STRAIPSNIAI
Kazys Grabys. Sąjūdžio šventė, bet norisi verkti

 Kazys Grabys

 

 

Sąjūdžio 30 šventė, bet norisi verkti

 

 

TIESA yra viena  TIESA yra absoliuti   TIESA visada puolama   TIESA visada nugali

Su Nepriklausomybės 30-čiu

 pamirštasis ir nebepageidaujamasis SĄJŪDI!

 

  Jau beveik 32 metai, kai  nuaidėjo Sąjūdžio dainuojančioji revoliucija. Tai buvo  Dievo duotybė ir jau  nebepakartojama.  Tai buvo  tada  dar  nesuvokiama  M. Gorbačiovo  ,,perestroikos“  galimybė  pradėti oficialią  ir  be didelės komunistinės cenzūros  Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo veiklą.  1988 vasarą  per Lietuvą  nubangavo Rusijos uždraustosios  trispalvės,  jaunimo  pakilimo roko maršas bei miestų ir miestelių tautinio patriotinio pakilimo didieji mitingai.

 

 

Panevėžyje įkūrėme pirmąsias  sąjūdžio grupes bei Panevėžio švietimo Sąjūdžio tarybą.  Tų pačių metų spalio 22-23 dienomis  beveik visą Lietuvą atgimimui galutinai pažadino  Vilniaus sporto rūmuose įvykęs I-sis (LPS) Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Suvažiavimas.  Čia ir išgirdome  kauniečio Rolando  Paulausko  siūlymą atsiskirti nuo TSRS. Tai akivaizdžiai  iššaukė TSRS CK, KGB aktyvo, NKVD-istų  bei  stribų pyktį. V.Petkevičius reikalaudamas paneigti Kauno  sąjūdžio siūlymo  vos nesuardė tolesnės suvažiavimo darbotvarkės. 

 

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės, folkloro dainininkės   Veronikos  Povilionienės  Maironio žodžiais I-ą kartą  taip didingai  nuskambėjusi  ,,Oi neverk motušėle“ giesmė, atnaujino visų  suvažiavusių dalyvių patriotinius jausmus, visus suvienijo ir sutvirtino bendram  nepriklausomybės siekiui.  

 

  LPS aktyvas  vengė  (LLL) Lietuvos Laisvės Lygos  A.Terlecko, P. Ciziko, N. Sadūnaitės kardinalių ir tiesmukiškų reikalavimų bei pareiškimų  dėl  atsiskyrimo nuo TSRS bei rusų okupacinės  armijos išvedimo iš Lietuvos Respublikos.  1988 m. rudenį,  LLL suorganizavus mitingą prie Vilniaus Katedros,  tarybinės  milicijos vado Misiukonio vadovaujama vidaus reikalų kariuomenė    žiauriai išvaikė mitinguotojus,  todėl ta brutali  ir žiauri akcija buvo  pavadinta ,,Bananų balius“.  Tačiau Sąjūdiečių aktyvistų, Lietuvos Laisvės Lygos ir išsivadavimo jausmo drąsą  įgijusių patriotų  sustabdyti jau niekas nebepajėgė. Sąjūdžio  banga skatino burtis ir  kurti  vis naujas ir didesnes LPS rėmimo grupes, rengti masinius mitingus ir nepaklusimo okupantams akcijas.

 

Lietuvai talkino ir broliškų šalių šviesuoliai, tarp kurių išsiskyrė trijų  Baltijos šalių aktyvistai. Nepriklausomybės idėjai talkino užsienio lietuviai, Sankt Peterburgo, Maskvos elitas. Sąjūdžio balsų rinkiminės kompanijos metu darbo reikalais Maskvoje lankėsi panevėžietis Alvydas Veberis. Kremliuje jį pastebėjo viena sostinės gyventoja apsupta saugumiečių. Jos dėmesį atkreipė šviesus jaunuolis, kuris dvelkė Baltijos tautų atstovu. Ji užkalbino lietuvį. Pasirodo neapsiriko. 

 

Alvydui papasakojo, kad ji yra viena iš daugelio Maskvos aktyvisčių, kuri remia Baltijos šalių Nepriklausomybės siekį. Linkėjo didelio pasisekimo šioje nelygioje kovoje. Parodė, kaip atskirti minioje saugumo agentus. Tuo metu jie visi vilkėjo vienodus žydros spalvos maršiniais. Papasakojo, kad turinti surinkusi virš 25 tūkstančių sostinės šviesuolių parašų, kuriuos norėtų įteikti, kad Alvydas parvežtų Lietuvai. Šalia marširuojantys saugumiečiai akylai stebėjo jų pokalbį. Kalbėjo jiems suprantama rusų kalba. Susitarė sekančią dieną susitikti Kremliaus aikštėje ties Lenino mauzoliejumi. Alvydui atvykus sutartu laiku į pasimatymą aktyvistė nepasirodė. Galima tik įtarti, kad jai kelią užkirto Nepriklausomybės priešai.

 

  1989 vasario 16-tą  Kauno  Sąjūdžio aktyvistų  įvykusiame suvažiavime  atviru tekstu paskelbiamas LR Nepriklausomos Respublikos atstatymo siekis.  LPS Atkuriamajam Seimui pritarus, rinkimuose į Tarybų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą buvo išrinkti  pagrindiniai Sąjūdžio patikrinti tautos atstovai.  Todėl  LR  delegacijos dalyvavimu  Maskvoje TSKP CK suvažiavime pavyko pareikalauti  1939 m. rugpjūčio 23 d.  Molotovo  ir  Ribentropo pakto  pripažinimo nusikalstamu  tuo pačiu ir  Baltijos šalių okupacijos  slaptųjų protokolų pripažinimą  negaliojančiais. 

 

Tai atvėrė kelią  Lietuvos okupacijos viešam pripažinimui. Kad  pateisinti  LPS  deputatų  reikalavimus, mes sąjūdiečiai, turėjome  Maskvai ir visam  Pasauliui  pademonstruoti Baltijos šalių vienybę,  reikalaujant  Molotovo – Ribentropo  pakto panaikinimo.   Tam  LPS būstinėje Gedimino pr. 1, Vilniuje ir gimė Baltijos kelio idėja.  1989 m. rugpjūčio 23 d. milžiniškomis mūsų sąjūdiečių pastangomis pavykusi  Baltijos Kelio akcija nuvilnijo per visą pasaulį. Tuo metu mes surinkome apie 1,2 milijono parašų  dėl LR Nepriklausomybės atkūrimo ir suvienijome visą Lietuvą  Laisvei.   Dar ir šiandien negaliu užmiršti  tų dienų vienos ,,tragikomedijos“.

 

Prieš ,,BALTIJOS  KELIO“ akciją  surinkti parašų paketai turėjo būti saugiai  pristatomi į LPS būstinę  Gedimino pr.1, Vilniuje. Šių  dokumentų originalų pristatymas  buvo labai svarbus ir rizikingas veiksmas, nes visur tebebuvo rusų okupacinė kariuomenė ir tebeveikė Maskvos KGB agentai. Mums Panevėžio Sąjūdžio aktyvistams,  Panevėžio miesto atsakingajam Sąjūdžio sekretoriui  Algimantui Plitninkui, Kazimierui Grabiui,  kaip  rajono atsakingajam sekretoriui bei vienam miesto LPS tarybos nariui buvo pavesta  surinktų parašų originalus nuo Panevėžio regiono pristatyti į  LPS būstinę Vilniuje.

 

Pakrovę  pilną  mano automobilio (VAZ  2103) bagažinę dėžių su parašais,  rizikuodami  būti areštuoti  ir nubausti, svarbų krovinį nuvežėme į Vilnių. Sustojome  aikštelėje prie Katedros varpinės,  netoli  LPS Sąjūdžio būstinės. A. Plitninkas nuėjo į Gedimino pr. 1 esančią Sąjūdžio būstinę. Ne mažai ten  užtrukęs grįžo ir  liepė kažko laukti. Su tokiu kroviniu ilgai stovint  miesto viduryje  ir  vilkinant  jo perdavimą  LPS būstinei man kilo negeras įtarimas, kad čia kažkas negerai. Su A. Plitninku susipykome ir kibome vienas kitam į atlapus. Tik tada man jis pašnibždėjo, kad  viskas taip turi būti, o mano mašinoje yra ne parašų lapai, o dėžės prikrautos statybinių plytų.  Paaiškėjo, kad  mes buvome  ,,jaukas“ priešams,  kad nukreipti  į mus dėmesį. 

 

Tuo tarpu  tikrasis krovinys  su parašais, saugioje vietoje, buvo iškrautas ir perduotas apsaugai. Tai sužinoję, mes išvažiavome atgal  į  Panevėžį su tuo pačiu tariamai ,,svarbiu plytų“ kroviniu.     

   Nepriklausomiems  rinkimams  į  LTSR  Aukščiausiąją Tarybą mes, sąjūdžio  aktyvistai, pradėjome ruoštis jau nuo 1989 m. rudens. Tiek Panevėžio  miesto tiek rajono LPS tarybų nariai ir pagalbininkai  dirbome įmanomą ir neįmanomą  agitacinį aiškinamąjį darbą. Su ant savo automobilių stogų  pritvirtintais trikampiais  stendais ir plakatais : ,,Su Sąjūdžiu - už Lietuvą“; ,,Tavo TAIP – Tėvynės LAISVĖ“ apvažiavome  ne tik Panevėžio, bet ir kaimyninius Pakruojo, Pasvalio, Biržų  ir  Kėdainių rajonus. 

 

Tada nebuvo užmiršti ir patys atokiausi  Panevėžio raj. kaimeliai.  Neužmirštami intensyvūs  debatai  kaimų  apylinkėse. Man, kaip Panevėžio raj. atsakingajam Sąjūdžio sekretoriui, baigusiam LŽŪA ir dirbusiam to laikmečio ūkiuose vyr. energetiku buvo pavesta  kuruoti  Krekenavos  rinkimines apylinkes. Vienoje jų susidūriau su  Panevėžio rajono komunistų partijos  sekretoriaus P.  Zablockio ideologijos aktyvistais. Pokalbis buvo sunkus. TSKP rajono ideologės buvo gerai pasikausčiusios LTSR ir TSRS istorijos pagrindais. Mane gelbėjo A. Šapokos  „Lietuvos  istorijos“ savišvieta, bei turėta informacija iš pogrindinės literatūros, kaip ,,AUŠRA“, ,,Lietuvos  Bažnyčios katalikų kronika“.

 

Ją gaudavau iš savo tėvelio artimųjų giminių rato,  Monsinjoro Alfonso Svarinsko bendražygio kunigo - politinio kalinio  Klemenso  Arlausko.  Tada  diskusijų - ginčų  pabaigoje įstrigo komunistų ideologų man mesti žodžiai: ,,Jums reikia  daugiau  politikos negu  duonos“.   Viso to pasekoje  1990 vasario 24 d. įvykę  rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą  Sąjūdis atvedė  į  parlamentą  daugiau kaip  90 proc. LPS pasiūlytų aktyvistų.  Todėl  1990 m. kovo 11-tą  AT beveik vienbalsiai nubalsavo už  LR Nepriklausomybės atkūrimą, išskyrus 6 lenkų susilaikiusius narius.

 

   Nuo Panevėžio rajono išrinkome Vilniaus  ekonomistą St. Kropą ir teisininką  V. Žiemelį.  Parlamentarai  I-ją  dalį priesakų dėl nepriklausomybės atstatymo  įvykdė. Visa Tauta ir  mes kartu  sąjūdiečiai buvome laimingi ir šventėme taip ilgai  išsvajotą  ir  sunkiai iškovotą  pergalę. Toliau dirbome sąjūdyje ir gyvenome  viltimi  prisivyti  Suomijos ekonomiką  bei  pareikalauti  išvesti  Rusijos okupacinę kariuomenę,  priimti ir  įgyvendinti desovietizacijos įstatymą.  Po 1991 m. sausio įvykių, o vėliau ir nepasisekusio Rusijos kariškių pučo  pavyko atsikratyti  ir  okupacinės kariuomenės, bei Maskvos KGB padalinio Lietuvoje ir Vilniuje.  Apie  kruvinųjų  sausio įvykių,  bei pučo istorijas pratęsiu kituose prisiminimuose. Antrasis  mūsų sąjūdiečių priesakas  dėl desovietizacijos  t. y. dėl TSKP CK, KGB, MVD, NKVD aktyvo eliminavimo iš LR valdymo institucijų,   įstatymo priėmimo ir įgyvendinimo  pažadas  buvo sulaužytas.

 

   Taip pat  skaudu  prisiminti, kad  po pirmojo priesako Nepriklausomybės atstatymo  įgyvendinimo,  o  ypač po desovietizacijos įstatymo sužlugdymo,  mes sąjūdžio aktyvistai  pasijutome nebereikalingi ir užmiršti. Tik  Angonita  Rupšytė vienintelė iš LPS būstinės nuoširdžiai mumis domėjosi, rūpinosi, dalinosi prisiminimais ir informacija. Todėl, mes  žemesnio  rango sąjūdiečiai,  Angonitą vienintelę  gerbiame ir vertiname, kaip savą  ir  mūsų  neišdavusią  bendramintę,  bei tikrąją laisvės kovotoją. Kai  kada  į  Panevėžį atvykdavo ir V. Žiemelis, tačiau St. Kropui mes sąjūdiečiai  buvome, kaip maurai atlikę savo rizikingą  ir sunkų darbą - nebereikalingi. 

 

Signatarui St. Kropui,  po AT suskaldymo  bei 1992 m. Parlamento  paleidimo,  tapus  ministru be portfelio, o vėliau ir Lietuvos banko Tarptautinio departamento direktoriumi, mes sąjūdiečiai tapome ir nebepageidaujami. Tokių signatarų,  atstūmusių  mus eilinius sąjūdiečius  buvo ir tebėra dauguma. Jiems mes  likome maurais.  Komunistinis  posakis  sako: ,,Mauras savo darbą:  padarė  ir mauras nebereikalingas,  jis  turi išeiti“.  Šiandien mūsų visuomenė  mato prie ko tokia valdžia per 30 valdymo metų  privedė Lietuvą.     Nebeturime  savo  bankų,  savų gamyklų, savų pinigų,  savos teisėsaugos, savos  Tautai ir valstybei tarnaujančios valdžios dėl ko  valstybė patyrė  ir tebepatiria  nepamatuojamus ekonominius ir moralinius nuostolius,  neteko apie vieną milijoną  darbingiausių  ir veikliausių  piliečių... 

 

 Nežiūrint į tai  LINKIME  STIPRYBĖS, SVEIKATOS   IR VILTIES  su  mumis  buvusiems  sąjūdiečiams ir visiems nors mažu darbeliu prisidėjusiems  ir prisidedantiems  prie  LR Nepriklausomybės atstatymo.  

 

  SU  NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO  30- ČIU!