STRAIPSNIAI
Svajūnas Marcinkevičius. NUO VILKO ANT MEŠKOS

Biblijoje antrame Dievo įsakyme parašyta, kad Dievas skiria vaikams bausmę už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos, kurie Jį atmeta. Šis įsakymas įduotas Mozei į rankas, kad su juo galėtų susipažinti visi žemės gyventojai. Tiesa antikristai tą įsakymą panaikino - išmetė. Jo nerasite ir Romos katalikų bažnyčios išleistuose katekizmuose.

 

Neseniai, lyg atominė bomba, iškilo aikštėn Garliavos, vėliau Pikeliškių globos namų, šiandien jau Švėkšnos specialiojo ugdymo centro skandalai. Tačiau mūsų valstybėje kur pirštu dursi ten kiaura. Ne tik šių, bet ir daugelio kitų valdiškų įstaigų, kurios neva rūpinasi tėvų paliktų vaikų ar našlaičių gyvenimu lydi tragiškos istorijos. Tokiais ,,valdiškais“ vaikais labai gerai sugeba manipuliuoti įvairaus plauko vertelgos. Pradedant valdiškų įstaigų vadovais ar sukurtomis ir priedanga įsikūrusiomis visuomeninėmis organizacijomis, šeimynomis ar fondais. Vieni plauna valstybės pinigus, kiti naudojasi labdaringomis šalpomis ar Europos sąjungos lėšomis, suinteresuotais asmenimis.

 

Vienus, numestus tėvų vaikus, išnaudoja pedofilų reikmėms, sekso vergijai, pigiai darbo jėgai, kitus parduoda įvaikinimui užsienio piliečiams, kurie po to patenka įvairiausioms išnaudojimo reikmėms (organams, tiems patiems pedofilams, darbui ar kitoms kančioms). Apie tokius likimo nuskriaustuosius vėliau nesulaukiame jokių žinių. Valstybinėse įstaigose nėra jokios kontrolės, totali biurokratinė betvarkė. Vaikai dingsta lyg į vandenį. Nenuostabu, kad internete sklinda siaubinga informacija, kad tokių nelaimėlių (vaikų ir kūdikių) patekusių į nusikaltėlių (vampyrų) rankas geriamas kraujas, vaikai ne tik tvirkinami, bet ir valgomi.


Šią istorija apie sutrikusio intelekto nelaimėlį Kęstutį Šimašių A.Veberis buvo aprašęs respublikinėje spaudoje. Iki 29 metų Kęstutis ramiai gyveno Ventos globos namuose. Administracija apie jį atsiliepė teigiamai: ramus, taupus, paslaugus, noriai talkinantis prie ūkio darbų, negeriantis, nerūkantis, nemokantis meluoti... Kęstutis apie šią įstaigą taip pat atsiliepia teigiamai. Pagal galiojusius LR teisės aktus, sulaukus 29 metų tokie gyventojai perskirstomi į kitus pensionatus.

 

Kęstutis turėjo būti pervestas kitur. Tačiau šią auką nusižiūrėjo tuos pačiuose globos namuose dirbusi Ginta Pinskuvienė - Rimkuvienė. Pradžioje vaikiną iš globos namų pasiimdavo į savo valdą, kad talkintų jos šeimai prie ūkio darbų. Vėliau pasitarusi su savo vyru verslininku Sauliumi Rimkumi sumąstė apgyvendinti ir priimti visam laikui kaip šeimos narį. Kęstučiui prižadėjo aukso kalnus. Už jo globos namuose susitaupytus pinigus įrengė ūkiniame name kambarėlį. Kęstutis dirbo prie ūkio darbų jų valdoje, talkino S. Rimkaus automobilių versle, vėliau buvo apiformintas ir dirbo jo laidojimo verslo įmonėje.

 

Ten gaudavo net iki 1000 litų atlygį. Tačiau nei savivaldybės mokamų 900 litų šalpos nei 1000 litų atlygio Kęstutis nematė. Viską kontroliavo ir jo pinigus naudojo Rimkai, nors Kęstutis yra veiksnus. Atlygis 1000 litų į mėnesį turint neįgalią sveikatą su 30 procentų darbingumo įtartinai didelis. Tačiau apie įvykį sužinojusi Akmenės skyriaus darbo inspekcija nusikaltimo požymių Rimkų veiksmuose neįžvelgė, tad šie netrukdomi galėjo Kęstutį išnaudoti toliau.

Supratusi, kad paramos fondo darbuotojai visiškai nevaldiškai pradėjo narplioti Kęstučio gyvenimo peripetijas,   G.Rimkienė grąžina nusavintą telefoną, asmens dokumentus ir banko kortelę...


Kad niekam nesiskųstų įkalintomis gyvenimo sąlygomis, iš Kęstučio buvo atiminėjami jo įsigyti mobilūs telefonai, jam drausdavo lankytis pas draugus, netgi sveikintis su greta esančia kaimyne. Nors Ventos soc. skyrius įsikūręs greta kitoje gatvės pusėje, tačiau, kartu su Rimkais puotaujantiems ir besibičiuliaujantiems Ventos m. soc. darbuotojams, Kęstučio gyvenimo sąlygos ir kančios nė motais.

 

Galiausiai nelaimėlio pagalbos šauksmas pasiekė Panevėžį. Rimkai sužinojo, kad globotinio skriaudos išlindo į viešumą. Tuomet suskubta Kęstučiu atsikratyti, ir jis Rimkų iniciatyva patalpintas į Šiaulių psichiatrijos ligoninę. Tačiau fondo pastangomis, Kęstutis buvo išgelbėtas ir paimtas iš ligoninės. Dėl galimai nusikalstamų ,,globėjų“ Rimkų veiksmų ikiteisminis tyrimas tebesitęsia. Žinant Lietuvos teisingumą, neatmestina, kad Rimkai gali laimėti.

 

TEISINIO NIHILIIZMO GNIAUŽTUOSE


Pradėtoje Šiaulių prokuratūros Telšių prokuratūros ikiteisminio tyrimo byloje, kuri tęsiasi ganėtinai ilgą laiką, pririnkta šališkų Rimkų liudininkų. Apversta viskas aukštyn kojomis. Galima susidaryti įspūdį, kad Kęstučiui Šimašiui buvo neišpasakytai gera globa, puikios gyvenimo sąlygos, trykštanti Rimkų meilė nelaimėliui (aut. pastaba: maistą žiemą padėdavo lauko prieangyje, kaip šuniui. Kęstutis iš ūkinio pastato turėdavo saugoti, kada bus jis išneštas, kad šis žiemą nesušaltų į ledą). Į gyvenamą namą neįsileisdavo (nors pagal sudarytus dokumentus įformintas kaip šeimos narys), nebent retsykiais pasikviesdavo per šventes ar kai būdavo svečių, kad pasirodyti kaip jie ,,gerai“ rūpinasi svetimu neįgaliu našlaičiu.


Iš esmės, jį tik išnaudojo, savinosi jo pinigus, ėmė jo vardu bankines paskolas, naudojosi elektronine bankininkystės kortele. Naudojo ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą. Kęstutį, turintį 30 metų amžiaus, G.Rimkuvienė spardė, S.Rimkus  - klupdė, grasino užkasti miške, gąsdino nušausiąs turimu pistoletu ar įkišiąs gyvą savo laidojimo biuro šaldiklį, netgi nekaltai apvagino...


Nors ikiteisminio tyrimo byloje dėl galimų nusikaltamų veikų S.Rimkui ir G.Pinskienei-Rimkienei pateikta daugybė faktų, kurie padėti tarsi ant lėkštutės, tačiau prokurorė Algina Giniotienė sugebėjo ikiteisminį tyrimą nutraukti. Teko vėl kančių išsekintam našlaičiui jos veiksmus skųsti. Šiuo metu byla atnaujinta, tyrimas tęsiamas, bet... vėl tos pačios prokurorės rankose. Stebėsime ar vėl neužglaistys? Juk teisingumo mafija tik tokiais metodais ir dirba. Nusikaltėlius išteisina, o teisieji lieka kalti. Juk iš teisiojo jokios naudos, o iš nusikaltėlio visų kišenės papilnėja,- advokatų, tyrėjų, prokurorų net teisėjų. Galutiniame rezultate bylos baigiasi šnypštu.

 

Išgelbėtam  iš Rimkų aplinkos K.Šimašiui, dėl neatsakingo valstybinių biurokratinių darbo, teko kreiptis į socialinės apsaugos ir darbo ministrę Algimantą Pabedinskienę dėl tolimesnių K.Šimašiaus gyvenimo sąlygų išsprendimo. Ji buvo pakraupus dėl jos vadovaujamos ministerijos darbuotojų šalto požiūrio į darbą ir įpareigojo šią problemą spręsti vyriausiajai specialistei Jurgitai Jokubauskienei.

 

  Buvo suderinta, kad Kęstutis apsigyvens Panevėžio r. prestižiniuose VŠĮ ,,Vilties namuose“. Tačiau aukos laukė jau kiti ,,geradariai“. Pakliuvo Panevėžio našlaičių rėmimo fondo pirmininko Tomo Jasinsko įtakon.  


PANEVĖŽIO NAŠLAIČIŲ RĖMIMO FONDO T.JASINSKO GLOBOJE


Šis fondas veikia jau daugelį metų. Įkūrėjas našlaitis Tomas Jasinskas. Jis pats patyręs gyvenimo skriaudas, paliktas   vaikų namuose. Čia prabėgo jo vaikystė, jaunystė. Matė tokių įstaigų košmarą ir suaugęs nusprendė padėti tokiems pat likimo broliams, įkurdamas našlaičių rėmimo fondą. Tačiau ar skriaudų nualinti ir sugadinti nelaimėliai gali tinkamai įvertinti situaciją, ar jie tampa pilnaverčiais piliečiais?

 

Daugeliu atvejų jų mąstymas jau būna pažeistas. Juos kamuoja patirtos gyvenimo skriaudos, ilgesys gimdytojams, stresas, kerštas už jų patirtas kančias. Iš tokių atjautos, meilės, gailestingumo sunku sulaukti. Jiems tos savybės svetimos,nes neišugdytos. Tokie verčiasi kaip įmanydami. Nuo mažumės vagiliauja, o kai suauga,  apgaudinėja žmones apsimetę kunigais, policininkais...

 

Dalyvauja įvairių labdaringų akcijų veikloje gaudami prekes, vėliau jas parduodami mažesnėmis kainomis ar panaudodami savo reikmėms, už menką atlygį noriai vyksta į televizijos laidas, pasakodami savo gyvenimo istorijas, pardavinėja savo kūnus sekso reikmėms, susivilioja estradų, teatrų scenomis... Juk daugelis natūralūs artistai. Talkina sisteminėms partijoms rinkimų metu, veikdami pagal partijų lyderių juodąsias technologijas, koneveikdami priešininkus platinant skrajutes ar laikraščius. Partijų lyderiai atsilygina dosniai. Jų reikmėms suteikiamos ne tik nemokamos fondui patalpos, bet maudosi su biurokratais uždarose pirtyse, skiriamos jiems lėšos rinkimų kompanijų metu dėl daromų klastočių.

K. Šimašius su T. Jasinsku labdaros-paramos ,,Biblijos studijos“ fondo patalpose


Vykdydamas fondo veiklą, Tomas savo likimo draugus ,,gelbėjo“ ir ,,stengėsi“ padėti pagal jo įsitikinimus ir supratimą. Daugeliui jų teko gyventi Panevėžyje Tomo namuose. Jis juose įsikūrė padedant valstybei bei jo krikštatėviams Stasiui ir Genovaitei Šinkevičiams, gyvenantiems Anykščių r., Troškūnų m. Tomas įsigudrino globojamų našlaičių pašalpas, valstybės suteikiamas lėšas nukreipti savo asmeninėms reikmėms.

 

Kai kuriais atvejais našlaičiai, talkinant Tomui, už būsto pirkimui, buitinei technikai ar baldams skirtas lėšas, sutarę su prekybinėmis įmonėmis, pasiimdavo grynus pinigus. Juos netrukus neatsakingai išleisdavo valgiui ar kitoms reikmėms,- rūkymui, alkoholiui ir pan. Juk pilnavertės gyvenimo patirties, su menku išsilavinimu, Tomas Jasinskas neturėjo. Tokio neatsakingo gyvenimo pasekmės rezultatas Tomo Jasinsko įtakoje, daugelis puikių jaunuolių virto visiškais ligoniais, išgyveno depresiją, tapo neveiksniomis ir neįgaliomis ,,daržovėmis“. Kai kurie atsidūrė psichiatrinėse ligoninėse, kalėjimuose, išbarstyti po įvairius globos namus ar tapo klajokliais.


NAŠLAIČIŲ ATOSTOGOS PAS TOMO KRIKŠTATĖVIUS G.S. ŠINKEVIČIUS


Tomas, jo brolis Marius ir visa virtinė kitų našlaičių, vasaras ar atostogas leisdavo pas Tomo krikštatėvius G.ir S. Šinkevičius Anykščių r. Troškūnų m. Svečiai talkindavo prie ūkio darbų, poilsiavo. Pas jo krikštatėvius tarsi per filtrą keliavo našlaičių virtinės. Į šį voratinklį papuolė ir neįgalusis Kęstutis Šimašius. S. G. Šinkevičiai buvo nusižiūrėję šį vaikiną, kaip ir Ventos verslininkai Rimkai. Kai Kęstutis  ištrūko iš Rimkų pragaro, jį įkalbėjo T.Jasinskas, padedant ir meilikaujant G.S.Šinkevičiams apsigyventi pas juos Anykščių r.

Nauja Kęstučio Šimašiaus vergija pas Genovaitę ir Stasį Šinkaičius


Nors Kęstučiui buvo išspręstos sąlygos apsigyventi prestižiniuose VŠĮ ,,Vilties namuose“, bet dėl daromo Tomo ir jo krikštatėvių poveikio teko išspręstų VŠĮ paslaugų atsisakyti. Tokie ,,globėjai“ ir soc. įstaigų darbuotojai pasiteisina tuo, kad Kęstutis veiksnus ir pats gali spręsti apie savo likimą. Tokiu būdu jie įkalinami. Kęstutis nemoka nei skaityti, nei rašyti, labai jautrus.

 

Ar išaugęs globos namuose, kad ir iš dalies veiksnus, toks nelaimėlis geba be pagalbos ir suaugusių asmeninės globos suvokti į kokias ,,geradarių“ pinkles papuola? Jie tarsi kačiukai, už parodytą, kad ir fiktyvią meilę, tuoj prilimpa prie išnaudotojų. Kas svarbiausia, valstybinės įstaigos iškilus konfliktams į viešumą, padeda ne nuskriaustiesiems, bet visomis išgalėmis gina skriaudžiamųjų agresorius.

 

K.Šimašiaus kančios Genovaitės ir Stasio Šinkaičių valdoje

 

Kęstutį Šimašių išvadavus iš Ventos m. ,,globėjų“ Rimkų ,,nasrų‘‘, kad galėtų apsigyventi VŠĮ ,,Vilties namuose“.

, buvo deklaruota gyvenama vieta prie Panevėžio m. savivaldybės. T.Jasinskas įvykdė savo iš anksto numatytą planą. Išviliojo Kęstutį apsigyventi pas savo neįgalius krikštatėvius Genovaitę ir Stasį Šinkevičius.. Tuoj pat jam ten deklaravo gyvenamą vietą. Tokiu būdu įgavo to žmogaus ,,nuosavybę“. Mano vadovaujamo fondo steigėjas, pastorius ir žurnalistas Alvydas Veberis padėjo spręsti Kęstučio problemas nuo gautos žinios, gyvenant Kęstučiui pas Rimkus. Kai apsigyveno pas T.Jasinsko krikštatėvius, A.Veberis prieštaravo jo užmačioms.

 

Kai vis tik apgyvendino Kęstutį ten, nuvyko apžiūrėti kokia K.Šimašiaus nauja vieta, kokios ten gyvenimo sąlygos ir dėl kokios priežasties T.Jasinskas visomis išgalėmis Kęstutį atkalbėjo nuo puikių sąlygų Panevėžio VŠĮ ,,Vilties namuose“. A.Veberis pamatė pasibaisėtinas sąlygas. Apgyvendintas viename gyvenamo namo gale, kuris buvo paverstas sandėliu. Name nėra vandens, tualeto, jokių patogumų. Kitame namo gale, mažame kambarėlyje, telpa tik dvi lovos ir stalas. Ten gyvena Šinkevičiai, gulėdami dar su dviem kiemsargiais šunimis.

 

Kvapas, nešvara ir antisanitarinės sąlygos. Po A.Veberio perspėjimo, kad tokiose sąlygose apgyvendinti neįgalųjį, mažiausiai nusikalstama, stengėsi padėtį taisyti. Tomas aptvarkė sandėlį, ištiesė kilimą, o už Kęstučio pinigus nupirko televizorių, dulkių siurblį, kurį vėliau naudojo Šinkevičių automobiliui valyti. Vaikiną Šinkevičių ūkyje naudojo kaip pagalbininką. Jis prinešdavo į patalpą malkų, vandens, kūreno krosnį, dirbo prie visų ūkio darbų, ravėjo daržus ir pan. Neįgalumą turintiems ir vargiai vaikščiojantiems Šinkevičiams iš tikro reikalinga pastovi globa. Troškūnų soc. skyrius žinojo Šinkevičių problemas ir apgyvendintą naują neįgalųjį, tačiau buvo užmerkę akis.

 

Matyt, džiaugėsi, kad neįgalusis Kęstutis išsprendžia Šinkevičių gyvenimo bėdas. Tiesą sakant, soc. darbuotoja jiems buvo skirta. Ji, apsigyvenus Kęstučiui, kiekvieną savaitę atvykdavo pas Šinkevičius atsigerti kavos ir paimti parašą, kad jiems talkina. Iš esmės jokio darbo, esant Kęstučiui ji neatlikdavo. Pragyvenus nepilnus metus Kęstučio kantrybė trūko. Atėjus žiemai patalpa, kurioje buvo apgyvendintas Kęstutis, nešildoma. Krosnis yra, bet netvarkinga. Ją naudotis negalima, langai vėjo košiami. Užklijuota ant langų plėvelė šilumos neprideda. Nuo antisanitarinių sąlygų visas Kęstučio kūnas sukandžiotas blusų. Kęstutis nebeištvėrė ir kreipėsi į A.Veberį pagalbos.

 

Teko informuoti Troškūnų m. soc. skyrių ir paklausti kodėl nesirūpinama ne tik Šinkaičių sąlygomis, bet nesidomi kokiose sąlygose gyvena naujas našlaitis neįgalusis Kęstutis. Sužinoję apie Kęstučio skundą G.S.Šinkaičiai ir jiems talkinantis krikštasūnis T.Jasinskas, griebėsi analogiškų veiksmų, kaip Ventos ,,globėjai“ Rimkai. Tuoj pat atėmė iš Kęstučio mobilų telefoną, liepė ištrinti A.Veberio tel. numerį, kad daugiau negalėtų susisiekti. Kęstutį įžūliai keikė keiksmažodžių tirada, rodė nepadorius ženklus, darė psichologinį spaudimą, koneveikė, pareikšdami, kad gal jis nežinantis kieno duoną valgantis.

 

Įtampa dar padidėjo, kai Kęstutis eidamas pas dantų gydytoją, pametė dokumentus ir paskutinius 100 Eu. Liko be dokumentų ir pinigų. Tuomet Šinkevičiai grasino, kad T.Jasinsko nuožiūra už skundimąsi patalpins į psichiatrijos ligoninę ar bus nukreiptas į globos namus, kur neturės laisvės, negaus pinigų (jo gaunama šalpa 900 litų), bus visiškai izoliuotas. Kęstutis įvarytas į kampą verkė. G.S. Šinkaičiai ir T.Jasinskas nežinojo, kad visi jų pokalbiai paklausomi ir įrašomi. A.Veberis informavo apie nepavydėtiną šio vaikino padėtį Anykščių rajono policijos skyriaus, Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariato Troškūnų ir Traupio apylinkės inspektorių Rolandą Kaulakį bei seniūnijos soc. darbuotoją Vilmą Krivickienę, vadovą Antaną Jankauską.

 

Prašė, kad talkintų ir suteiktų pagalbą apgyvendinant Kęstutį kitur. Šie teisinosi, kad neturi galimybių. Vis gi V.Krivickienė ir įgaliotinis G. Kaulakys po gauto A.Veberio signalo nuvyko įsitikinti ar pranešimas teisingas. Faktai pasitvirtino. Tuo metu Šinkaičiai tuoj pat suskubo išsikviesti iš Panevėžio našlaičių ,,globėją“ T.Jasinską, kurio Kęstutis bijojo. Jis, už Kęstučio nepaklusnumą krikštatėviams, žadėjo jį lupti ,,bananu“. Pagalbininkus žadėjo nušauti. Mat turįs nelegalų medžioklinį šautuvą ir pistoletą. Juos rodė Kęstučiui, kad žinotų su kuo reikalą turįs ir tokiu būdu darytų psichologinį spaudimą, analogišką gyvenant pas Rimkus..

 

Po krikštatėvių gauto pranešimo, kad Kęstutis pasiskundė A.Veberiui, tuoj pat T.Jasinskas atvyko ir Kęstutį išsivežė į Panevėžį. Bandė visais įmanomais būdais įkalbėti, kad liktų gyventi pas Šinkaičius. Kęstutis nesutiko. Tuomet tardė, kokiu būdu atsirado pas A.Veberį visų pokalbių įrašai. Nieko nepešęs, Tomas pasitaręs su Anykščių soc. skyriaus darbuotoja bandė nukreipti Kęstutį ne į Panevėžio VŠĮ ,,Vilties namus‘‘, kur antrą kartą A.Veberis suderino dėl Kęstučio apgyvendinimo, bet į naujai besikuriančius Anykščių r. Burbiškių globos namus arčiau ,,geradarių“ Šinkaičių. Kęstutis įtarė klastą ir ten gyventi nesutiko.

 

A.Veberis perspėjo T.Jasinską, kad grąžintų Kęstučiui telefoną. Jį atidavė su ištrintais numeriais ir kontroliavo pokalbius neduodamas Kęstučiui kalbėti. Darė pokalbių išklotines. Kai kas nors skambindavo Kęstučiui, atsiliepdavo Tomas.

Norėdamas Kęstutį apgyvendinti Burbiškių globos namuose, vos peržengęs naujų globos namų vadovės slenkstį T.Jasinskas prašė, kad ji talkintų Kęstučio byloje su Rimkais, prisiteisiant iš Rimkų disponuota Kęstučio 66000 litų pinigų suma. Keistokas toks T.Jasinsko prašymas. Ką bendro turi nauji globos namai ir teisinės institucijos? Nenuovokus ir besiblaškantis aferose T.Jasinskas tarsi griebėsi šiaudo.

 

Kas gali paneigti, kad šie pinigai nebūtų išvilioti T.Jasinsko tūkstantinėms skoloms padengti? Mat ,,sumanusis“ Tomas tebeturi apie 30 000 litų skolos bankui ir ji išieškoma teisminiu keliu per antstolių kontorą. Apie turėtas skolas T.Jasinskas tylėjo ir jas neigė, kai jam A.Veberis padėjo įsidarbinti AB ,,Stevija“. Po kurio laiko yla išlindo iš maišo. Mat, antstoliai kreipėsi į Tomo AB ,, Stevija‘‘ darbovietę dėl skolos padengimo. Darbdavys tuoj pat atleido T.Jasinską, bijodamas, kad nepridarytų trūkumų, nes T.Jasinskas dirbo atsakingose pareigose su pinigais ir materialinėmis vertybėmis.

 

Tokiems ,,geradariams“ , kaip T.Jasinskas norėčiau patarti, kad jei nori padėti savo krikštatėviams, tai tegul pats išsigaudo šokinėjančius gyvius, nešioja su gamtiniais reikalais kambaryje pridarytus Šinkaičių kibirus, talkina prie ūkio darbų, o ne veža suteikti šią pagalbą jo fondo išnaudojamus neįgalius našlaičius. Per visą jo fondo laikotarpį galėjo ne tik aptvarkyti neįgalių krikštatėvių namus, bet su ten atvežtų našlaičių pagalba įvesti į apleistą trobą vandenį bei kanalizaciją, kad palengvinti senolių padėtį. Tuomet būtų tikra jo pagalba. Išlaisvinus Kęstutį,

 

T.Jasinskas jau dairosi naujos aukos. Prisiminė ištremtą į Aknystos globos namus Vitalijų. Beje jis išaugęs A.Banzos vaikų globos namuose buvo puikus jaunuolis, gerai mokėsi. Po ,,globos“ pas T.Jasinską, pradėjo gerti, rūkyti, liko be būsto, pinigų, su gilia depresija ir psichine negalia. Ne geresnė padėtis ir su T.Jasinsko broliu Mariumi. Po Tomo ,,globos“ ištremtas į kitą šalies pakraštį toliau nuo ,,globėjo‘‘ akių. Kitų T.Jasinsko ,,globojamų‘‘ našlaičių padėtis ne ką geresnė.

 

Nuo mažumės man teko gyventi su Tomu Panevėžio A.Banzos vaikų namuose. Žinojau, kad jis turėjo įgimtus savanaudiškus bruožus. Bet kurioje situacijoje stengdavosi kuo nors pasinaudoti ir turėti asmeninės naudos.

Rašant man šį straipsnį, manau, Ventos ,,globėjai‘‘ Rimkai džiaugiasi, kad Kęstučiui naujoje vietoje, nepasisekė. Bet...


SUTRAUKYTI KANČIOS PANČIAI


Šiandien Kęstutis išvaduotas iš jį sukaustytų grandinių. Jis laisvas. Didelių A.Veberio pastangų dėka jis apgyvendintas puikiuose Panevėžio r. VŠĮ ,,Vilties namuose“. Čia jis įsikūrė viename kambaryje su jaunystės draugu iš Ventos globos namų Grafu, susipažino su kitais šeimynos nariais, draugiškai sutiktas. Tokių sąlygų, kokiose gyveno pas ,,geradarius“ jam nebeteks patirti. Šios bendruomenės nariai laisvi, pagal savo galimybes užimti, su jais dirba soc. darbuotojai, psichologai. Jie kasmet atostogauja prie jūros, lanko muziejus, švenčia kiekvieno gyventojo gimtadienius, kitas šventes, džiūgauja gamtos malonumais grybaudami, žuvaudami ar šiaip laiką leisdami.

 

Nei vienas nesiskundžia valgio trūkumu ar gyvenimo sąlygomis. Jie trykšta gera nuotaika, švara. Šios įmonės vadovė L.Biržitienė ir jos kolektyvas atidus šeimynos problemoms. Šokinėjančių gyvių, nepelnytos naudos ar išnaudojimo šiuose namuose nėra. Kai kuriais atvejais gyventojams sąlygos ir laisvė net per didelė. Dėl to atsiranda įvairiausių gyvenimiškų problemų. Bet nėra namų be dūmų. Reikia nepamiršti, kad šiuose namuose gyvena suluošinti ir nepelnytų gyvenimo skriaudų paliesti neįgalieji. Tai suaugusių žmonių nuodėmės rezultatas.


Apsigyvenus Kęstučiui, kolektyvas juokauja ir sunerimęs tik dėl vieno. A.Veberis šiuose namuose apgyvendino jau antrą Kęstutį. Sako, kaip reikės skirti. Šaukiant vardu, atsilieps abu.


Pagaliau! Sutraukyti prievartos ir išnaudojimo pančiai. Esu laisvas!


Į A.Veberio įkurtą labdaros-paramos ,,Biblijos studijos“ fondą dažnai kreipiasi paniekinti, visuomenės atstumti žmonės (kaliniai, našlaičiai, senoliai, teisėtvarkos ir kt. problemų išsekinti), kurie pasitiki A.Veberiu, fondo veikla ir išpasakoja savo vargus, tikėdamiesi supratimo ir užuojautos. Daugelis stokoja ne tik materialinės, teisinės pagalbos, bet ir tikėjimo tiesų. A.Veberio žodžiai man ir besikreipiantiems lyg gaivus vanduo išdžiūvusiai žemei. Jo gerumas toks atidus ir neišpasakytas, kad net žmonės, visų laikomi padugnėmis, kaliniai, bedaliai gatvės gyventojai, skriaudžiami našlaičiai... išdrįsta pas jį kreiptis.

 

Dievas, panaudodamas jį kaip savo įrankį, palengvino ne vienam gyvenimo dalią, išgelbėjo kai kuriems gyvybę, netgi tada, kai gydytojai konstatavo žmogaus mirtį. Asmeniškai aš, jei ne jo misionieriška veikla, skelbiant Dievo Žodį, vargu ar šiandien būčiau gyvas ir rašyčiau šį straipsnį. Nuo tokio neatsakingo žingsnio, esant man depresinėje būklėje, išgelbėjo Dievo Žodis, skelbtas iš A.Veberio lūpų. Jis ne kartą įspėjo, kad tik Dievas duoda gyvybei pradžią ir Jis žino, kada jos pabaiga.