STRAIPSNIAI
DEMONŲ UŽVALDYTIEJI arba GYVENIMAS PONŲ KVARTALE

 

ALVYDAS VEBERIS

 

Žinok, kad paskutinėmis dienomis... žmonės bus savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, pramuštgalviai, pasipūtėliai, labiau linkę į malonumus negu į Dievą.” (2 Timotiejui 3:1-4)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

ŽENKLAI, NUSAKANTYS PASAULIO PABAIGĄ

 

Aukščiau cituojami apaštalo Paulius žodžiai iš Biblijos labai tiksliai nusako paskutinįjį žmonijos gyvavimo laikotarpį: vis daugiau žmonių, tarsi demonų apsėsti, tampa aklais egoistais, dėl savo naudos pasiryžę perkąsti gerkles ne tik konkurentams, bet ir kaimynams. Apsėstieji nepastebi besiartinančio pavojaus ženklų, nors nekurie demonstruoja esą padorūs katalikai – ir į bažnyčią nueina, ir į aukų lėkštelę įdeda...

 

Šiandien pasaulis kraujuoja: nesibaigiantys karai, nelaimės, gamtos stichijos, žmonių susvetimėjimas, godumas, melas, klasta, kerštas... ir visa tai, kas aprašyta Biblijoje.

 

Žemiau pateikiamos kelių kaimyninių šeimų santykių peripetijos, kurios gyvenimiškais pavyzdžiais iliustruoja paskutiniųjų dienų Biblijos pranašystes. Jos mūsų akyse pildosi...



 

Viena šeima (Paulius ir Danutė) kreipėsi į redakciją, kad paviešintume įvykius, kurie supa jų kaimynystę. Jie virš dvidešimt metų gyvena viename iš turtuolių kvartalų. Turtingų materialiai, bet ne dvasiškai. Tiesa, kai kurie iš jų nepraleidžia katalikų bažnyčių mišių sekmadieniais. Neša aukas, meldžiasi, pravėdina užsistovėjusius savo brangenybes iš perpildytų spintų, kad kandys nesugraužtų.

 

Pasakojimą Paulius pradėjo nuo artimiausių jo kaimynų A. ir V.Ulevičių. Jis - besiblaškantis verslo opinijose ar keičiantis darbus valdiškose tarnybose. Šiuo metu dirba regioninio sąvartyno rūšiuotoju, o ji – A.Ulevičienė, tarnystę atlieka Panevėžio vyriausiame policijos komisariate. Liaudiškai tariant – ,,mentė“ (tarptautinis išsireiškimas). Senieji jos kaimynai džiūgauja, kai jie apleido daugiabutį ir persikėlė gyventi atokiau. Žodžiu, atsikvėpė nuo ,,mentės“.

 

Ar iš tiesų jie tokie blogi? Per virš dvidešimties metų bendrystės kaimynystę Paulius sako ne daug suklys pasakodamas, ką regėjo savo akimis. Dar būnant jiems kvartalo naujakuriais vieni Ulevičių samdiniai-statybininkai, baigę jo sklype namo statybos darbus, paskutinę dieną Pauliui pakuždėjo: ,,Gyvensi su gerais kaimynais“. Paulius nudžiugo, kad tokie puikūs atsiliepimai ir paklausė iš kur apie tai jie žinantys. Sako, klausyk: ,,Matai, kad jie savo sklypą sukėlė metru aukščiau už tavo? Kyla arčiau Dievo į dangų, o tu esi žemiau.

 

Po liūčių pas juos susikaupusį vandenį, kad tu nepastebėtum, liepia iš vakaro prakasti griovį, kad subėgtų į tavo kiemą, o iš ryto užversti, kad nematytum. Pas tave lieka pelkė, o pas juos sausa. Argi nepastebėjai?“ Iš tiesų vandens pagausėjimą Paulius pastebėdavo, bet, kad tokiomis niekšybėmis užsiimtų kaimynas, jam net mintis į galvą neatėjo. Tai išgirdęs, pirmai progai pasitaikius, Paulius užklausė V.Ulevičių ar tai tiesa? Jis tai paneigė užbaigdamas: ,,Ar aš taip galėčiau elgtis?“

 

Aišku viena, kad statybininkams kiršinti kaimynų nėra jokios prasmės. Juk už žinią statybininkai Pauliaus atlygio neprašė. Tik įspėjo, matydami to žmogaus nesąžiningumą, su kuo ateityje turės Paulius reikalų. Jeigu klastą ir šunybes galima užmaskuoti nuo žmogaus, tai nuo Dievo jų nenuslėpsi. Matyt, pamiršęs ką blogo darė, po kelių metų V.Ulevičius Pauliui guodėsi: ,,Kas yra, kad vienoje vietoje (būtent iš to ploto kur kasė griovius vandens nuleidimui) niekas neauga?“

 

Nieko jam Paulius neatsakė, bet atsakymą žinojo. Juk Dievas baudžia už velnio darbus. Pauliaus ir Ulevičių sklypai greta. Jie turėjo pasisodinę vienodos rūšies slyvas. Jas skyrė vos dvejų metrų tarpas. Ulevičių medyje, visos slyvos sukirmiję, o Pauliaus sklype visos sveikos. Vėl stebėjosi. Pauliui kuždėjo ta pati mintis, kad visa tai už jų blogus darbus. Kad nebūtų nuskriausti, Paulius kibirą slyvų priskynė nuo savo medžio sveikų ir įdavė savo ,,priešams“.

 

Sekantis incidentas ,- toliau pasakoja Paulius, įvyko statybų metu. Jie buvo ,,ponų“ kvartalo naujakuriai. Visas komunikacijas turėjo įsirengti iš savo asmeninių lėšų. Pradžioje Paulius įsivedė elektros liniją kitoje nuo Ulevičiaus gatvės pusėje. Mat jo namas kampinis. Ulevičius turėjo nusitiesti kitą atšaką. Nors elektros energijos įvadas reikalingas Ulevičiams, bet betoninę atramą-stulpą, Pauliui nesant namuose, pastatė jo sklypo teritorijoje.

 

 

Ulevičiai savo elektros stulpą įkasė Pauliaus valdoje

 

Iš pradžių Paulius neįtarinėjo, kad visur Ulevičių šeimynėlė gudrauja. Sekantis jų pasibjaurėtinas žingsnis, tai kanalizacijos duobės įrengimasprie jo sklypo ribos. Kadangi Paulius turi inžinieriaus kvalifikaciją ir buvo vienas iš pirmųjų šios gyvenvietės kvartalo gyventojų, tai jis apsiėmė visuomeniniais pagrindais organizuoti tinklų įrengimą. Padarė projektus ir įrengė pagrindines vandentiekio, kanalizacijos, dujų atšakas, įrengė kelią.

 

Kiekvienam beliko tik savo sklypo ribose įsivesti atšakas. Tą padarė ir jau minima Ulevičių šeima. Tik vėl klasta. Jie kanalizacijos šulinį atvedė ties Pauliaus sklypo riba. Ne tik Pauliui tenka ,,mėgautis“ Ulevičių fekalijų kvapu. Tenka šiuo ,,aromatu‘‘ kvėpuoti jo šeimai, svečiams, kurių pas Paulių netrūksta. Mat šis padeda vargšams, užsiima labdaringa veikla, atlieka misionierišką darbą.

 

Šalia jo fekalijų šulinio už kelių metrų Paulius įsirengęs geriamo vandens šulinį. Gruntas laidus, dribsmėlis. Ulevičių kanalizacijos nuotėkos prasiskverbia į šulinį, todėl vandens gėrimui naudoti Pauliaus gyventojai negali. Užterštas. Apie tai ne kartą Paulius primindavo kaimynui, kad padarė niekšybę. Prašė Ulevičių, kad geruoju iškeltų šią atšaką. Bet jiems Pauliaus prašymas, kaip vanduo nuo žąsies. Apsimeta, tarsi, negirdi. Pamatė, kad šulinio geruoju neiškels.

 

Skundo apie kaimyno niekšybes Paulius rašyti nenorėjo. Kam tie bereikalingi priešai? Tada virš dvidešimt metų Paulius vis perspėdavo, kad užsandarintų šulinį nors plėvele, kad neliktų jų fekalijų kvapo. Paulius sako, kad iki šiol vis žada. Galiausiai ant šulinio uždėjo suoliuką ir retsykiais padeda vieną kitą gėlę. Uždengė. Padarė maskuotę. Ar tokiu būdu galima paslėpti kvapus? Tai visiškai nesunku padaryti ir Pauliui, bet: ,, pabandyk, -sako,- šeimininkauti ,,mentės“ sklype, tuoj iškels baudžiamąją bylą, kad pažeidė jos teritorijos ar asmens privatumą“.

 

Sekanti Ulevičių ,,dovanėlė“, tai pasodintų vyšnių, slyvų ir gyvatvorės medžių eilė šalia sklypo ribos. Didesnė šių medžių šakų dalis suvirtusi į Pauliaus sklypo teritoriją. Medžiai ne tik užstoja šviesą, bet šakos trukdo praeiti Pauliui savo sklypu, o rudenį tenka jam ir jo šeimai rinkti jų medžių lapus ir sukritusias vaiskrūmių uogas.

 

Galiausiai po dešimtmečio keletą šakų nelegaliai dirbančiam jų ,,tarnui“ leido nupjauti. Pasinaudodamas ta proga, Paulius padėjo jam. Tada visas šakas išpjovė iki ribos. Grįžusi iš darbo ,,mentė“ vos nenualpo. Dirbantysis sakė, kad su juo net nebesisveikina. Žadą prarado. Mat nupjovus iš Pauliaus sklypo šakas, liko jų sklype tik medžių kamienai - stabarai. Galiausiai teko ir juos išpjauti - beliko tik vienas. Prisiminimui.

 

Ulevičių kaimynystėje su Pauliu liko tik vienos vyšnios kamienas ir po suoliuku paslėptas fekalijų šulinys

 

Sekanti Ulevičių ,,dovanėlė“ kitoje gatvės pusėje gyvenančiam kaimynui Giedriui. Šis, nusipirkęs sklypą, suprato turįs „gerą“ kaimyną. Pasirodo jų sklype Ulevičiai pastatę malkinę. Gobšuoliams pritrūko erdvės savo valdoje. Kadangi privačios valdos randasi rajono teritorijoje, tai sklypų dydis ne po 6 arus, kaip numato įstatymas miesto gyventojams, bet po 15 arų.

 

Žymiai didesni, nors visi ,,ponai“ gyvena miesčionių gyvenimą. Bet kai kuriems ,,ponams-gobšuoliams“ ir to maža. Ulevičių valdos teritorijoje dominuoja pieva. Vasarą reikia šienauti. Todėl traktorinės šienapjovės garsai net į kiemą išeiti neleidžia. Tikras pragaras.

 

Ir taip beveik kiekvieną savaitę. Žemgrobiams tokia jų tvarka patinka. Jie klesti. Nors iš to jokios jiems naudos. Triukšmas, išlaidos, darbas iš tuščio į kiaurą... Užtat gali pasididžiuoti, kad turtingi. Dvasiškai skurdžiai. Kaip Paulius minėjo, sekmadieninių katalikų mišių nepraleidžia. Manot, kad gobšuoliams tų 15 arų užtenka? Jokiu būdu. Keletas arų išpirkta papildomai, o dar keletas savavališkai užvaldyta valstybei priklausančios žemės. Ji užtverta masyvia tvora, kad kam nekiltų noras išversti.

 

Kai kaimynas Giedrius neprašytą ,,svečią“ panoro išprašyti su visa malkine iš savo valdos, šis pasiūlė jo teritorijoje pastatyta malkine naudotis... abiems. Giedrius vos neišgriuvo, po tokio Ulevičiaus akibrokšto. Teko Giedriui dar kelis metus gražiuoju prašyti, kad kaimynas su savo malkomis išsikraustytų. Netekęs kantrybės, Giedrius pagrasino, kad bus jų malkinė padegta su jo visomis sudėtomis vertybėmis.

 

Tuomet, po kelių metų savavaliavimo, išsinešdino. Bet netoli - keletą metrų nuo sklypo ribos. Malkinė nebestovi, bet gatvės kelias užverstas Ulevičių malkų stirtomis. Šiukšlės, seni padėklai, pelenai, malkų pjuvenos, šakos verčiamos į čia pat esantį griovį. Po liūčių griovio pralaidos užkemšamos Ulevičių sumestomis atliekomis, kurios toliau nešamos į netoliese esantį upelį.

 

Tiesa, Ulevičiai nugriovę savo malkinę kaimyno valdoje, įskundė jį, kad šis pasistatė laikiną pavėsinę. Deja, nesugebėjo pakenkti - atvykę tikrintojai nusižengimų nerado.

 

Ulevičiai, įsikūrę gyventi ,,ponų“ kvartale, ant ilgos grandinės laikė piktą rotveilerių veislės šunį. Jis šalia jų valdos saugojo gatvę!

 

Ulevičių sargas - rotveilerių veislės šuo, kuris neleisdavo žmonėms praeiti gatve

 

Praeiviai bijojo pro jį praeiti. Tekdavo jiems eiti laukais, darant lankus ir aplenkiant Ulevičių sargą. Tankiai jis nutrukdavo. Kartą užpuolė ir apdraskė Pauliaus svečią, kitą kartą dantyse atėmė gyvybę mylimam Pauliaus vaikučių kačiukui.

 

Paulius pagrasino, kad jei tinkamai neprisiriš šuns, paprašys policijos, kad jį palaidą nušautų. Tuomet, nieko nelaukęs, Ulevičius užbėgo įvykiams už akių. Nuskriejęs į policiją parašė pareiškimą, kad Paulius jį ruošiasi nušauti. Policininkai juokėsi, kad turįs baukštų kaimyną. Paulius ne tik jo šauti nesiruošia, bet niekada ir ginklo rankose nėra laikęs.

 

Jų gatvės sargas ir daugiau eibių yra pridaręs. Nutrūkęs, Pauliaus statybininkams, tinkavusiems jo namą, visą dieną neleisdavo nulipti nuo stelažų. Tupėdavo šalia ir laukdavo grobio. Kas rizikuos galynėtis su piktu šunimi? Laukdavo kol grįš iš darbo ,,ponai“ ir prisiriš savo šeimos narį. Ir taip tol, kol vieną dieną sargas dingo. Dingusio ieškoti Ulevičiai pirmiausia atlėkė pas Paulių įtarinėdami, kad šis pagrobė.

 

Ulevičių šiukšlės, padėklai ir atliekos pilamos į čia pat esantį griovį

 

Ulevičiams papildomai išpirkto ir dar savavališkai užgrobto sklypo vis maža! Dviejų aukštų įspūdingas jų namas dvejiems asmenims atrodytų perteklinis, bet visiems gali pasigirti, kad esą turtingi.

 

Į Pauliaus globojamus vargdienius, tokie kaip Ulevičiai ir panašūs į jį, žiūri su panieka. Tokiems įeinant į būstą Paulius paklojo net raudoną kilimą. Jie užeina per jį kaip karaliai.

 

Argi kada nors dar vargšai pas ,,ponus“ galės raudonu kilimu eiti? Dabar jie tą galimybę į Pauliaus namus turi. Jie pas Paulių atsilanko studijuoti Bibliją, išgirsti TIESOS ŽODĮ, išsakyti savo skriaudas. Paulius ir jo šalininkai alkanus pasotina, skurstančius aprengia, o trokštančius pagirdo.

 

Jie čia pamokomi, kad įgautų gyvenimiškos patirties, padedamos išspręsti jų susikaupę problemos. Pavydo kirminas tokius kaip Ulevičius ir panašius į juos veda iš proto. Jie rūpinasi tik savimi ir matyt galvoja, kad nusipirks vietelę danguje, tarnaudami Antikristo bažnyčiai? Juk neseni laikai, kai Roma pardavinėjo indulgencijas nuodėmių atleidimui. Deja, į dangų nei vienas nepateko, o kaulai virtę dulkėmis.

 

Paskutinėmis dienomis kantrybės taurę Pauliui perpildė, kai vienas našlaitis pasisiūlė Ulevičiams už menką atlygį sukapoti malkas. Pas juos pastoviai dirba nelegalai ir jiems talkina atlikdami visus jų ūkio darbus. Jiems juk įstatymai negalioja. Ulevičienė juk ,,mentė“! ,,Pabandyk tik užkabinti,- toliau pasakoja Paulius,- sužinosi greit iš kur dantys dygsta“.

 

Tiesą sakant, sykį Paulius užkabino. Apsivėmusią skrandžio turiniu ir nualpusią nuo nervinių priepuolių, tempė iš jų daržo - gelbėjo jai gyvybę. Tada Paulius atsiliepė į Ulevičiaus šauksmą. Teko jam iš daržo Ulevičienę tempti iki gatvės, kad galėtų paimti iškviesta greitoji. Paulius suabejojo, kaip elgtųsi šiandien. ,,Gal taip pat“,- sako. ,,Juk skriaudikams už blogį reikia atsilyginti gerumu“. Kai per daug lipa ant galvos ir kai negirdi kas sakoma, tenka pasakyti apie tai garsiai. Šiuo metu šias nuoskaudas pasakodamas Paulius tą ir daro.

 

Taigi, našlaičiui ,,ponas“ Ulevičius davė darbo. Sekančią dieną 32 metų neaukšto ūgio vaikinukas, atsinešęs savo darbo įrankį-kirvį, išsijuosęs dirbo. Sukapojo nemažą dalį supjautų kaladžių. Pietų metu iš miesto su taksi grįžo šių namų „ponia“ Ulevičienė. Sužinojusi, kad tas vaikinas lankosi pas Paulių, išvarė.

 

Užgrobtų savivaldybei priklausančių žemių Ulevičiams vis maža. ( nuotr. Ulevičiai išvaryti iš kaimyno Giedriaus sklypo, kur dabar stovi teisėto savininko pastatas) Ulevičiai malkas sandėliuoja tiesiog gatvėje.

 

 

Ulevičiai neatsilygino našlaičiui už padarytą darbą. Vargdienis atėjo pas Paulių pasiguosti. Jį pamaitino, nuramino, savo pinigais Paulius apmokėjo jam už Ulevičiams atliktą darbą.

 

Apie incidentą su našlaičiu Paulius papasakojo, po dienos į namus grįžusiam, V.Ulevičiui. Jis malkų skaldymą tęsė pats. Paulius priminė jam apie visas jo niekšybes.

 

Minėjo, kad Ulevičiai užvaldyti demonų, nedori, nesąžiningi žmonės. Neapsikentęs tiesos, Ulevičius nutraukė malkų skaldymą ir puolė Paulių kirviu. Kadangi jis žinojo jo charakterį ir kokie jie nedori, nesąžiningi žmonės, todėl pokalbį su juo viešoje vietoje įrašinėjo. Šis jo incidentas ne pirmas.

 

Įtūžio pagautas V.Ulevičius puolė Paulių viešoje vietoje kirviu. Tai ne pirma jo agresija. Lietuvių liaudies išmintis sako: "Malkas kerta - skiedros lekia".

 

Pakreipęs ausį Ulevičius klausėsi kaip Paulius daro video įrašą ir komentuoja įvykius. Neišlaikius jo nervams, stvėrė kirvį ir puolė įkandin Pauliaus grasindamas susidoroti. Jį sustabdė tik kamera. Paulius pažadėjo, kad jo agresyvius veiksmus perduos policijai. Bet susimąstė, ar ten žmonės randa tiesą?

 

Teisieji, tokių kaip Ulevičių ir panašių į jį, apkaltinami ir lieka nubausti, o nusikaltėliai triumfuoja. Gal tegul pasidžiaugia savo galiomis ir neklausia, kodėl vaisiai pas juos sukirmiję, jų žemė derliaus neduoda, ar iš pykčio priepuoliai ištinka... Atlygins jų padarytas skriaudas Dievas. Juk Jis Vienintelis TEISĖJAS be kliaudos.

Analogiški ir kiti šio kvartalo ,,ponai“. Už Ulevičių stovi verslininko J. ir S. Svetimų namas.

 

Tiek Svetimų, tiek Ulevičių užvaldyta valstybei priklausanti žemė iki elektros stulpo. Ji užtverta masyviomis akmenų tvoromis, apsodinant medžiais. Jiems vis maža. Jų malkų sandėliai ir atsargos gatvėje, o šiukšlės griovyje.

 

Svetimų valda dviguba - 30 arų. Jiems ir to maža, todėl dar užgrobė keletą arų savivaldybei priklausančios žemės. Teritoriją užtvėrė masyvia akmenų tvora. Daugelį metų greta gyvenantis kaimynas kentėjo triukšmą ir nepageidautinus kvapus nuo Svetimų auginamų žąsų.

 

Prašė Paulių, kad šis kaimyną perspėtų. Matyt, pats žmogelis bijo ,,pono“. Negana to, jų daugiavaikė šeima per Pauliaus valdą, atidarė keturračių motociklų trasą.

 

Tik įsikišus policijai buvo sutramdyti, kad lakstantys ir triukšmą kaimynams keliantys, be suaugusių priežiūros jų mažamečiai vaikai, neprisišauktų nelaimės. Jie per privačias valdas išvažiuodavo į pagrindines gatves. Ten kelių metukų pypliams iki nelaimės vienas žingsnis.

 

Svetimas užsiiminėja įvairia veikla. Ilgą laiką prekiavo plastmasės granulėmis, bei savo name jas smulkino. Tą darbą atliko nelegalus dirbantysis Algis, kuris ne kartą Pauliui guodėsi, kad valgo pagrinde tai, ką gamina šuniui. Neturi aprangos. Paulius dovanojo. Imdamas rūbus sakė, kad ką geresnio gavo, greičiausiai atims šeimininkas. Pergyveno, kad dirba už menką atlygį, neformintas. Sakė, kad pensijos negaus. Tačiau neprireikė. Gyvenimą baigė anksčiau laiko. Pasimirė. Kas gali paneigti, kad ne nuo kenksmingų sąlygų tarnaudamas pas savo ,,poną“?

 

Svetimas prekiavo ir naudotomis betoninėmis plokštėmis, kurias perpardavinėjo kaimynams. Ir Paulius buvo įkalbėtas jų pirkti. Įdavė 800 litų, bet pamatęs jų kokybę, atsisakė. Tačiau nei plokščių, nei pinigų už jas iki šiol negrąžino. Praėjo jau 15 metų. Pradžioje Paulius primindavo skolą, bet aferistai visada randa pasiteisinimų. Gaila tokių žmonių. Jie nesuvokia, kad už niekšybes daugiausia kenčia patys. Ne kartą Svetimi buvo apvogti, o kaltę bandydavo suversti Pauliaus globojamiems našlaičiams.

 

Kartą jiems kažkas išpjovė vištas ir išnešė, kitą kartą padangas, apturėjo nuostolių trūkus žiemą viso namo radiatoriams. Mat gyvenamasis namas dešimtmečius stovi tuščias, o gyvena ūkiniame pastate. „Taupė“ gyvenamąjį namą, sakantys, kad gal vaikams prireiks. Gal? Tokia ta gobšuolių strategija.

 

Kartą pakeliui iš Kauno į namus pasikėsinta buvo net į Svetimo gyvybę. Pasakojo, kad išgelbėjo, pastebėjęs gulintį kraujo klane, praeivis.

 

Paulius sako, kad galėtų pratęsti tokių kaimynų niekšybes, bet nutarė palikti tai ateičiai. Jeigu nesureaguos po šio straipsnio, tai atidengs jų paslėptus veidus po kaukėmis. Viską išklos su tikrais asmens duomenimis. Tai padarys po jų reakcijos į išsakytas pastabas. Pakviestos komisijos turės ,,ponų“ kvartale darbo. Grius ne tik jų tvoros, sumažės sklypai, bet teks atsakyti už visas padarytas skriaudas. ,,Gal šis straipsnis sujudins jų garbę ir orumą?“- mąsto Paulius. Jam abejonės kyla, ar minimi ,,ponai“ tą garbę aplamai turi?

 

Paulius nusprendė papasakoti dar apie vieną ,,poną“ – suvalkietį Klimą. Jis nesumokėjo už vandens įvadą nei Pauliui, nei kvartalo bendrijai. Savavališkai ją iš Pauliaus valdos nusivedė sau, o vėliau pardavinėjo kaimynams. Be sąžinės graužimo gautus pinigus dėjo į savo kišenę. Mat jis buvo ,,didelis ponas“ - dirbo Panevėžio registrų centro vieno skyriaus vedėjo pareigose. Turėjo daug pažinčių, todėl suvalkietis nieko nebijojo.

 

Jiems juk viskas galima. Jei tokias niekšybes iškrėstų vargdieniai, ilgai mintų teismų slenksčius. Kadangi vandentiekio įvado diametras apskaičiuotas tik Pauliaus valdai, tai Klimui pardavinėjant trasą kito kvartalo gyventojams vandens spaudimas liko minimalus, todėl Paulius ruošiasi atjungti nuo savo valdos Klimo savavališkai nuvestą liniją. Įdomu, ką sumokėję pinigus Klimui apgautieji kaimynai pasakys, kai vieną gražią dieną vanduo bus užsuktas?

 

Galima skriaudų sąrašą tęsti ir tęsti. Paulius nutarė pabaigti pasakojimą namo bendrasavininku Plikiu. Šis net šešis metus buvo prisijungęs prie Pauliaus bendros elektros linijos. Naudojo vieną iš įvadų. Elektros netaupė. Rūsio patalpoje naudojo galingas 500 W lemputes apšviesti patalpai ir teniso stalui. Argi gaila? Juk apmokės Paulius.

Tai paaiškėjo, kai elektros tinklai pastatė apskaitos skydus gatvėje. Sučiuptas bandė slėpti ir gintis.

 

Neprileido Pauliui net pažiūrėti kontrolinio skaitiklio duomenų, kuris buvo įrengtas jo kambaryje. Su juo agresyviai elgėsi, nors Paulius šešerius metus vis pasitikėjo kaimynu. Iki nutvertų jų daromų šunybių šeima buvo labai ,,saldi“. Plikio žmona dirba buhaltere. Paulius manė, kad jie sąžiningi ir moka skaičiuoti ne tik pinigus, bet ir teisingai nurašyti skaitliuko parodymus.

 

Deja, klydo. Iškėlus apskaitą į gatvę, vagystė nesibaigė. Pauliui teko dar kartą įrodinėti kaimynų suktybes. Tuomet Plikas iš kart atlygino to mėnesio žalą, o už šešerių metų padarytus nuostolius derėjo, kad atsilygins, bet mažesne suma. Pagal pagrindinio ir jo kontrolinio skaitiklio parodymus, kuriuos Paulius turi iki šiol, sunaudojo (išvogė) per šešių metų laikotarpį apie 4000 litų. ,,Nuderėjo“ iki 800 litų. Sąžiningas žmogus atlygintų visą žalą ir atsiprašytų, bet tokie mūs ,,ponai“‘.

 

Jis pats gyvena iš suktybių pardavęs radioaktyvų metalą Kauno verslininkams, kurį saugojo bankas. Pajutę radiaciją, bankininkai liepė nedelsiant radiacinį metalą pasiimti. Kas pasakys kiek pakenkė šis jų nešvarus sandėris žmonių ir jų pačių sveikatai? Apgavę Kauno pirkėjus (radiacija užterštas metalas perdirbimui ir naudojimui negalimas) ir gavę milijonus su savo verslo draugu,- pagal jo paties pasakojimą,- investavo gautas lėšas į automobilių servisą. Plikas dabar daugiausia dėmesio skiria sportui - lauko tenisui, kelionėms po užsienio šalis, prabangiems šeimos automobiliams.

 

Kad užmaskuotų jo išpasakotus nusikaltimus su metalu, šeima paėmė banko paskolą namo dalies pirkimui iš Pauliaus. Už jo šeimos paimtą paskolą atsakingi visi namo bendrasavininkai. Be banko žinios jie savo namo dalių negali nei pirkti nei parduoti nei išskirti. Vėliau be projekto pasistatė židinį. Kaminą išvedė per Pauliui priklausančią patalpą jo net neatsiklausęs. Šešis metus neatsiskaitė ir už vandenį, kurį kol įsivedė atskirą atšaką naudojo iš Pauliaus. Tokie tad šie gyvenvietės ,,ponai“. Kas galėtų paneigti ar ne nuo tokių agresorių viena šio nedidelio aprašomo kvartalo moteriškė pasikorė, kito (prieš laiką nuo tokio gyvenimo įtampos) širdis sustojo, trečias nuo kenksmingų darbo sąlygų pas ,,ponus“ mirė?

 

,,Ponų“ kvartale dauguma analogiškų kaimynų. Apie juos Paulius pasakojimą pratęs kitą kartą.

Pauliui su šeimyna teko dirbti visoje Lietuvoje. Tokių degradavusių ir išpuikusių ,,ponų“ Paulius sako, dar nebuvo sutikęs. Jo šeimai išvykus kitur gyventi kaimynai pergyvendavo, verkdavo, kad tenka išsiskirti. Su jais Pauliaus šeima bendrauja iki šiol.

 

Sužinojusi informaciją, kad bus paviešinti šie įvykiai, viena šio kvartalo gyventoja patarė visus klausimus neviešinti ir spręsti bendruomenėje. Taip sakant, nenešti šiukšlių iš namų. Siūlė rašyti skundus apie pažeidimus ar nusikaltimus. Gal ji ir teisi, bet jei tie žmonės nereaguoja į jiems daromas pastabas virš 20 metų, tai ar skundai padės? Liaudies patarlė sako, kad kuprotą tik karstas išlygina.

 

Norisi, kad tos kupros nors nedidėtų, todėl Pauliui teko ne skundus rašyti, bet sako, tegul pasižiūri į savo ,,darbus“ iš šalies. Tegul susimąsto ,,ponai“ ar jiems patiems tokios daromos skriaudos patiktų? Ar teisėtvarkos vykdytojams nedaro gėdos nusmukusiam jų ir taip prestižui, tokios kaip Ulevičienės? Jos svetimiems, ir ten kur nereikia, labai gerai išmano įstatymus, o sau?

 

Daugelis mano, kad už nusikaltimą atpildo nesulaukiama, todėl nusikaltėliai nusprendžia, kad laužyti įstatymą iš tikrųjų naudinga. Bausmė už nedorus darbus vykdoma ne tuoj pat, todėl, kad Dievas nusikaltėliui dar suteikia šansą pasitaisyti.

 

Jėzus sakė, kad daugelį žmonių Jo sugrįžimas nustebins. Jie visai kaip Nojaus dienomis tęs kasdienį savo gyvenimą, manydami, jog gyvenimas eis kaip įprasta. Bet Nojaus dienomis neteisieji žuvo. Jie ignoravo Nojaus įspėjimus dėl pasaulio išsigimimo, kol neprasidėjo liūtys ir visi, apart Nojaus šeimos, buvo sunaikinti. Mes pasiekėme istorijos krizinį tašką. Jėgos, šiuo metu yra pakankamai didelės sunaikinti aplinką, kaip žmogaus gyvenimo materialinį pagrindą.

 

Todėl budėkime! Budėkime Tiesoje! Sutraukykit ,,ponai kaimynai“ melo ir niekšybių grandines. Atsiteiskite ir atsiprašykite už tai, ką padarėte blogo. Jeigu atleis nuskriaustasis, tai jūsų nuodėmes atleis ir Dievas. Jei ne, tai katalikų bažnyčios dalijamos plotkelės ir jų spektakliai nepadės. Bergždžias jūsų tikėjimas blaškantis tamsoje ir darant skriaudas šalia esantiems.

 

Jei Paulius yra jums priešas, tai mylėkite savo priešą, nes toks Dievo įsakymas. Kristus už tokius nenaudėlius net gyvybę padėjo, bet Jis buvo be jokios kliaudos. Šiandien Jis gyvas šalia tavęs ir manęs. Atverk Jam duris ir įsileisk vidun.