STRAIPSNIAI
Liudijimas apie paslaptingus grybus

Nuo mažens gyvenau arti miškų, todėl visa šeimyna buvome grybautojai ar uogautojai. Tai papildomas maistas ir atsargos mūsų nemažai  šeimynai. Retas Lietuvoje nesinaudoja šia pramoga, ypač tie, kurie turi tam sąlygas ir galimybes. Šio pomėgio nesu atsisakęs iki šiol...


2010 metų ruduo. Gyvendamas Panevėžyje nepažinojau grybingų miškų, todėl didelės sėkmės šiam pomėgiui neturėjau. Vieną mišką yra man aprodęs fondo globotinis Kęstutis. Jis tuo metu gyveno pas globėją Genutę miškų apsuptyje. Kasmet ten važiuodavau pailsėti nuo miesto šurmulio ir pasigrožėti gamta. Rudenį grybaudavau.

 

Kartą, su vienu fondo globotiniu Svajūnu, grybavome. Bevaikščiojant mintimis gyvenau dvasinėje maldoje. Kilo kvaila mintis,- kodėl Dieve, negalėtum ne tik įvairių grybų, bet baravykų pažerti kaip auga voveruškos-tiltais. Bet iš karto nuvaikiau tokias mintis į šoną, susigėdau ir pagalvojau, - kaip man tokios mintys net lenda į galvą? Nei aš sėjau, nei laisčiau, nei prižiūrėjau, o prašau už dyką tokių dovanų, kurių nevertas.

 

Netoliese grybavo ir Svajūnas. Laimikis buvo menkas todėl nusprendėme grįžti namo. Galvojau, jog vakarienei pakaks tiek, kiek radome. Tik staiga pasuku galvą į šoną, o ten akimis netikiu. Baravykų didelių ir mažų tarsi nusėta tiek, kad nėra kur kojos padėti. Pakviečiau Svajūną. Šis nuščiuvo. Pradėjome rinkti, bet netrukus pritrūkome taros, nes nebeturėjome kur dėti, o automobilis buvo tolokai. Baravykai visi sveiki sveikutėliai. Nei vieno sukirmijusio. Nusirengėme megztinius ir juos panaudojome tarai. Apie 15-20 kv.m. plote surinkome krūvą šių didžiųjų grybų. Grįžę bandėme skaičiuoti. Buvo apie 300 vnt.


Sukviečiau draugus, pasidalijome gėrybėmis. Kaip minėjau, esu grybautojas nuo mažumės, tačiau tokių gausių miško gėrybių gyvenime neteko rasti. Anksčiau, niekada neturėjau net tokios minties, kad kreiptis į Dievą ir prašyti Jo teikiamų malonių.

 

Į tą miško vietą užsimanė nuvykti ir žmona. Aš su ja aplankiau po kelių dienų..., savaičių... Neradau nei vieno,- net mažo mažiausio. Lankiausi dar keletą metų, tik ne prašydamas, bet pažiūrėdamas ar jų ten dar kartą atsiras. Tuštuma... 


P.S.   2014m. rugpjūčio mėn. 20 d. vėl nuvykau į tą vietą su intencija, kad kaip būtų gerai dar kartą pamatyti tokį pat laimikį. Ar bus išpildytas mano noras? Mano nustebimui pasikartojo. Pririnkau tame pačiame plote apie 300.

 

Daugelis manys, kad tai atsitiktinumas. Mano gyvenime jų per daug, kad viską į tai suvesti. Turėtume nepamiršti, kad Dievas išpildo kiekvieną mūsų norą, kai esame to verti ir suvokiame kas tuos norus gali išpildyti. Paprastai tikintieji beldžiasi ne į tas duris. Kūrėją atmeta, o garbina ir meldžiasi Dievo kūriniams prašydami malonių, kurių niekada taip ir negauna.