STRAIPSNIAI
Mantas AREIMA. Kaliniams – geroji naujiena

Mantas AREIMA                        2014 m. gruodžio 19 d., penktadienis


Gruodžio pradžioje Šiaulių tardymo izoliatoriuje vyko renginys „Knyga – šimtmečiai istorijos, pasiklydę šiuolaikiniame pasaulyje“. Renginio metu įstaigos darbuotojai suimtiesiems ir nuteistiesiems pasakojo rašto ir knygos atsiradimo istoriją, paporino apie žymesnius kūrinius. Bet pamiršo paminėti Knygų knygos, kurios kalba pripildyta gilios prasmės ir kurioje glūdi didžiosios gyvenimo tiesos.

 

Tačiau Dievas mane pasiuntė į kalėjimą, kad iš Knygų knygos paskelbčiau gerąją išvadavimo žinią kaliniams. Buvau pakviestas į renginį kaip rašytojas pristatyti savo kūrybos, bet atsižvelgiant į tai, kad mano knygos kalba pačios už save, didelio dėmesio savo kūrybai neskyriau, pamaniau – norintieji patys paskaitys.

 

Juo labiau Šiaulių kalėjime lankiausi nebe pirmą kartą, todėl šįsyk, kai man suteikė žodžio teisę, atverčiau Bibliją ir prašnekau Jėzaus žodžiais: „Viešpaties Dievo dvasia su manimi, nes Viešpats patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Jis pasiuntė mane guosti prislėgtųjų, skelbti belaisviams laisvę ir atidaryti kalėjimo duris kaliniams...“

 

Tuo metu mano žmona laukė manęs automobilyje. Kol už grotų skelbiau Dievo Žodį, ant automobilio kapoto nutūpė baltas kaip sniegas balandis ir pro priekinį stiklą įsistebeilijo į ją. Kokias penkias minutes patrepsėjo kojytėmis, pamirksėjo akutėmis ir nuplasnojo į aukštybes. Supratusi reginio esmę, žmona nuo patirtos malonės net išliejo ašaras, prisiminusi, kad tokį pat ženklą iš dangaus prieš septynerius metus apturėjau ir aš, kuomet baltas balandis vidurnaktį nusileido ant palangės ir pastukseno snapeliu į buto langą. Tuomet aš pirmą kartą gyvenime patyriau iš Dievo malonę, kokią patyrė mano žmona, belaukdama manęs grįžtant iš kalėjimo.


Dievas yra mums maloningas, todėl suteikia palaiminimus, kurių mums reikia, kad gyventume laisvą dvasinį gyvenimą. O mes atsilyginame pagarba Jo įsakymams, nes Viešpats myli teisingumą ir nekenčia nusikaltimo. Taigi, teisus asmuo yra tas, kuris gyvena pagal Dievo Įstatymą (10 įsakymų). Tai bandžiau perduoti ir kaliniams, sakydamas, kad tik nuoširdi atgaila gali žmogų išvaduoti iš nuodėmių. Tereikia pasikviesti Jėzų Kristų į savo gyvenimą ir paprašyti Jo atleidimo: Jis atidarys kalėjimo duris ir išlaisvins iš nuodėmių vergovės.

 

Juk nuodėmingi esame visi, ne tik tie, kurie sėdi už spygliuota viela apraizgytos tvoros. Pavyzdžiui: aš. Per savo gyvenimą esu sulaužęs ir pažeidęs visus Dievo įsakymus, pradedant I - uoju „Neturėsi kitų dievų, tik tai Mane“ (reiškia – melsiesi tik tai vieninteliam Dievui!). Dorovinė išmintis prasideda nuo aiškaus suvokimo, kas yra Dievas. 

 

Dabar, kai jau suvokiau, kad Jėzus Kristus yra Viešpats, darosi koktu pagalvojus, kad ilgą laiką pats save laikiau dievu, meldžiausi pinigams ir buvau susikūręs aibes stabų, prieš kuriuos pasisako II Dievo įsakymas: „Nedirbsi sau drožinio, nei jokio paveikslo...“ Nes Dievas yra „pavydus“, t.y. reikalaujantis ypatingo atsidavimo ir ištikimybės. Nepaisantiems Jo įsakymų, Dievas nepalieka kaltųjų be bausmės – už tėvų kaltes baudžiami jų vaikai, anūkai, proanūkiai.

 

Šeimos kaltė visada turės neigiamų pasekmių jos būsimoms kartoms iki tol, kol kas nors iš palikuonių atsivers ir nutrauks nuodėmių grandines. Tie, kurie atmeta Dievą ir Jo Įstatymą, vienaip ar kitaip kenčia. Štai kodėl kalėjimai pilni kalinių, ligoninės – ligonių, o tautos nukraujavusios. Nes tik maža dalis žmonijos išpažįsta Jėzų Kristų ir laikosi Jo įsakymų. 

 

Daugelis šaiposi iš Jo vardo, kai III – iasis įsakymas skamba: „Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo vardo, nes Viešpats nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam Jo vardą“. Kadangi Dievas yra šventas, Jo vardas taip pat yra šventas – Viešpats Jėzus Kristus. Kiti vardai – tai papiktinimas Dievui (o aš kažkada esu bėręs rožinį Marijai). Ir nuo pat gimimo pažeidinėjau IV – ąjį Dievo įsakymą: „Atmink, kad švęstum šabo dieną...“ Kol nepradėjau studijuoti Biblijos, nesumojau, kad šabas (poilsis, ramybė) yra ne sekmadienis, o šeštadienis – septintoji savaitės diena, kurią Dievas palaimino ir pašventino poilsiui, ramybei ir dvasiniam ugdymuisi, nes Jėzus Kristus yra šabo Viešpats.

 

Ne sekmadienio, ne pirmadienio ar kurios kitos dienos, bet būtent šabo (šeštadienio) Viešpats, nes Viešpats tą dieną ilsėjosi. Jėzus Kristus leido daryti gera šabo dieną, nes Jis pats per šabą gydė žmones, laužydamas kvailas paprotines judėjų taisykles. O kiek aš esu pridaręs paauglystėje nuodėmių, vienas Dievas težino. Bandžiau jas sutalpinti į knygą „Nupuolęs angelas“, bet knygos apimties neužteko.

 

Yra posakis „Jaunystė – kvailystė“, taigi visi turime juodų puslapių. Paauglystėje ryškiai prasilenkiau su pagarba tėvams, juos skaudindamas ir nervindamas, ir tuo pačiu pažeisdamas V- ąjį Dievo įsakymą „Gerbk savo tėvą ir motiną...“ VI – asis Dievo įsakymas skamba: „Nežudysi“. Bet tai nereiškia tiesiog nieko nežudyti fiziškai. Tai taip pat reiškia draudimą nekęsti žmonių, vadinti juos įžeidžiančiais žodžiais, smurtauti.


Neapykanta nuodija mūsų dvasią – dangaus karalystės valdas – tai yra lygiai tas pats, kas ir atimti kito gyvybę. Patikėkit manim, per savo gyvenimą esu pykčiu ir žodžiais nužudęs ne vieną. VII – uoju įsakymu "Nesvetimausi“ Dievas pataria apsiriboti lytiniais santykiais santuokoje, nes tik joje gali gimti tikrasis intymumas. O gerokai iki santuokos aš buvau žymus mergišius. Gal ne toks kaip Kazanova, bet ganėtinai ištvirkęs paleistuvis. Bet turbūt viskas išėjo į gerą, nes išsidūkęs tapau ištikimas žmonai. Visgi įsakymą „Nesvetimausi“ mes galime pažeisti savo mintimis lygiai taip pat kaip ir veiksmais.

 

Mūsų seksualinės aistros sutelkimas į asmenį, kuris nėra mūsų vyras ar žmona, rodo, kad mes nesame visiškai atsidavę savo sutuoktiniui. Širdyje mes svetimaujame ir taip užteršiame savo dvasią. Nesu vagis, bet esu vogęs. Taigi, pažeidęs ir VIII – ąjį Dievo įsaką „Nevogsi“. Kai tai darydavau, nelaikiau to vagyste, tik „pasiskolinimu ilgam laikui su tikimybe kada nors grąžinti“.

 

Vaikystėje esu nugvelbęs iš kiemo draugų vieną kitą žaislą. Po to lazda visada atsisukdavo antru galu: kai iš tavęs daiktą „pasiskolina ilgam laikui“, širdyje išties kartu. Didžiausią vagystę galbūt įvykdžiau vėlyvoje paauglystėje – su sėbru apiplėšiau maisto prekių parduotuvę vidury baltos dienos. Grobis buvo menkas: dvi bandelės ir kelios skardinės limonado.

 

Sėbras paspruko, o aš buvau sučiuptas nuožmių pardavėjų. Bet išnešiau sveiką kailį, sėbrui sugrįžus su pinigais. Jo sąžinė ir skatikai mus išgelbėjo nuo policijos ir didesnių nemalonumų. Tąkart sąžinė užgraužė ir mane, kai po visko užgėriau rūgščiu limonadu sprangią bandelę. Jei jau prakalbom apie sąžinę, tai būtent IX – asis Dievo įsakymas „Neliudysi melagingai prieš savo artimą“ reikalauja būti itin sąžiningu. Turbūt ne vienas patvirtins, kad sakyti tiesą be galo sunku, kai pačiam „dega uodega“. Tačiau mes išmokstame meluoti vaikystėje ir dažniausiai iš tėvų. Juk tėvai sako savo vaikui: „Būk geras, nes Senelis Šaltis viską mato.

 

Taigi, tėvai, nebemeluokime vaikams, nes viską mato tik Dievas, o „Senelis Šaltis“ viso labo tik dėdė su dideliais ūsais, nematantis toliau savo nosies galo. Meluoja daugelis, o geidžia praktiškai kiekvienas. Nors X – asis Dievo įsakymas sako: „Negeisi savo artimo namų: <...> ar bet ko, kas priklauso tavo artimui“.

 

Kitaip sakant, finansinės ir materialios naudos siekimas labiausiai atitolina nuo Dievo. Mes niekada nepasieksime dvasinio tyrumo, jei ir toliau savo širdį bei protą užpildysime nuodingomis mintimis bei nuostatomis. O Jėzus pasakė: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“. Taigi, Jėzus yra durys į gyvenimą. O vienoms durims užsidarius, visada atsiveria kitos.

 

Jėzus pajėgus atverti kalėjimo duris ir ištempti jus iš šviesą, o kalėjimo durims užsidarius, atsivers kitos – laisvės durys. Todėl ir paskelbiau gerąją išvadavimo žinią kaliniams. Pristačiau jiems Bibliją, kurią skaitant įmanoma pamaitinti ir sustiprinti mumyse esančią dvasią. O Biblija nėra paprasta knyga, jos žodžiuose atsispindi gilios Dievo mintys, kurios turi galią pakeisti mūsų gyvenimą. Biblija - tai tiesos sėkla, juolab, kad šiandieninės teisinės sistemos kilo iš Biblijos principų. 

 

Daugelis suvokia Bibliją klaidingai, arba iškraipo atskiras Biblijos vietas savo naudai. Todėl pravartu nuolat studijuoti Bibliją su tikrais Kristaus sekėjais, kurie prašo Dievo išminties suvokti tiesą. O tiesą mes patiriame iš to: „Iš to patiriame, jog esame Jį [Dievą] pažinę, kad laikomės Jo įsakymų. Kas sakosi Jį pažinęs, bet Jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos. Nes tai ir yra Dievo meilė – vykdyti Jo įsakymus. O Jo įsakymai nėra sunkūs. Čia pasirodo ištvermė šventųjų [Kristaus sekėjų], kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo“ (Naujasis Testamentas).