STRAIPSNIAI
Simonas Elmeris
Koronaviruso „krizė“ buvo sufabrikuota, kad dvejiems metams uždarius ekonomiką nuskurdinti milijonus praturtinti kelis
Dorybė ir siaubas: Kaip buvo sukurta naujoji norma
„Jei taikos metu liaudies valdžios pagrindinė varomoji jėga yra dorybė, tai revoliucijos metu liaudies valdžios pagrindinė varomoji jėga yra ir dorybė, ir teroras; dorybė, be kurios teroras yra pražūtingas; teroras, be kurio dorybė yra bejėgė. Teroras yra ne kas kita, kaip greitas, griežtas, nelankstus teisingumas; todėl jis yra dorybės emanacija. Jis yra ne tiek principas pats savaime, kiek bendrojo demokratijos principo, taikomo mūsų tautos aktualiausiems poreikiams, pasekmė.“
Maximilien Robespierre, „Apie politinės moralės principus“, 1794 m.
Per pastaruosius trejus metus išryškėjo Vakarų demokratijos struktūrinis trūkumas, turintis pražūtingesnių padarinių jos gyventojams nei bet kada per visą naujausią istoriją.
Visuotinai žinoma, kad demokratija iš senovės graikų kalbos dēmokratia reiškia „liaudies valdžią“, tačiau galbūt mažiau žinoma, kad V a. Atėnų miestas-valstybė, kuriuo remdamiesi Vakarai sukūrė savo demokratiją, buvo vergų visuomenė, kurioje teisę balsuoti turėjo tik suaugę vyrai ir paveldimi piliečiai, sudarantys gal 10-15 proc. gyventojų.
Visuotinė rinkimų teisė, kurią šiandien turime Jungtinėje Karalystėje, buvo pasiekta tik per šimtmečius trukusią politinę kovą ir bent iš principo priklauso nuo tokio pat visuotinio švietimo. Vienas iš argumentų prieš rinkimų teisės, kuri iš pradžių buvo suteikta tik žemės savininkams, vėliau – nekilnojamojo turto savininkams, vėliau – namų ūkių galvoms, vėliau – vyrams nuo dvidešimt vienerių metų, vėliau – vyresnėms nei trisdešimties metų moterims, ir tik galiausiai tapo visuotine teise, išplėtimą buvo tas, kad suteikti vienodus balsus asmenims, kurių išsilavinimas, įtaka ir supratimas apie politiką yra labai nevienodo lygio, yra politinė savižudybė.
Priešingas argumentas, kuris galiausiai nugalėjo, buvo tas, kad tie, kurie dėl savo turto, išsilavinimo, amžiaus ar lyties turėjo teisę balsuoti, greičiausiai nesielgė priešingai savo interesams, todėl jų politinė rinkimų teisė tapo politinės hegemonijos garantija.
Tačiau galiausiai visuotinės rinkimų teisės suteikimas suteikė tiems, kurie ją nenoriai pripažino, pakankamai laiko paversti šią grėsmę savo pranašumu ir gerokai padidėjusį elektoratą paversti demografiškai tikslingų politinių strategijų objektu. Būtent iš šios būtinybės ir jos suteiktų galimybių gimė šiuolaikinė žiniasklaida.
Praėjus šimtmečiui, visuotinė rinkimų teisė sukūrė ne platonišką visuotinai išsilavinusio, socialiai sąmoningo ir politiškai informuoto demoso idealą, o priešingai – dorybės ir teroro valdomą tautą. Ne tik vyriausybė ir jos naudai dirbantys asmenys suinteresuoti, kad rinkėjai būtų ir neišmanėliai, ir kvailiai; tai būtina norint išlaikyti valdžią – ir ne tik veikiančiai vyriausybei, bet ir kiekvienai politinei partijai, kuri tikisi ją suformuoti.
Vargu ar tai reikia įrodinėti, nes mūsų politikos, kuri kasmet leidžiasi į naujas populizmo žemumas, ištrynimo įrodymus neigia tik tie, kurie žygiuoja jos scenose, rašo scenarijus tragedijoms ir režisuoja jų pabaigas iš užkulisių.
Dėl tos pačios priežasties visuotinis švietimas, kuris visada tarnavo piliečių indoktrinacijai į dominuojančią ideologiją, virto daugiau ar mažiau aiškia propaganda apie besikeičiančias Vakarų kapitalizmo vertybes ir neatidėliotinus poreikius, toli gražu ne tik apie tai, kaip mes balsuojame. Globalizmas, daugiakultūriškumas, politinis korektiškumas, tapatybės politika, aplinkosauginis fundamentalizmas, budrumo ortodoksijos, o dabar ir biologinio saugumo dogmos bei kultinės praktikos – visa tai yra mūsų švietimo, žiniasklaidos ir kultūros pramonės neoliberalizacijos produktai.
Šio ideologinio visų mūsų visuomenės sektorių koordinavimo rezultatas yra tas, kad labiausiai išsilavinusi demografinė grupė žmonijos istorijoje, Vakarų vidurinioji klasė, dabar yra lengviausiai manipuliuojama visuomenė istorijoje. Per šimtmetį ir daugiau visuotinės rinkimų teisės ir švietimo sukurta ne „liaudies valdžia“, o demosas, pavergtas vis tobulėjančių biologinės galios technologijų.
Sisteminis naudojimasis šia mūsų demokratijos yda reiškia, kad dabar mūsų gyvenimus veiksmingai valdo patys patikliausi, labiausiai išsigandę, paklusniausi ir paklusniausi mūsų visuomenės nariai, motyvuodami tuo, kad jie sudaro demokratinį konsensusą. Neatsitiktinai kiekviena krizė, sukurta siekiant pateisinti mūsų laisvių atėmimą, paverčiama „sveikatos“ krize.
Kaip mūsų žmogaus teisės, atmestos motyvuojant „žmonių“ sveikata ir saugumu, tapo priemone, kuria mūsų gyvybės buvo perduotos valstybės globai, taip ir mūsų demokratija tapo priemone, kuria demokratinės priežiūros ir atskaitomybės institucijos ir procesai buvo išardyti ir pakeisti pasaulinės technokratijos, įgyvendinančios totalitarinę valdymo sistemą, valdžia.
Kaip tai buvo padaryta, kas, kieno naudai ir kokiais tikslais – tai šiuose dviejuose tomuose surinktų straipsnių tema. Šiuose straipsniuose, iš pradžių pasirodžiusiuose nuo 2020 m. balandžio mėn. iki 2021 m. spalio mėn., užfiksuota, kaip, bendradarbiaujant terorizuojamai ir valingai visuomenei, niekada neegzistavusi grėsmė visuomenės sveikatai buvo paversta „krize“, o pateisinant kovą su ja buvo įgyvendinta „vakcinacijos“ programa, padėjusi pagrindus šiandieninei Jungtinės Karalystės biologinio saugumo valstybei.
Jie surinkti į du tomus – „Dorybė ir teroras“ ir „Naujoji norma“, o jų publikavimas skirtas trečiosioms metinėms nuo tada, kai 2020 m. kovą Pasaulio sveikatos organizacija oficialiai paskelbė „pandemiją“. Tačiau jie taip pat turi ir artimesnį tikslą.
Kadangi įrodymai apie didžiulę ir vis didėjančią tiek uždarymo, tiek Jungtinės Karalystės „skiepijimo“ programos žalą tapo pernelyg pribloškiantys, kad visi, išskyrus COVID ištikimuosius, galėtų juos ignoruoti, tie, kurie garsiausiai ragino juos įgyvendinti – politikai, žurnalistai ir gydytojai – tvirtino, kad ne tik jie nežinojo, kokie bus padariniai, bet ir niekas kitas to nežinojo, ir išsakė paprastus raginimus dėl finansiškai sužlugdytų, psichologiškai traumuotų, „skiepais“ sužeistų ir netekusių gyvybių asmenų bei už jų kančias ir netektis atsakingų asmenų „amnestijos“. Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad šie raginimai buvo beveik visuotinai atmesti ir pasmerkti, nes jie yra bailiai ir nusikaltėliai, neigiantys savo kaltę.
Šiuose straipsniuose pateikti duomenys ir analizė yra priminimas ir istorinis įrašas, kad tie, kurie skyrė laiko pasidomėti, beveik nuo pat pradžių žinojo, kad koronaviruso „krizė“ buvo sufabrikuota, kad dvejiems metams uždarius ekonomiką nuskurdins milijonus ir praturtins kelis, kad šimtų milijardų svarų spausdinimas kiekybiniu palengvinimu siekiant išgelbėti ją nuo žlugimo sukels nežabotą infliaciją, kad medicininės diagnostikos, priežiūros ir gydymo nutraukimas 68. 8 mln. žmonių dvejus metus mirtų dešimtys tūkstančių Jungtinės Karalystės piliečių, o į terorizuojamą visuomenę įšvirkštus 170 mln. eksperimentinės genų terapijos dozių, tūkstančiai žmonių mirtų, milijonai būtų sužeisti ir turėtų dar nežinomų pasekmių Britanijos žmonių sveikatai ir gyvenimui.
Bendruomenių Rūmų konvencija numato, kad Parlamento nariai gali meluoti (ir meluoja) pro dantis savo gerbiamiems draugams, bet negali apkaltinti kito Parlamento nario tuo pačiu, o Jungtinės Karalystės žiniasklaida ir leidybos pramonė paklusniai laikosi šio džentelmeniško susitarimo; tačiau jei norime demaskuoti ir pasipriešinti Didžiajam melui, kuriame gyvename nuo 2020 m. kovo mėnesio, turėsime nuversti labiau įsišaknijusias konvencijas nei ši. Galime pradėti nuo to, kad išgirdę ar perskaitę melą pavadinsime jį „melu“. Teigti, kad nežinome šių viduramžių sveikatos „priemonių“ pasekmių, yra melas, o šiuose tomuose surinkti straipsniai, kaip ir daugelis kitų, parašytų kitų nepriklausomų tyrėjų, yra šio melo įrodymas.
Nesu nei medikas, nei aktuaras, tačiau kiekvienas, išdrįsęs išanalizuoti uždarymo poveikį Jungtinės Karalystės ir kitų šalių ekonomikai ir medicinos tarnyboms arba tai, kas turėjo būti išsamūs saugumo signalai apie šių injekcijų keliamą pavojų ir riziką, taip pat apie visišką medicininio, mokslinio ar racionalaus pagrindo nebuvimą, žinojo, kad tai melas.
Jei kaltieji dabar protestuoja dėl savo nežinojimo, jie tai daro siekdami atleisti save nuo atsakomybės už tai, ką jie bendradarbiavo darant ar sudarant sąlygas, neigti kaltę dėl žalos ir mirčių ir išvengti visuomenės, kuri supranta, kad mes buvome Jungtinės Karalystės valstybės ir jos pasaulinių partnerių prieš mus vykdomos skurdinimo kampanijos ir – pagal JT apibrėžimą – genocido objektas, prie kurios prisideda didelė dalis gyventojų.
Šiuose dviejuose tomuose šių nusikaltimų vykdytojai turi atsakyti.
Tiesa nėra tik fakto konstatavimas, pavyzdžiui, kad ši kėdė pagaminta iš medžio arba kad visi žmonės yra mirtingi. Tiesa visada skelbiama, kai galingos jėgos bando ir grasina nutildyti ją ir tuos, kurie išdrįsta ją išsakyti. Totalitarizmas – tai ne tik didžiosios daugumos visuomenės gyventojų ir visų valdžioje esančių asmenų sutikimas, bet ir dogmatiškas primygtinis reikalavimas, kad tai, kas aiškiai, akivaizdžiai ir įtikinamai klaidinga, yra tiesa.
Kai motina primygtinai tvirtina, kad vaikas, kurį ji įkalbėjo ar leido suleisti, nebuvo nužudytas dėl eksperimentinės genų terapijos, kuri jam buvo suleista keliomis valandomis anksčiau, ji, suprantama, bando paneigti savo bendrininkavimą dėl naivumo ir kvailumo, dėl kurio ji sutiko leisti kažkam sukelti tokią riziką jos vaikui. Tačiau ji taip pat bando nutylėti tai, ko tuo metu negali priimti kaip galimybės: kad Nacionalinei sveikatos apsaugos tarnybai, kurią ji buvo auklėjama laikyti pasaulietine Bažnyčia, farmacijos pramonei ir jos vyriausybei ne tik nerūpi, ar jos vaikas ir visi kiti jos pažįstami gyvens, ar mirs, bet galbūt net sąmoningai bando juos nužudyti.
Tarp šio suvokimo ir visko, ką ji žino, matė, išmoko ir patyrė per savo gyvenimą, neigimo, ji ir didžioji dauguma žmonių šioje šalyje, kaip ir kitose šalyse, pasirinko tikėti pastaruoju; arba, jei netiki patys, tai reikalauja, kad kiti tikėtų, net ir rizikuodami būti nutildyti, nubausti baudomis, įkalinti ir dar blogiau už netikėjimą. Būtent šiuo abipusiu susitarimu reikalauti, kad melas, kuriuo niekas netiki, būtų teisingas, ir kuriama totalitarinė visuomenė. Būtent taip apibūdinama visuomenė, kurioje dabar gyvename.
Viskas – viskas be išimties – kas mums buvo pasakojama apie „pandemiją“ per pastaruosius trejus metus, buvo melas. Niekas, kas mums buvo pasakyta, nėra tiesa. Ar mes tuo tikėjome, ar nusprendėme tuo tikėti, nėra nuomonės, ar to, ką mes didingai vadiname „mūsų“ politika, ar net pasitikėjimo valdžia klausimas.
Mūsų visuomenėje, kaip ir visose kitose pasaulio ir istorijos visuomenėse, valdžią turintys asmenys į ją pateko ne sakydami tiesą: jie ten pateko meluodami – be kitų ir dar blogesnių dalykų. Jei nusprendėme jais tikėti – o britai, kaip „tauta“, tai darė didžiuliu skaičiumi – tai todėl, kad bijojome, o baimė padarė mus kvailus, nuolaidžius, silpnus, privertė mus kreiptis į melagius, turinčius valdžią, ir prašyti, kad jie mums pasakytų, ką daryti – dar blogiau, reikalauti, kad jie mums pasakytų, ką daryti, ir ne tik mums, bet ir visiems kitiems.
Niekas, kas norėjo, negalėjo nesuprasti, kad labai anksti supratome, jog mums buvo meluojama.
Nebuvo ir nėra jokių pilkųjų zonų tarp to, kas buvo ir kas nebuvo tiesa. Tiesa buvo ir tebėra visiems, kurie nori ją rasti. Melo buvo ir yra lengviau klausytis, nes jis yra visur, kiekvienoje burnoje, kiekviename ekrane, garsus, kvailas ir neįtikėtinas, išskyrus valios aktą – ne tiesos, o tikėjimo lengvu melu.
Tačiau sunki tiesa yra ta, kad tik bailiai jais patikėjo, kad tik bailiai gali nuspręsti ir toliau jais tikėti po trejų metų nepaliaujamo ir visuotinio melo. Būtent šiuo kolektyviniu bailumu ir melo priėmimu bei kartojimu iki tokio lygio, kad dabar valdžios institucijos jį priima ir primeta kaip tiesą, net jei slapta vargu ar kas nors juo vis dar tiki, buvo sukurta naujoji norma.
Ir nemaloni tiesa yra ta, kad tai mums kai ką pasako apie tai, kur mes esame Jungtinėje Karalystėje kaip visuomenė ir galbūt Vakaruose kaip civilizacija, taip pat apie tai, į kokią baisią vietą einame.
Kaltinimas „sąmokslo teoretiku“, kuriuo kaltinami visi, prieštaraujantys ar net abejojantys vyriausybės politika, vis dar atmetami mūsų atstovų parlamente, šmeižiami pagrindinėje ir socialinėje žiniasklaidoje, o dabar mūsų vyriausybė, teismai ir policijos pajėgos juos laiko nusikaltėliais, yra tamsus mūsų postmodernybės daigas. Jei modernybė tiesą suprato kaip paslėptą po paviršine tikrove ir siekė ją iškasti iš po galingųjų melo, tai postmodernybė pačią tikrovę suvokia kaip sudarytą iš tų paviršių, po kuriais yra tik bedugnė konkuruojančių nuomonių, kurių valia siekti galios sukuria tiesą, kuri todėl visada yra sąlyginė, visada yra galios produktas, nepriklausomai nuo to, kokį pirkinį ta tiesa gali turėti pasaulyje.
Todėl ne tik tiesa, bet ir pati tikrovė dabar yra užgrobta.
Vyras su suknele dabar yra moteris, jei tie, kurie turi įstatymų leidybos galią nubausti mus už tai, kad tai neigiame, taip ir sako.
Genų terapija, kuri niekaip nesustabdo viruso perdavimo, o tik sunaikina žmogaus imuninę sistemą, gali būti įšvirkščiama pasaulio gyventojams kaip „vakcina“, jei vyriausybės suteiks sau galią uždaryti mus namuose, kol pakankamai mūsų paklus.
Pasaulinė pandemija, kuri nepalieka jokių arba palieka mažai pėdsakų bendram užsikrėtusių gyventojų mirtingumui, yra dingstis panaikinti mūsų žmogaus teises ir laisves, įvesti nuolatinę nepaprastąją padėtį ir išardyti mūsų demokratiją, kad būtų įvesta konstitucinė diktatūra, jei tik yra pakankamai policijos, kuri tai įgyvendintų, ir žiniasklaidos priemonių, kurios priverstų žmones tuo patikėti.
Neišvengiama aplinkos katastrofa, kurios įrodymų yra nedaug ir jie ginčytini, yra revoliucijos į naują totalitarinį pasaulinį valdymą pateisinimas, jei to nori jį formuojančios finansų institucijos, tarptautinės korporacijos ir nacionalinės vyriausybės. Ir jos to nori.
Totalitarizmas yra diktatūra, kurioje visi yra bendrininkai, kurioje visi bendradarbiauja, nes visi tiki tikrove, dėl kurios sutarimo pralaimėjo kovą. Mūsų kovos baigtis dar nenuspręsta – dar ne visai, dar ne – bet nuo jos triumfo ar pralaimėjimo priklausys Vakarų, o gal net žmonijos likimas.
Kai atsigręžiu į pastaruosius trejus metus ir prisiminimus, labiausiai atspindinčius jų beprotybę ir nepadorumą, prisimenu pagyvenusius Porlocko, kaimo Somerseto šiaurinėje pakrantėje, kuriame lankiausi pirmąją lokauto vasarą, gyventojus, slankiojančius per apniukusias gatves su išsigandusiais veidais, uždengtais ne tik kaukėmis, bet ir plastikiniais gobtuvais. Arba dešimtys dorų visuomenės narių, kurie užeigose, parduotuvėse, prekybos centruose ar pasivaikščiojimų metu šaukė ant manęs, kad nesilaikau atstumo ar nedėviu kaukės.
Ir, kas baisiausia, įrašyti vaizdo įrašai, kurių per daug, kad juos prisiminčiau, kuriuose užfiksuoti vyrai ir moterys, jauni ir seni, nevaldomai drebantys, per silpni vaikščioti ar net stovėti, guli ligoninės lovose, jų oda nusėta bėrimais, kai kurių galūnės amputuotos, jų akys tuščios ir žvelgiančios, susitaikydamos su tuo, ką padarė.
Tačiau prisiminimas, kuris mane labiausiai persekioja, tik apčiuopiamai susijęs su uždarymo apribojimų poveikiu ar eksperimentine genų terapija. Neseniai mačiau mažą, ne vyresnį nei metų vaiką, sėdintį vežimėlyje prie įėjimo į prekybos centrą. Tiesa, be reklamų, kuriomis šiandien esame apsupti mieste, jis neturėjo į ką žiūrėti, tačiau net ir jos buvo atitrauktos nuo jo dėmesio.
Mat vaiko motina priešais jo veidą buvo pastačiusi ekraną, savo dydžiu prilygstantį nešiojamajam kompiuteriui, kuriuo rašau šiuos žodžius, bet per kurį prieš jo įbestą žvilgsnį blykčiojo ryškiaspalviai, skaitmeniniu būdu sukurti vaizdai, neturintys nieko bendra su pasauliu. Nežinau, ar tai būdinga dabartinei vaikų auklėjimo praktikai Jungtinėje Karalystėje ir ar šis aparatas yra naujausias skaitmeninis patobulinimas to, ką mes Jungtinėje Karalystėje vadiname „manekenais“, o JAV – „čiulptukais“, tačiau akivaizdu, kad jis darė pastarąjį ir gamino pirmąjį.
Stovėdamas ir stebėdamas, kaip kuriamas šis naujas žmogaus modelis, kūdikis nė karto nepakėlė akių į jį supantį pasaulį ir neatrodė, kad skiria jį nuo virtualaus pasaulio, į kurį jis buvo subliminaliai pratinamas orientuotis ir su kuriuo galiausiai susiliejo. Tai protai, kurie per kelis mėnesius gali išmokti kalbų ir įgyti įgūdžių, kurių suaugusiems prireiktų ilgų metų mokymosi ir lavinimo; ir būtent skaitmeniniam, virtualiam ir papildytam pasauliui, kurį visiškai kontroliuoja žmonijos priešai, auginami mūsų vaikai, o ne materialiam, realiam ir natūraliam pasauliui, iš kurio jie nori mus išvaryti, kad galėtų užvaldyti ir kontroliuoti jo išteklius.
Neatsitiktinai transžmogiškų programų, technologijų, ideologijos ir pasaulinės biologinio saugumo valstybės darbotvarkės taikinys ir pagrindinis objektas yra mūsų vaikai, kuriuos jie visomis išgalėmis stengiasi atimti iš tėvų ir šeimų apsaugos ir perduoti valstybės kontrolei.
Tik karta, kurią „iPhone“ telefonai užaugino taupymo ir nacionalinio nuosmukio vaikystėje, socialinė žiniasklaida išauklėjo tapatybės politikos ir „woke“ ideologijos ortodoksijomis ir kuri baigė kaukėmis, uždarymu ir medicininiais įgaliojimais, gali vertinti Pasaulio ekonomikos forumo jiems kuriamą ateities įvaizdį kaip kažką pageidautino. Tik karta, kurią terorizuoja nesibaigianti civilizaciją naikinančių krizių seka, galėtų iškeisti savo laisves, teises, veiksnumą ir žmogiškumą į visa apimančio „saugumo“ pažadą.
Tokios ateities distopinis siaubas yra didžiausias mūsų ginklas kovojant, kad ji netaptų realybe. Nuo mūsų, kurie esame kalti dėl to, kad atidavėme savo vaikų švietimą globalistams, propagandistams, ideologams, fanatikams ir apokalipsės skelbėjams, priklauso, ar įtikinsime juos, kad jų baimės yra klaidingos ir kad vienintelė pasaulio pabaiga, su kuria jie susiduria, yra ta, kuri sukurta tikint tomis baimėmis ir paklūstant tiems, kurie jas sukūrė. Šiuo tikslu turime piešti kitokį ateities, kurioje jie galbūt kada nors gyvens, vaizdą, jei drauge nugalėsime grėsmes, su kuriomis susiduriame šiandien.
Nuo pirmosios pramonės revoliucijos laikų mūsų pasaulyje neįvyko didesnių ir toli siekiančių pokyčių. Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų nebuvo didesnės grėsmės pasaulio žmonių laisvėms. Mūšis prasidėjo. Ją turime laimėti dėl ateities, kurioje visi vaikai savo gyvenimą nugyvens arba tam tikroje laisvėje, arba tokioje totalitarinėje sistemoje, kokios dar nebuvo.
Šiuose dviejuose tomuose surinkti straipsniai skirti nebijantiems, bandantiems atrasti drąsos, ieškantiems tiesos, norintiems demaskuoti melą kitiems ir ieškantiems būdų, kaip kovoti.
Galiausiai yra teigiama, viltinga, net džiugi priežastis išleisti šiuos straipsnius knygos pavidalu. Skirtingai nei elektroninis tekstas, knyga yra objektas, kuris patenka į realų pasaulį ir jame juda. Autorius niekada nežino, kur ji nukeliaus, kas ją paims į rankas ir perskaitys, kokį poveikį ji gali turėti.
Niekas negali stebėti, ką joje skaitote, ar jūsų už tai nubausti. Niekas negali pasakyti, kad tai dezinformacija, arba cenzūruoti žodžių ar minčių, kurioms nepritaria. Niekas negali sustabdyti jūsų banko sąskaitos už tai, ką sužinojote jos puslapiuose.
Spausdinto žodžio negalima ištrinti internete, pakeisti taip, kad jis atitiktų „woke“ ideologiją, ar patikrinti faktų, kuriuos pateikia korporacijų melagiai. Ne mažiausias džiaugsmas šias knygas leisti savarankiškai yra tai, kad į jas nesikišo joks redaktorius. Kiekvienas žodis yra toks, kokį parašiau, ir abu tomus galima rasti necenzūruotus leidėjo ar informacinių technologijų bendrovių, kurioms suteikta teisė spręsti dėl mūsų minties ir žodžio laisvės.
Tačiau neišvengiama, kad kada nors netolimoje ateityje Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija ar kita fundamentalistinė organizacija paskelbs, kad knygos, pagamintos iš medžių, sugeriančių anglies dioksidą, „žudo planetą“, todėl jų skaitymas yra nusikaltimas.
Grįš dorų žmonių, deginančių knygas, spektaklis – tai pranašau!
Iš tiesų jis jau sugrįžo Ukrainoje, kur rusų autorių knygos yra minkštinamos ir paverčiamos kiaušinių dėžutėmis bei tualetiniu popieriumi.
Bet kol mums liko paskutinės laisvės dienos, knygos yra laisvė.
Simonas Elmeris yra dviejų naujų straipsnių apie Jungtinės Karalystės biologinio saugumo valstybę rinkinių „Dorybė ir teroras“ (Virtue and Terror) ir „Naujoji norma“ (The New Normal), kuriuos galima įsigyti kietu viršeliu, popierine versija ir elektronine knyga, autorius. Spustelėkite šias nuorodas, kad pamatytumėte turinį, įvadą ir įsigijimo galimybes. Kovo 11 d., minint trečiąsias metines nuo „pandemijos“ paskelbimo, jis surengs knygos pristatymą viešbutyje „Star & Garter“, 62 Poland Street, W1F 7NX, William Blake kambaryje 18-20 val. Įėjimas nemokamas, bus pasirašoma knyga, skaitoma knyga ir užduodami klausimai bei atsakymai.
Šiame video Mokslininkė už TIESĄ` buvo nužudyta:
https://www.facebook.com/fghgjklmkjhgf54314365/videos/2879627385496248
