Kelios valandos su savivaldybės biurokratais -

ir nusišauti būtų visai nebesunku

PANEVĖŽIO VALDININKŲ ŠIRŠIŲ SPIEČIUS

,,Neskriauskite našlės ar našlaičio.

Jei juos skriausi ir jie šauksis mano pagalbos,

Aš tikrai išklausysiu jų šauksmą. Tada savo

rūstybėje išžudysiu jus kardu: jūsų žmonos liks

našlėmis ir vaikai našlaičiais.“ (Iš ,22-24

Būtent toks įspūdis susidarė lydint paramos-labdaros fondo "Biblijos studijos" įgaliotąjį atstovą, leidinio ,,Laisvas laikraštis“ Lietuvai korespondentą Alvydą Veberį, Panevėžio savivaldybėje tvarkiusį dviejų savo interesantų reikalus. Darbuotojų savivaldybėje daug. Visi pasiskirstę veiklos sferomis ir, atrodo, kad dažnai nežino ką daro patys, o juo labiau – jų kolegos.

Tad keliaujam nuo langelio prie langelio, iš vieno kabineto į kitą. O ten ne visada pateksi – reikia išankstinės registracijos. Na, o jeigu kur pavyksta įkišti nosį be pakvietimo, tai kartais uoslę maloniai pakutena kavos kvapas. Ir, atrodo, dar šis tas prie kavos... Suprantama, biurokrato darbas įtemptas, tad ir tenka retkarčiais šiek tiek pastimuliuoti tonusą...

Žodžiu, vienos dienos neužteko. Pasirodo, kad gauti reikalingo dokumento kopiją iš slapto Valstybės saugumo komiteto archyvo būtų ko gera lengviau, negu iš savivaldybės klerkų. Pas juos tebegalioja tipinė biurokratų tvarka: nori gauti popieriuką, rašyk popieriuką, kad tau to popieriuko reikia. Per 20 dienų gausi atsakymą. Mat pas juos atitinkama hierachija. Reikia gauti leidimą iš aukštesnio klerko, o tam – dar iš aukštesnio.

Tiesa, viename kabinete viena darbuotoja maloniai nustebino: nebepasiuntė mūsų toliau, o pati pakėlė ragelį ir pati pasiklausė kolegės, to ko mes norėjom sužinoti. Vis dėlto mums dėmesingiausias buvo tiesiog koridoriuje užkalbintas vicemeras A.Varna. Išklausė ir bent jau pažadėjo situaciją priimsiąs domėn. Ir netgi palydėjo iki sekančio kabineto - tikrai puikus pavyzdys žemesniosios grandies darbuotojams.

Bebendraujant su rūmų biurokratais, netrukom įsitikinti, kad kai kurie linkę meluoti. Štai viena Fondo interesantė, devynių vaikų motina vardu Rita, 10 metų pralaukusi, buvo išmesta iš eilės socialiniam būstui gauti, nes savaitę pavėlavo pristatyti deklaracijas. Simpatiška klerkė prie langelio, dar pasikvietusi ir savo kolegę, labai įtaigiai aiškino, kad moteris pati išsibraukė iš eilės. Esą, ji net gi atkalbinėjusi moteriškę nuo to žingsnio. Tiesa, atsivedus Ritą į akistatą, paaiškėjo, kad buvo toli gražu ne taip.

Šiuo atžvilgiu nelabai kaip pasirodė ir socialinio skyriaus vyr. specialistė Regina Žeimienė. Ji rimtu veidu mums aiškino, kodėl pervesti buvusios Fondo globotinės V.M.Kasiulienės į kitus globos namus negalima. Keletas skambučių karštais pėdsakais, ir paaiškėja, kad ponia R.Žeimienė melavo. Kodėl?

Žiūrint iš šalies, matosi, kad minėtos V.M.Kasiulienės istoriją dengia kažkoks keistas paslapčių rūkas. Minima senolė tvirtina, kad jokių dokumentų dėl jos pervedimo nuolatinei globai Lavėnų globos namuose nėra pasirašiusi. Ji puikiai supranta savo veiksmus, jeigu situacija išaiškinama sąžiningai ir ramioje aplinkoje. Dėl pasireiškiančios senatvinės demensijos, ji paprasčiausiai kai ką užmiršta.

Bet tokiam atvejui ji turi pačios nuožiūra pasirinktą įgaliotą Fondo atstovą, leidinio ,,Laisvo laikraščio“ Lietuvai korespondentą Alvydą Veberį. Visai nesuprantama, kodėl paprašius įgaliotam atstovui, neleidžiama pamatyti tą dokumentą, kuris tam tikra prasme patvirtintų savivaldybės darbuotojų veiksmų teisingumą. Nejučiom peršasi išvada, kad toks dokumentas arba dar nėra pilnai juridiškai sutvarkytas, arba jis paprasčiausiai yra suklastotas.

Kaip sako buvęs V.M.Kasiulienės igaliotasis asmuo A.Veberis, jis ir be ekspertų galėtų įvertinti parašo autentiškumą, nes metus laiko tvarkė jos įvairius dokumentus ir savo archyve turintis daugybę jos originalių parašų pavyzdžių. Juristės ir soc. skyriaus vedėjo V.Michailovo atsisakymas pateikti dokumentą, remiantis Asmens duomenų apsaugos įstatymu, man skamba gana juokingai. Ką gali apsaugoti?

Asmens kodo paviešinimą? Bet gi įgaliotasis asmuo turi visas paso kopijas ir kitus dokumentus, kuriame tas kodas nurodytas. Tad kur logika? Priežastis kita. Senolę pervedė nuolatinei globai be įgaliojo jos asmens A.Veberio žinios. Vadinasi padarė nusikaltimą. Jei pati M.V.Kasiulienė pasirašė prašymą, vadinasi ji veiksni ir suprantanti pasekmes. Tuomet kodėl ją bandoma padaryti psichiškai neveiksnia?

Ši jų galimai nusikalstama rato opinija jau įgavusi pagreitį. Bylos, jų iniciatyva, jau randasi Pasvalio ir Panevėžio teismuose. Tokių veiksmų iniciatoriai sutriko. Panevėžio apylinkės teisme byla sustabdyta, o medikų išvadų laukia Pasvalio teismas. Įdomu, kokiu būdu atbuline data, praėjus metams, medikai ryšis senolę padaryti psichiškai neveiksnia? Jokiuose med. jos asmens dokumentuose tokių įrašų nėra, o ir patys Panevėžio policijos, prokuratūros darbuotojai yra juodu ant balto parašę, kad ši moteris yra veiksni.

Vis tik bandydami pateisinti savo neveikimą, savivaldybės klerkai, talkinant jiems policijos, prokuratūros, FNTT, visos respublikos televizijos laidų reporteriams, vietiniams leidinių žurnalistams, netgi registrų centro išlaikytiniams, stengiasi visais įmanomais būdais pateisinti tokį savo darbo stilių ir Fondo veiklą sumenkinti. Didžiausią staigmena nutiko, kai Fondo savanoriai, kaimynė A.G.Simonaitytė ir jų vadovas A.Veberis su policijos pagalba buvo išprašyti nuo vienišos senolės lankymo Lavėnų socialinės globos namuose.

Fondas senolę lankė ne mažiau kaip kartą per mėnesį. Nuveždavo lauktuvių, aplankydami ir pakalbindami ją, suteikdami jų laukiančiai močiutei nors šiek tiek šviesesnių akimirkų. Senolė pasakojo, kad personalas su globotiniais elgiasi kaip su daiktais pagal komandą: eikit valgyt, eikit iš kambario, nes reikia išvalyti, eikit praustis… Artimo bendravimo, atjautos, meilės artimui iš personalo nesulaukianti. Per savo darbo ritmo užimtumą jie tam net ir laiko neturi. Bet kodėl tada drausti lankyti savanoriams?

R.ŽEIMIENĖ MELU FONDĄ ĮTIKINO

Panevėžio soc. skyriaus darbuotoja Regina Žeimienė melavo ir įkyriai siūlė senolę apgyvendinti Pasvalio rajono globos namuose, teigdama, kad tie namai puikūs, nėra juose globotinių su psichine negalia. Tačiau laikinai globai apgyvendinus vienišą 92 metų M.V.Kasiulienę nuščiuvome, kai pamatėme, kad tuose namuose daugybė gyventojų būtent su psichine negalia.

Dar labiau nustebino, kad nemaža dalis globotinių visiškai jauno amžiaus. Kad tokį savo elgesį pateisinti, Panevėžio soc. skyrius, psitelkęs prokuratūrą, suskubo senyvą moteriškę su prokuratūros ir teismų pagalba paversti psichiškai neveiksnia. Motyvas, kad gina močiutės viešą interesą!!!

nuotr. Lavėnų soc. globos namų direktorius E.Kriščiūnas (mėlynu švarku), talkinant prokurorui R.Senkui, turi laiko ir tampo vienišą 92 metų senolę (baltu megztiniu) po teismus, norėdamas ją padaryti psichiškai neveiksnia, kad izoliuoti ją nuo visuomeninkų ir tapti jos globėju, pasisavinat jos turtus, kad niekas negalėtų jų (galimai nusikalstamos veiklos) kontroliuoti

Tuo tarpu yra įrengti pačiame Panevėžio mieste senelių globos namai. Juose kuo puikiausiai paskutines savo gyvenimo dienas vieniša senolė galėjo nugyventi. Matyt, tie globos namai tik išrinktiesiems?! R.Žeimienė apie juos net neužsiminė, o Fondui sužinojus ir pageidavus, kad būtų apgyvendinta juose senolė, įnirtingai priešinosi ir tebekaišioja pagalius į ratus.

Juk senolei čia būtų žymiai geriau. Galėtų ją aplankyti kaimynai, Fondo savanoriai, draugai, pažįstami. Ją paprasčiau ir lengviau Fondui būtų nuvežti į jos artimųjų kapines, kurias ji lankydavo kiekvieną savaitę gyvendama mieste. Savo bute, kurį po mirties paskyrusi Fondui, galėtų nors retkarčiais žvilgtelti į paliktas gėles, jas palaistyti, pavartyti albumus, pasinaudoti savo rūbais ir jaustis, kad nėra izoliuota nuo visuomenės.

KO IŠSIGANDO LAVĖNŲ SOC. NAMŲ DIREKTORIUS E.KRIŠČIŪNAS?

Ką slepia Lavėnų socialinės globos namai? Sienas ramstančius išsekusius globotinius, prigirdytus migdomųjų vaistų, ar menkavertį jiems duodamą maistą? O gal nuo akylų akių reklamai už Europos sąjungos lėšas įrengtus direktoriaus apartimentus su sporto ir poilsio kambariais ar pasipuikavimui erdviomis ir prabangiomis patalpomis, kurios retai kada atlieka savo funkcijas?

Priežastis matyt kita. Lankytojų tarpe atvyksta ,,Laisvo laikraščio“ Lietuvai korespondentas, Fondo steigėjas, žmonių pagalbininkas ir užtarėjas Alvydas Veberis. Jis akylai stebi šių namų veiklą. Direktorių E.Kriščiūną ta žinia ne juokais suneramino, todėl griebėsi kraštutinumų.

Be šio globėjo žinios, kuris turėjo visus reikiamus įgaliojimus, savavališkai pervedė senolę iš laikinos į nuolatinę globą. Ryšium su tuo, pasitelkę teismų pagalbą, sustabdė senolės įgalioto Fondo steigėjo A.Veberio įgaliojimą. To išdavoje atėmė iš senolės jai skirtas asmenines 20 procentų gaunamas lėšas, už kurias nieko neperka. Tuo tarpu Fondas pirkdavo ir nuveždavo jai ne tik pageidautinus skanėstus, lauktuves, daiktus, gėles, bet ir kaimynus kurie, norėjo ją lankyti. O kam visa tai? Juk kruopienės srėbalo gauna ir tegul laukia mirties, nes prie įvažiavimo kiekvieną čia atvykstantį pasitinka šarvojimo patalpa.

nuotr. Ties Lavėnų soc. globos namų vartais atvykstančius globotinius ir svečius pasitinka šarvojimo patalpa.

Globos namų direktorius E.Krikščiūnas, matyt, baimindamasis globos namuose tvyrančios betvarkės net įsakymą parašė ir supažindino visus savo darbuotojus, kad į viešą įstaigą neįleistų senolės M.V.Kasiulienės įgalioto globėjo, o su juo ir kartu atvykstančių. Vadinasi senolė liko absoliučioje izoliacijojoje ne tik nuo jos įgalioto asmens A.Veberio, bet ir visų ją lankančių. Juk tik Fondo dėka pasirūpta senolės senatvės priežiūra.

Fondas atliko darbą, kurį privalėjo padaryti Panevėžio savivaldybės ir jo soc. skyriaus vadovo Viktoro Michailovo kolektyvas. Pastarasis viešai į televizijos kamerą išdrįso meluoti, kad minima močiutė prasiskolino visoms įstaigoms ir organizacijoms tik tada, kai Fondas pradėjo ja rūpintis. Tiesa visai kita. Raginimai ir skolos buvo susikaupę už keturių metų laikotarpį: atjungtas telefonas, dujos, neveikiantys santecnikos mazgai, įrenginiai, kiauri vamzdžiai, kambaryje antisanitarinės sąlygos.

Dėl nosį rėžiančio kvapo net namą aptarnaujantys santechnikai vengdavo be dujokaukių užeiti į šį butą. Visa tai sutvarkė Fondas, gavęs nusiskundimą iš namo bendrijos pirmininkės Birutės Stulginskienės ir kaimynų. Pastarieji ne vienus metus atakavo Panevėžio soc. skyrių, bet jokio atsako ir pagalbos taip ir nesulaukė dėl senolės globos.

SAVIVALDYBĖ IR TOLIAU STEBINA SAVO VEIKSMAIS

Panevėžio savivaldybės soc. skyrius, vadovaujant Viktorui Michailovui ,,stebina“ ne vienu gaunamu skundu iš gyventojų. Kitas, 80 metų nedarbingas, turintis psichinę negalią senolis, ketvirti metai kai varsto teismo slenksčius, norėdamas atgauti jam suteiktą dar sovietiniais laikais vieno kambario butą. Jis išmestas su teismo ir antstolio pagalba tiesiai į gatvę.

nuotr. Panevėžio m. soc. skyriaus vedėjas V.Michailovas. Tokių išlaikytinių tiesa apversta aukštyn kojom.

Šiame bute pragyveno 37 metus. Su globėjos pagalba jis rūpesčių nepridarė niekam, išskyrus tai, kad iš menkavertės pensijos negalėjo susimokėti už buto šildymą. Kitomis bute paslaugomis naudojosi minimaliai, kad neliktų skolingas, bet bendros namui įrangos šilumai butas atsijungti negalėjo, nes neturėjo tam teisės.

Todėl skaitliukas suko vis didesnius mokesčius. Jeigu senolį savivaldybė būtų patalpinusi į globos namus, tada negailėtų mokėti jo išlaikymui iki 700 eurų sumą, o užmokėti ir padengti tik šilumos kaštus, kurie nėra dideli vieno kambario bute, savivaldybė neįstengia, jiems įstatymai neleidžia, nes matyt ,,atkatai“ ir kai kurių ponų kišenės nuo to nepilnėja. Tai ar tokie biurokratai taupo valstybės lėšas ir racionaliai sprendžia žmonių problemas?

Tos pačios savivaldybės dar vienas akibrokštas dirbančiam našlaičiui (asmens duomenys Fondui žinomi), kuriam buvo suteiktas bendrabutyje vieno kambario nedidukas butukas. Už 93 eurų patalpų nuomą savivaldybei pasielgė taip pat, kaip su 80 metų senoliu. Su teismo ir antstolių pagalba, Panevėžio savivaldybės teikimu, išmestas į gatvę.

Paskutinis įvykis, kai Savitiškio gatvės senyvo amžiaus moteris Emilija Ivanova, neprisišaukusi pagalbos iš savivaldybės kreipėsi į Fondą. Sakėsi norinti nusižudyti, nes po sūnaus tragiškos mirties neatsigaunanti. Reikalinga ne tik psichologo pagalba. Fondui nuvykus apžiūrėti padėtį vietoje atrodė įvykiai klaikiai. Moteris nepaeinati, sutrikusi, nėra kam atnešti produktų, kambariuose baisi betvarkė, nes po vieno iš dviejų sūnų Viktoro tragiškos mirties (girta žmona jį nužudė), ji namuose slaugė kitą visiškai aklą neįgalų sūnų Valdą. Dabar dėl streso ir kojos skausmų to daryti negalinti.

Fondas eilinį kartą sujudino Panevėžio savivaldybės klerkus. Į soc. skyrių kreiptis prasmės neliko, nes V.Michailovo ,,darbas“ matyt tenkina tik administraciją. Pajudinti teko šį skyrių kuruojančius vadovus. Geranoriškai padėjo problemas spręsti ir talkino mero pavaduotojas A. Varna, nes tuo metu liga buvon sukausčiusi atsakingą už soc. skyriaus darbą mero pavaduotoją Petrą Luomaną.

Po jo ligos teko aplankyti šį pareigūną ir informuoti apie visus gaunamus žmonių nusiskundimus. Kad pokalbis nebūtų prie keturių akių, pastarasis iš anksto žinodamas apie A.Veberio vizitą su manimi, pasikvietė savo pavaduotoją. Ji teigė, kad problemos išspręstos ir buvo toje šeimoje atsilankęs jų soc. darbuotojas. Deja, melavo - joks darbuotojas nebuvo užėjęs...

Problemas iš dalies išsprendė ne jie, bet Fondas su mero pav. Varnos, namo bendrijos pirmininkės Dalios Kazlauskienės pagalba. Joks soc. darbuotojas nebuvo nuvykęs. Senolei jau gangrenavo viena koja. Staigiai buvo iškviesta med. pagalba ir močiutė išvežta į ligoninę. Uždelstos kojos gydymui medikai nustatė, kad reikalinga operacija. Jeigu ją amputuos, gali būti taip, kad nuo lovos ji daugiau nepasikels. Kas slaugys aklą jos sūnų?

Tokių šeimų tragedijas ir senolių priežiūrą privalo pasirūpinti būtent soc. skyriai su jiems gausybę pavaldžių išlaikytinių kontorų, kurios imituoja darbą. Biurokratus savivaldybėje ir kitose išlaikytinių įstaigose lankytojai gali stebėti, kaip jie su barškančiais kavos puodukais laksto koridoriais, o tankiai užėjus į jų kabinetus gali jausti ir alkoholio kvapą.

Kad visa tai nuslėpti, prie valstybės tarnautojų durų pasitinka apsauga, ne tik savivaldybėse, bet daugelyje valdiškų įstaigų, teismuose, policijoje…, kuri neprileidžia gyventojų pas jų ,,tarnus‘‘, jeigu jie nepasiruošę juos priimti. Tenka laukti mėnesiais, kad galima būtų ne tik išspręsti problemąs, bet nors apie jas išsakyti. Neduok dieve, dar netikėtas lankytojas ar žurnalistas juos užtiks su buteliu rankoje! Gaila, bet taip ne retai nutinka.

Tai tik keli momentai iš pažinties su visuomenininkų darbu, bet ir jie neblogai atskleidžia padėtį mūsų valdžios įstaigose. Nesunku suvokti, kaip jaučiasi tie žmonės, kurie priversti turėti reikalų su šia biurokratų armija. Visai nesistebėčiau, jeigu koks į neviltį įstumtas žmogelis, ryžtųsi pakartoti Panevėžio „Svainijos“ scenarijų ir perėjęs per kabinetus, įvykdytų savo teisingumą. Gal dėl to apsauginiai ir saugo juos?