantys teismo posėdžiai žada būti pakankamai intriguojantys. Juk turi paaiškėti, kam iš tikrųjų rūpi senolės likimas, o kam jos butas.

Šis glėbys segtuvų su dokumentais A.Veberio rankose iliustruoja, kiek reikia įdėti darbo, norint padėti tik vienam žmogui. Dar reikia turėti omenyje, kad visuomenininkai už šią veiklą ne tik negauna nei cento, bet dar ir priversti gaišti laiką, aiškindamiesi teismuose prieš biurokratus, kurie neretai tik imituoja pagalbą vargstantiems senoliamas.

 

Valentinas REPŠYS

 

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=5506:grobuonys&catid=33&Itemid=141