Ką  mūsų tauta  ne taip daro? Ką mes pametėme, ieškome ir nerandame? Galiu drąsiai ir atsakingai pareikšti - TIKĖJIMĄ. Esu giliai sujaudintas Drąsiaus Kedžio mergaitės tragedija iš Garliavos. Pagal savo galimybes remiu šią kovą. Į monstrų įtaką papuolė maža bejėgė mergaitė. Apsėstieji-velniai gatavi ją gyvą, kaip ir tėvą sunaikinti ar padaryti neveiksnia. Kokiais metodais ir būdais tai daroma, nereikia turėti teisinio įsilavinimo. Tai brutalus teisinis susidorojimas. Visi aiškiai suvokiame klastą, apgaulę, o ir melo kojos trumpos. Yla, iš melo maišo, lenda iš visų pusių. Įrodymų ir faktų paskelbtų pagal liudininkų parodymus, surinktų žiniasklaidos priemonių pagalba į valias. Tačiau teisingumo vykdytojai-tironai tyli, tarsi į   burnas būtų prisisėmę  vandens. Pripažinti tiesą, tai tas pats, kas užsidėti jiems patiems  kilpas ant kaklo. Jie  dirba ne žmonių ir tiesos, o savo gerovės ir nusikaltėlių armijai.

Kasdien girdime vieną ir tą patį klausimą, - ką daryti? Beveik visa lietuvių tauta skelbiasi esą krikščionys. Ties ta riba ir sustokime.  Po sovietų sąjungos griūties tauta padarė nedovanotiną klaidą, kai  savo pačių nelaimei, išsirinko prezidentu, tą patį šėtonui, vadinamu velniu tarnavusį AMB. Velnias nebūtų velnias, jei nesugebėtų mulkinti. Tauta patikli, nenuovoki. Apsidžiaugė, lyg mažas vaikas, gavę saldainiuką, kai neva tai grąžino tautai iš jos pačios  užgrobtą  Lietuvos šventovę - katedrą. Pamalonino ir patikėjo tauta šėtono gerumu. Analogiškų situacijų, galėčiau ne vieną paminėti. Viena iš jų, kai velnias sugundė Ievą su Adomu. Irgi pamalonino uždraustu vaisiu.

Pranašas Mozė sunaikino aukso veršį, o fondo vadovas S.Marcinkevičius, susipažinęs su ,,Švento Rašto“ tiesomis, be gailesčio sudaužė visus fonde esančius pagonybės reliktus-stabus ir to meto pasibaisėtiną žudymo įrankį stulpą-kryžių.

 Prie sunaikintų pagonių garbinamų stabų, kurie tik kvailina kiekvieną, kuris juos gamina ir  jiems meldžiasi ( Iz 44,9-20;1 Kor8,6;10,14;Ef 4,17,18;Iš 20,4)

Ant kelių suklumpame (  kas namuose,  bažnyčiose, Garliavoje- Klonio gatvėje ), kai esame ties praraja arba nežinome ką daryti. Tada iš tiesų šaukiamės Dievo pagalbos. Bet ar skiriame maldas, padėką už suteiktus gyvenimo malonumus, džiaugsmus? Ar JĮ tada garbiname? Ar aplamai Juo pasitikime? Anaiptol. Žvilgtelėkime nors akies krašteliu į tikinčiuosius. Kritiškai atsigręžkime į save, į Dievo tarnus - klaidintojus. Jie (dauguma) dirba ne iš pašaukimo, bet dėl garbės, malonumų, pinigų, reklamos, lengvo gyvenimo, kitos seksualinės pakraipos. Skaitykime kas parašyta Dievo įkvėptoje knygoje - Biblijoje. Gal mes ir ja nepasitikime? Tada mūsų karingi plakatai, įžeidžiantys žodžiai, mūsų darbas ir triūsas neturi prasmės. Jis bevertis.

Pranašas Izaijas skelbė Dievo žodžius :,, Aš esu VIEŠPATS( JAHVĖ-hebrajų kalba), tai mano vardas. Savo garbės neperleisiu kitam, nei savo šlovės stabam". Išėjimo knygoje Dievas ištarė ir šiuos žodžius: ,,Neturėsi kitų dievų, tiktai mane... nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš VIEŠPATS tavo Dievas esu pavydulingas Dievas ( reikalaujantis ypatingo atsidavimo ir ištikimybės) "... (Iš 20,3-5) Jei sugebėsime tiek nedaug suvokti ir daryti tai, ko Dievas, savo perduotu Žodžiu iš mūsų prašo, reikalai pajudės ir rezultatai pasikeis. Trumpai peržvelkime kuo mes pasitikim, ką garbinam ir iš ko pagalbos prašom. Barškiname, monotoniškai melsdamiesi-daugiažodžiaudami, žmogaus išgalvotus rožančius, statome ir garbiname stabus, jiems lenkiamės, nešdami prie jų gėles, degindami žvakutes (kurios paliktos be priežiūros neretai sunaikina ir pačius garbinimo objektus, teršia aplinką, skatina bevertį verslą). Kvailiname, tai darydami, patys save ir bergžiai tikimės pagalbos.

Biblijoje parašyta: ...,,Jie (stabai-skulptūros) turi burnas, bet nekalba, turi akis, bet nemato, turi ausis, bet negirdi,...( Ps 115,4-8), o Izaijo 44,9 parašyta: ,,Niekingi visi tie , kurie daro stabų statulas;jų branginamieji negali jiems niekuo padėti. Jų garbintojai akli, jiems stinga išmanymo, jie tik patys save kvailina". Negana to, pagal pagoniškus papročius, garbiname paveikslus, lenkiamės  gyviems ir  mirusiems Dievo kūriniams,  žmonių išgalvotiems šventiesiems ir t.t. Tikimės Dievo pagalbos, atgręžę Jam nugaras, būdami kietasprandžiai. Jos nebuvo ir nebus. Nusileiskime ant žemės. Kol pasitikėsime savo jėgomis, tironų gražbyliavimu, klaidintojų patarimais, o ne KŪRĖJO išmintimi, klaidžiosime tamsoje.

Romos Katalikų bažnyčios išgalvota stabmeldiška atributika padeda pražudyti kiekvieną. Ši monsinjoro A.Svarinsko dovana Mažajai Deimantei, mergaitės neišgelbėjo...

Garliavos įvykiai, sukrėtė visą šalį. Žinia išplito visame pasaulyje. Ar tai ne  DIEVO planas, kad atmerkti mums akis? Parodyti pasauliui ir kiekvienam iš mūsų, kad mes pasiklydome vertybėse. Einame ne tuo keliu. Esame ties riba, kai velnias džiūgauja, kad jam puikiai sekasi klaidinti pasaulį ir kiekvieną iš mūsų. Kūrėjas išmetė savo priešininką su jo šalininkais iš dangaus  į žemę. Jis stebi, kaip lengvai mes šėtono gundomi  pasiduodame jo įtakai. Jėzus Kristus, kalbėdamas su savo mokiniais ir pažadėdamas antrą kartą sugrįžti į žemę, abejojo ar grįžęs ras tikėjimą ? Prieš Jam sugrįžtant,  išsakė kokie mus lydės ženklai.  Šiandien jau mes vaikštome tų ženklų išsipildymo laike.

Pasaulio galingieji - mažuma gyvena pertekliuje, malonumų geismais, melo tvirtovėse, maudosi nusikaltimų purvo voniose. Kiti – dauguma kenčia badą, patyčias, skriaudas, tiesos stygių. Pasaulyje  vyksta neprognozuojamos stichinės nelaimės, pasaulinė finansinė-ekonominė krizė, nesibaigiantys karai, teisingumo nepaisymas, brolis pakelia ranką prieš brolį, vaikai žudo  tėvus, tėvai vaikus, užterštas maistas, oras, vanduo... Mūsų gyslomis teka užterštas kraujas, teršiantis protą ir t.t.  Labiau pasitikime žmonėmis nei Dievu.   Rezonansinės  bylos įvykius  Garliavoje sunku sveiku protu paaiškinti. Tačiau ar ir čia, ne per mažai laiko skiriame tikram tikėjimui, o ne perdaug reklaminiams triukams?

Ar Klonio gatvės budėtojai turėdami tiek daug laiko turi BIBLIJĄ, ar ją skaito? Ar naudingas ištisų metų budėjimas, kokia jo prasmė? Kam tarnauja kai kurie ten susirinkę žmonės, kai mergaitė klano rankose? Juk iškilus pavojui per kelias sekundes žinia išplis po visą šalį. Klano veiksmai atidžiai stebimi. Kai kurių  ,,apsauginių” tikslas gurkšnoti kavutę bei reklamuotis valgant tortus, ar už svetimą triūsą, prikišti pilvus kepsniais.  Klanas ir jų pagalbiniai stebi įvykius, bet Aukščiausiasis juo labiau. Gal nepasitikime Kūrėju? Ar prisiliečiame prie JO išsakytos išminties, ar  pasikliaujame Jo duotais įsakais ir įstatymais ? Ar ir toliau pasikliausime savo jėgomis?

Atsibuskime brangieji! Prašome pagalbos ir užtarimo iš velnio tarnų-apsėstųjų. Dievas įspėjo:  ,,Argi iš tikrųjų, galingieji, jūs nusprendžiate, kas teisu? Argi sąžiningai teisiate žmones? Ne! Širdyje sumanote, kas nedora, rankomis dalijate smurtą žemėje“ (Ps 58,2,3). ,,Per akis užgriuvusius lašinius jie vos gali matyti; jų širdis tvinsta nedoromis užmačiomis“ ( Ps 73,7).  Tikrai iš jų nesulauksime nei tiesos nei užtarimo! ,,Taurė yra VIEŠPATIES rankoje, pilna stipraus jo pykčio vyno. Jis pila iš jos po gurkšnį, ir visi žemės nedorėliai gers iki pat dugno ‘‘(Ps 75,9).

Beldžiamės ne į tas duris! Parašysiu paprastą suprantamą visiems pavyzdį. Jei aš tikėčiaus pagalbos ir paramos iš mūsų šalies  Prezidentės Dalios Grybauskaitės, o siųsčiau prašymą ar skambinčiau, kokiam nors valstiečiui į kaimą, ar Prezidentė mane išgirstų? Ar aš galėčiau tikėtis prašomos pagalbos? Turbūt kiekvienas dar tiek sugebame suvokti? Gautume atsakymą, kad mano skundas adresato nepasiekė. Todėl pagalbos iš Prezidentės aš negausiu. Susimąstykime, kodėl KŪRĖJAS mums durų neatidaro? Pasiklydome. Ne į tas duris beldžiamės! Visiems stiprybės, pakantumo, ramybės, meilės ir Dievo išminties.