STRAIPSNIAI
Atverti širdį...

Eilinį kartą mes susitikome su Golčiu, grįžus jam iš Ispanijos, kur BBS filmavimo grupė vykdė dokumentinio filmo apie ekstremalų gydomąjį badavimą filmavimą. Visą parą, stebimas autoritetingų medicinos specialistų ir filmavimo kamerų, Goltis atliko keturiasdešimt trijų dienų badavimą, pirmas dvylika dienų „sausai" – be vandens.

 

Bet tai jau kita istorija.

Iranas, Mešchedo miestas, mirtininkų kamera valstybės saugumo kalėjime, kaltinimas špionažu JAV naudai, tardymai su ypatingu aistringumu. Žinoma, atsiminimai ne iš maloniausių, bet vis dėl to... Kažkokiu stebuklingu būdu tau pavyko iš ten ištrūkti?

 

„Kas benutiktų – viskas į gera". Visas mūsų gyvenimas – išbandymų grandinė, kurio rezultatas – suvokimas. Ir jei su tavimi atsitinka kažkas už ribų – na visiškai, atrodytų, blogai ir nėra kur dėtis – kvaila būtų klausti: „Už Ką?". „Kodėl?" – štai teisingas klausimas.

 

Bet kuris išbandymas – visada galimybė. Dievas mūsų nebaudžia, o tik leidžia mums mokytis. Jei tada, devyniasdešimt septintais, į situaciją aš būčiau žiūrėjęs kitaip, mes su jumis dabar čia nebendrautume... Nes reali situacija buvo prasta. Bent jau, kaip man vėliau paaiškino, iki manęs iš panašios situacijos gyvam išsikrapštyti nepavyko niekam.

 

Ne, aš nesakau, kad tai buvo mano gyvenime vienintelis atvejis, kai aš atsidūriau tarp mirties ir gyvenimo... Aš apie kitką... Kai su manimi atsitikdavo kažkas kardinalaus, kažkas, kas iš manęs reikalavo šimtaprocentinio buvimo čia ir dabar, šimtaprocentinio fizinių ir dvasinių jėgų atidavimo, aš kiekvieną kartą dėkodavau Dievui už tai, kad Jis nepalieka manęs, už tai, kad duoda galimybę mokytis... Praeidavo metai, kiti, kartais penkeri... ar net septyneri... ir aš suprasdavau, kam man buvo būtinas vienas ar kitas išbandymas, kodėl Dievas vedė mane per vieną ar kitą kritinę situaciją.

 

Nors... Negaliu pasakyti, kad mano ištvermė visada atrodė taip Holivudiškai. Suprantama, stengiausi neleisti atviro silpnumo pasireiškimo, bet nusivylimas... Kai aš tada supratau kur pakliuvau, kad iš tos kameros niekas niekada gyvas nėra išėjęs – aš kažkuriam laikui pasijaučiau ne savo vežime... Aš net pagalvojau: „Dieve, nejaugi Tu dabar mane palikai?" Viskas, kas buvo su manimi anksčiau – stuburo lūžis, gyvatės įkandimas Kalahari dykumoje, nuodingo voro įkandimas džiunglėse – visa tai buvo suprantama. Kodėl, kam, ką turiu suvokti, ko išmokti... Bet mirtininkų kamera Irano valstybės saugumo kalėjime? To aš negalėjau suprasti.

Kelio atgal nėra – tai buvo akivaizdu.

 

– Gal papasakok viską iš eilės, kaip tu, taikus profesionalus keliautojas ten atsidūrei? Ar tu kada nors buvai amerikiečių šnipu?

– Amerikiečių – nebuvau, nors nebuvau ir tarybiniu. Jeigu nuo pradžių, tai viskas prasidėjo taip pat, kaip su gyvatės istorija, nuo pranašiško sapno. Pora mėnesių iki įvykio man atėjo informacija apie tai, jog man teks pakliūti į Irano kalėjimą ir sėdėti mirtininkų kameroje...

– Ar tiesiog prisisapnavo Irano kalėjimas, su tardymais?

– Ne, vaizdiniai buvo kitokie, bet sapno informacijoje apie tai man pavyko suprasti: Iranas, kalėjimas, mirtininkų kamera.

– Kaip tai atrodė?

 

– Bjauriai. Aš staiga aptikau save medinėje dėžėje ir supratau, kad mane palaidojo gyvą. O dėžė... Gerai, kad būtų karstas, bet ne – tai net ne dėžė, o dėžutė... Kažkoks nepatogus kubelis... Karste tai kas, atsigulei, kojas rankas ištiesei – ir gali ramiai mirti. O čia – užkasė kitatikiai dėžėje nuo daržovių, guliu susisukęs į kamuoliuką – jokių šansų... Visas kūnas tirpsta, kvėpuoti neįmanoma...Ir štai sapne aš dūstu – suprantu visą savo situacijos beviltiškumą – suvokiu, kad man liko tik viena: prašyti Dievo, kad duotų man jėgų kilniai numirti... Ir aš prašiau, rasdavau žodžius pačioje sielos gelmėje... Todėl, kad problema buvo ne kūno kančios, o nepakeliamos dvasinės kančios...

O čia dar demonas atsiranda – čia vis tame sapne, ir sako: „Na štai, pakliuvai... Dabar kankinsiesi. Tai kas dabar – tik gėlytės... O štai kai po to mes imsimės tavo sielos – pomirtiniame pasaulyje – tada sužinosi.

 

Ir tuomet man pasidarė baisu. Taip baisu, kaip niekada iki tol nebuvo. Miegu ir jaučiu baimę, nuo kurios iš tikrųjų tuoj pat galima nukeliauti į anąpilį. Tiesa, baimė tokia keista. Aš bijojau ne velnio ir ne to, kas vyksta su manimi duotuoju momentu, nes žinojau kad tai sapnas...Ne, baimę man įtakojo mano paties silpnumai ir nuodėmės, kurias sukūriau gyvenime, tie išbandymai, kurių nesugebėjau praeiti. Aš tada supratau, kad nėra nieko baisiau kaip pakliūti į antipasaulį... Iš ten nėra išėjimo, ten neįmanoma egzistuoti dvasiai... Bet tenka... Štai kur kančios, be to – amžinos...

 

Ir savo sapne pradėjau melstis Dievui, išpažinti savo nuodėmes. Aš supratau, kad dar turiu akimirką – tiesos momentas, kai galima suspėti pasakyti Dievui : „Dieve, aš ne visada gyvenau pagal tavo įstatymus, aš nepraėjau daugelio išbandymų, aš silpnas, atleisk man už tai, ką aš per savo gyvenimą padariau negerai". Mirtininko išpažintis... Ir būtent ši išpažintis kažkuriuo momentu pakeitė įvykius mano sapne. Demonas kažkur dingo, ir aš pajutau jėgą. Pradžioje savo viduje... Po to atsirado išorinė jėga, pojūtis kažko, kas pasakė... Ne, ne pasakė, pagalvojo... O tekstas panašiai toks: „Štai Golti, tau išreiškiama padėka už tavo tikėjimą ir už tavo išpažintį, jei tau ateis sunkūs išbandymai, dėkok Dievui, nes tai gyvenimo esmė". Kažkas panašaus.

 

Po to aš atsibudau Karpatuose, name, žinote, aš apie jį nepasakosiu, nei apie vietą, kur yra tas namas: Karpatuose, kalnuose – to užteks.

Man ta vieta pati svarbiausia – Jėgos vieta Žemėje. Ne tik man, mums trims, tie, kas dalyvavo Irano epopėjoje. Mes praeidinėjome badavimo kursą kalnuose, o paskui nusileidome į slėnį ir atsitiktinai atsidūrėme toje vietoje... Ne, atsitiktinai tokie dalykai nevyksta. Mes intuityviai išėjome į tą vietą. Ten iki šiol gyvenimo tėkmė tokia pati, kokia buvo prieš tris-keturis šimtus metų. Kai aš pirmąkart pamačiau tą vietą, nusprendžiau – tai mano vieta. Tai ta vieta visoje planetoje, kurioje aš kada nors liksiu visam laikui. Po dešimties metų nuo to sapno mes su draugais nusipirkome tą vietą – žemės sklypą su senu namu. Taigi, dabar ši vieta iš tikro mūsų. Kada nors aš grįšiu į savo vietą tarp kalnų ir pasiliksiu amžinai.

 

Ir kas gi toliau?

Atsibundu aš tada nuo to, kad senas guculas kutena man skruostą su šiaudeliu ir sako: „Golti, kelkis pasitikti saulės, ten paukšteliai jau čiulba. Eime, pasiklausysime, o tai, kai saulė pakils, paliaus dainuoti."

Aš atsibudau ir jis pamatė, kad man kažkas ne taip. Senas išmintingas guculas – jis viską mato ir pastebi. Klausia: „Golti, kas tau?"

Aš jam papasakojau sapną ir paaiškinau ką būtent jis reiškia, apie Iraną, mirtininkų kamerą. Jis įdėmiai manęs išklausė ir sako: „Viskam Dievo valia, svarbiausia – priimk viską širdimi ir širdies valia, tada viskas bus gerai – net jai žūsi, vis tiek viskas bus gerai."

 

Aš, matote, visada analizuoju viską kas su manimi įvyksta, stengiuosi suvokti ir suprasti, kodėl... Sulaužiau stuburą – po keturių metų supratau, kodėl tai įvyko: kad panaudočiau metodiką, kurią aš naudojau savo reabilitacijai, darbui su vaikais–invalidais, kurių atsisakė medicina. Įkando gyvatė – irgi aišku: tam kad suprasčiau, jog netgi ten, kur nėra nei daktaro, net švaraus vandens, kritinėje situacijoje galima išgyventi, jei klausaisi širdies ir jeigu tavo ketinimai – ne pavergti pasaulį, o atleisti jam ir jį suprasti...

 

Taip, bet dėl Irano kalėjimo aš ilgai negalėjau suprasti – kam tai...

Kol nesumąsčiau, jog turiu parašyti knygą. Ir svarbiausia, joje turi būti štai kas: nesvarbu kokia mano odos spalva, kokia religija, tegul esi šimtaprocentinis ateistas – niekada, niekur neliksi vienas, jei gyveni pagal širdies valią ir balsą. Komunistas, krūtine uždengęs ambrazūrą, musulmonas pagavęs amerikiečių šnipą, bušmenas, kuris iš vis nežino kas yra bažnyčia ir kas yra Dievas, – visi jie vienodai arti Dievo, jei gyvena taip, kaip liepia jiems širdies balsas.

 

Aš išgyvenau tik dėka to, kad kreipiausi į „Trejetuką" – tai pas juos vietoj teismo – kaip pas mus buvo prie Stalino. Kreipiausi iš širdies į širdį... Ir jie priėmė informaciją, neužsidarė...O juk galėjo numoti ranka. Jiems už šnipo sunaikinimą priklausė labai rimta premija, paaukštinimas tarnyboje.

 

Jiems, kad mane išklausė ir priėmė širdimi, oho koks poelgis. Taip pat nemažos valios jėgos reikėjo. Juk jiems po to reikėjo aiškintis viršininkams, kodėl nenubaudė šnipo, o tiesiog paleido į visas keturias puses. O ten juk šalis tokia – niekas su niekuo ypatingai nesiterlioja, net su „savais" – jei nusikalto.

-Taip, bet tą rytą atsibudęs Karpatuose, nieko tokio aš dar nežinojau. O prasidėjo viskas nuo to, kad man ir dar dviem mano draugams pasiūlė naudingą sutartį – atvaryti iš Omano tris džipus. Mes visi trys buvome keliautojai, mums toks pasiūlymas paprasčiausiai pasirodė fantastiškas. Yra tik vienas „bet" – Iranas. Aš papasakojau draugams apie savo sapną. Jie sako: „Na ką, Golti, per Iraną nevažiuosime, varysim mašinas per Siriją ir Jordaniją – irgi klasiškos vietos fotografuoti ir filmuoti." Taip ir nusprendėme.

 

Ir štai mes Omane. Nupirkome džipus, viskas jau tvarkoje ir galime važiuoti. Vyrukai pradėjo užsiiminėti vizų tvarkymu. Su Jordanija problemų nėra, bet su Sirija...Neatidaro vizos nė už ką. Bandėme įvairiais būdais, bandėme viską, niekaip. Kelias per Siriją uždarytas.

Galų gale aš pasiūliau, pats pasiūliau, nusispjauti į viską ir važiuoti per Iraną. Iš tikro, galvojau, už ką mane sodinti į kalėjimą? Tuo labiau į mirtininkų kamerą... Mašinos visiškai oficialiai nupirktos, visi dokumentai tvarkoje, pats aš esu žmogus vykdantis visus įstatymus, nekonfliktuojantis. Galvoju – reikia patikrinti. Gal sapnas visiškai nepranašiškas? O jei ir pranašiškas, netikiu nepakeičiama lemtimi. Visada kažką galima pakeisti. Taip galvojau aš. Vaikinai pareikalavo, kad aš duočiau žodį nesikišti į jokius konfliktus, kas benutiktų. Taigi, važiuojame per Iraną.

 

Nusipirkome bilietus į Irano keltą, pakrovėme mašinas, plaukiame. Man į akis papuola agitacinis plakatas, kuriame Irano prezidento išsireiškimas: „Visus musulmonus kviečiu kovoti iki paskutinio kraujo lašo su kitatikiais". Linksma, galvoju.

Keltas atvyko į Bandrabas – Irano uostas Persijos įlankoje. Čia išaiškėja, kad visą foto ir video aparatūrą pagal Irano įstatymus reikia deklaruoti.

Užpildai deklaraciją ir po to tau išduoda specialią dėžę, į ją pakuojama visa tavo technika, ji užrakinama spyna ir užplombuojama. Išvykstant iš šalies, reikia pateikti nepažeistą plombą.

 

Jei tu nuslepi video ar foto techniką, ar išvažiuojant pasirodo, kad plomba ant tos dėžės pažeista – devyni metai kalėjimo. Bet mes nusprendėme kameros ir foto technikos nedeklaruoti, paslėpdami pačiame lagamino dugne. Na iš tiesų, kaip aš galiu nefotografuoti Irane, juk tai senovės Persija. Aš ne kvailys, nesiruošiau fotografuoti miestuose, tik kai būsime nepaliestoje gamtoje.

Na štai, mes pagaliau išsiveržėme į gamtą. Neužmirštami peizažai, arkos figūros ir t.t. Pasiėmiau kamerą ir pradėjau filmuoti. Nakvojome kalnuose. Rytas nuostabus, kaip pasaka, violetiniai atspalviai. Na o toliau, juodos, baltos uolos. Taip prasidėjo mūsų kelionė po šią šalį. Maršrutą sudarėme taip, kad kuo mažiau susidurtume su šios šalies civilizacija. Atvykome į Mešchedą, tai paskutinis didelis miestas prieš pasienio Sirakosą. Pravažiavome dar tris šimtus kilometrų – paskutinė kalnų perėja... Prieš perėją mes sustojome pailsėti. Iki Sirakoso liko kokie septyniasdešimt kilometrų. Sakau: „Štai, matote, liko visai niekai, – o aš ne kalėjime, viskas eina pagal planą."

 

Vaikinai nuvažiavo į priekį, o aš užsilikau perėjoje nufilmuoti paskutinių kadrų, – saulėlydžio. Susitarėme susitikti kitoje perėjos pusėje. Neišlipdamas iš automobilio, aš atidariau langą ir pradėjau filmuoti laukinę arklių kaimenę.

Ir staiga – policijos mašina, joje dviese... Šioje perėjoje tik kartą per dešimt metų galima ką nors sutikti. O čia – net policijos automobilis...Jie mane pastebėjo, sustoja.

Išlipa policininkas, pertraukia pistoleto užtvarą. „Video-video" – sako. Aš susijaudinęs greitai video kamerą pakeičiau į foto. Sakau, ne video tai, o foto...O jis niekaip, video ir gana.

Aš suprantu, kad pakliuvau. Angliškai ir rusiškai sakau – atleiskit, paleiskit, jei galite. Išsitraukiu pinigų paketą, pas mane buvo speciali pakuotė smulkiais, visokiems kyšiams ir panašiai. Jis pasižiūrėjo – tokia krūva pinigų, akys užsidegė. „Suveikė" – galvoju.

 

O jis pasižiūrėjo į pinigų paketą atidžiau, pastebėjo, jog ten pusė kupiūrų po vieną dolerį, o likusi – po dvidešimt ir penkiasdešimt. Primetė, kad gauti ordiną už šnipo sugavimą naudingiau. Ir tuo labiau, aš po to stebėjau jo akis, iš kurių matėsi, kad jį domino ne pinigai ir ne ordinai, o tarnybinės užduoties įvykdymas. Šnipas – tautos priešas – reikia jį sulaikyti.

Sulaikė jis mane, sėdo į mano mašiną, ginklą nukreipė į mane. „Važiuojam" – sako jis man. Taip tikrovėje pradėjo realizuotis mano pranašiškas sapnas. Ir man nuo to pasidarė kažkaip nesmagu...

 

Nusileidžiame iš perėjos, matau, vaikinai laukia, stovi prie savo džipų. Aš pristabdžiau, bet policininkas uždraudė sustoti. Tačiau pasakyti jiems, kad sapnas pildosi, aš suspėjau. Jie šoko į mašinas ir važiavo paskui mus. Atvažiavome į artimiausią karinį dalinį. Ten iš karto susisiekė su vietiniu valstybės saugumu. Iš ten atvyko žmogus ir pradėjo tardyti. Man buvo užrištos akys: kai tik įeini į karinio dalinio teritoriją – ant akių užriša juodą raištį. Taigi to, kuris mane tardė, aš nemačiau.

 

Bet pagal balso toną supratau patriotas ir amerikiečių šnipui nenusileis. Griežtai tardė – su užvažiavimais, pažeminimais, provokacijomis... Rusiškai gerai kalbėjo... Jaučiu, niekaip su juo nesusitarsiu.

Sakau jam: „Atverk širdį ir pamatysi, kad aš joks ne amerikiečių šnipas". Bet kur jam, dar daugiau, sako, jog dirbu CŽV. Man vien už nedeklaruotą video kamerą švietė devyneri metai kalėjimo.

 

Man užtektų ir pusmečio kalėjime, nes aš nelaisvėje ne gyventojas. Tuo metu man dar nepaaiškino, kad dabar jau aš iš principo ne gyventojas pačiu greičiausiu metu, – nes esu Amerikiečių šnipas.

Kadangi amerikiečių šnipas tais laikais Irane buvo ne gyventojas. „Taip, aš filmavau, bet tas filmas apie nuostabią jūsų tėvynės gamtą, – aš jam sakau. – Paprasčiausiai paimk, pasižiūrėk ir pats viską suprasi. Negalima manęs bausti už tai, kad norėjau įamžinti tavo tėvynės grožį". Ir, galų gale, jis patikėjo manimi...

 

Aš pajutau, kad jo širdis atsivėrė... Galiausiai jis man pasakė: „Aš tikiu tavimi, matau, kad tu sąžiningas žmogus ir aš asmeniškai esu pasiruošęs paleisti tave į visas keturias puses, bet informacija apie tavo sulaikymą jau pasiųsta į centrą, Mešhedą, ir dabar aš privalau tave ten nugabenti. Ten su tavim užsiims aukštesni valdžios atstovai. Aš negaliu tavęs paleisti, tai man per brangiai kainuos. Aš pažiūrėjau tavo juostas, taip ten iš tiesų tik gamta. Bet ten yra ir trys kariniai objektai."

 

Aš pradedu galvoti, kokie ten gali būti kariniai objektai. Toliau galvoju ir negaliu nieko atsiminti. Nefilmavau aš jokių objektų – nei karinių, nei ne karinių. Pradėjau galvoti, kad gal jie patys įrašė į mano juostą kokių nors objektų, kad mane prispaustų. O jis sako:"Štai geležinkelio atkarpa, aukštos įtampos laidai ir stulpas.""Taip, ar tai objektas? -sakau aš jam.- Tai netyčia filmuojant panoramą pakliuvusi detalė".O jis aiškina, kad karo metu - o pas juos visada beveik karo padėtis - bet kuris civilinis objektas tampa kariniu. Bet vistiek, sako, paleistų, tačiau dabar jau negali - įsakymas yra įsakymas.Tuo labiau, karo metu.

 

„Viena, ką aš dėl tavęs galiu padaryti – pabandyti susitarti, kad kankinimai ir mirtis būtų lengvesnė ir greitesnė" taip jis man pasakė. Ir tada aš supratau, kaip rimtai įkliuvau. Daugiausia, ko aš galėjau tikėtis – tai ne patys baisiausi kankinimai ir ne pati skaudžiausia mirtis iš tuo metu Irane taikomų dvylikos variantų. Štai taip...

Ir dėl šito jis pažadėjo kiek sugebės man padėti. Nors duoti kokių nors garantijų negalėjo... Taip ir paaiškino. Man pasidarė iš tikro baisu... Aš jam pasakiau: „Ačiū, brolau". O ką aš dar galėjau pasakyti?

Kai mane išvežė už vartų, tardytojas leido atsisveikinti su draugais ir perduoti atsisveikinimo žodžius giminėms...Tam davė penkiolika minučių.

 

Per tas tris valandas, kai mane apklausė, mano draugai spėjo pabendrauti su vietiniais kariškiais ir jau žinojo apie mano likimo lemtį. Jokių kitų variantų, be mirties bausmės, nenusimatė ir tai jiems aiškiai buvo paaiškinta, nepaisant kalbos barjero.

Priėjau prie vaikinų, iraniečiai atsitraukė kiek tolėliau, maždaug, netrukdo. O vaikinai sako: „Golti, mes žinome, ką tu mums dabar atsakysi, bet mums tas pats, mes už tave jau nusprendėme. Ir tu arba mums padedi, arba būsi kalėjimo žiurke... Vadinasi taip, konvojų dabar greitai išjungiame, greitai ir visus, šokame į džipą ir tiesiu keliu į Sirakasą. Nuo čia iki Sirakaso visai arti... Turkmėnai, tai jau mūsiškiai..." Aš matau, kad jie iš tiesų pasiryžę. Nors puikiai supranta, kad tai tik viena galimybė iš tūkstančio. Iraniečių daug, mes stovime prie dalinio vartų, visi jie ginkluoti. Subėgs visi ir sušaudys.

 

Vaikinams pasakė, kad jiems neturi jokių pretenzijų ir jie gali laisvai važiuoti. Bet jie nusprendė kariauti...

„Nuvažiuosim viena mašina, o dvi liks, paskui atidirbsim, dabar svarbu tave ištraukti."

Aš jiems sakau, kad tai nesąmonė ir tik viena galimybė iš tūkstančio. Jie sako: „Mes taip ir galvojome... Bet jeigu tu mums nepadėsi, spec. būrio kareivėli, mes net tą nedidelę galimybę praleisime."

Ir aš matau, kad nėra išeities ir man reikia pačiam juos išjungti, kol jie nepradėjo versti konvojaus. O jie jau susiruošė eiti prie automatininkų iraniečių. Aš neleidau vaikinams veikti, – pradėjau juos mušti, užsimezgė muštynės, pribėgo iraniečiai, man uždėjo antrankius ir užrišo akis...

 

Vaikinai sako: „Golti, na ką tu padarei? Atsisakei paskutinio šanso... Na, sušaudytų jie mus, bet visus kartu. Ačiū tau, kad iki pabaigos išlieki pats savimi, kokį mes tave mylime..."

Atsisveikinimui vaikinai pasakė, kad manęs lauks Sirakaso viešbutyje iki tol, kol aš pasirodysiu gyvas ar išduos jiems mano lavoną. Po to mane nuvežė su mano džipu. Mašinoje mes buvome trise: už vairo tardytojas, šalia aš užrištomis akimis ir antrankiais, gale – konvojus su automatu.

Mano akys buvo užrištos, bet aš jaučiau kad jis važiuoja taip greitai, kaip gali kalnų keliu. Kol važiavome, įsikalbėjome, mane stebino jų elgesys su moterimis. Susidarė tokia nuomonė, kad jie laiko moteris nepilnavertėmis būtybėmis. Kažkas panašaus į naminius gyvūnus.

 

Aš jam papasakojau, kad pas mus, Ukrainoje, su moterimis elgiamasi visiškai kitaip. Pasakojau jam ir apie Ukrainą. Ir galiausiai mes kaip ir susidraugavome. Ir kai mes privažiavome kalnų perėją, jis sako: „Golti, tu žmogus iš šiaurės, tu turi praktikos važiuoti ledu, sniegu, aš nuimsiu tau antrankius ir tu sėsi už vairo, kad negaištume laiko."

Jis nuėmė nuo mano akių raištį, nuėmė antrankius, ir aš sėdau. Vairuoju ir galvoju... Nejaugi čia man Dievas suteikia galimybę?

 

Aš už vairo – šalia sėdi tardytojas – visiškai praradęs budrumą, gale automatininkas – irgi atsipalaidavęs. Vairą į dešinę – mašina į bedugnę, aš – iššoku ant kelio. O toliau viskas paprasta – iki sienos visiškai šalia, per naktį nubėgsiu, dieną pasislėpsiu – maskuotis man ne naujiena – nesurastų... Na o kitą naktį pereičiau Turkmėnijos sieną – ir viskas.

Nužudyti du visai niekuo nekaltus žmones, kurie paprasčiausiai atlieka savo pareigas...

 

Tuo labiau, vienas iš jų mano likimo palengvinimui sutiko grubiai pažeisti pareigybines instrukcijas... jis tiki manimi, o aš jį bac ir į bedugnę... Negerai išeina, ne iš širdies...Ir aš suprantu, kad tai tas pats demonas, kuris mane užkniso pranašiškame sapne.

Atmečiau klastingas mintis ir važiuoju toliau... Čia kita mintis. Kam juos žudyti? Tardytojas sėdi šalia, staigiai stabdau, jis į priekį, dešinės rankos plaštaką per sprandą – konvojus irgi atsitrenks į priekinę sėdynę ir grįžtamu tos pačios dešinės judesiu per makaulę – jie net susivokti nespės kas atsitiko.

 

Kol atsigaus, kelio pakraštyje suguldysiu. O su mašina man pasienį pasiekti jau šiandien galima, ir prasibrauti į kitą pusę. Jokių problemų.

Visi gyvi ir pakankamai sveiki. Na išvarys juos iš tarnybos, gal dar kokie nemalonumai bus, bet už tai žmogžudystės nuodėmės aš nepasiimu.

Mušiu tiksliai ir pusę jėgos...Ir šansas beveik šimtą procentų realus. Mes važiuojame, tardytojas kažką sako, o aš karštligiškai galvoju. Ką daryti? Mums dar liko pusvalandis važiuoti perėja.

Reikia pasiryžti. Bet kažkaip neteisingai tai – daužti per žmogaus galvą, kuris atsivėrė tau širdimi...Galvoju ne, nedarysiu. Atsitrauk šėtone. Ir iš tikro, demonas atsitraukė ir antra pagunda ištirpo.

 

Čia atsiranda trečias variantas. Ką aš jo vietoje daryčiau, jei manęs tokiu atveju paprašytų paleisti? Taip, greičiausiai paleisčiau, galvoju. Žinoma, nieko gero toks paleidimas nei jam, nei jo šeimai nešviečia. Darbą praras tikrai ir gal keletą metų reikėtu atsėdėti kalėjime.

Bet juk man tai mirties ar gyvybės klausymas. Kas svarbiau – išgyventi, ar nesudaryti jo šeimai kančių? Turbūt vis dėlto išgyventi.

Aš juk išgyvenimo specialistas, o ne geradarys savo gyvybės kaina... Bet čia principinis klausymas: širdis... Jaučiu negaliu, liežuvis neapsiverčia paprašyti jo to, aš tapsiu jo ir jo giminių kančių priežastimi. Vėl imti nuodėmę į sielą...

Taigi, aš nieko jo tokio neprašiau. O demonas sufleruoja: „Kvailys tu Goltisai, paleidai trečią šansą. Kitų nebus". Bet viduje aš jaučiu pasididžiavimą.

 

Kiekviena gyvenimo akimirka, pasirinkimo akimirka...

Ir aš protu tarsi suprantu: galas man, kvaila buvo atsisakyti nuo visų galimybių...Bet jaučiu širdimi, teisingai...

Pats svarbiausias klausymas – paties savęs pasirinkimas. Aš padariau teisingą pasirinkimą. Ir tebūnie tai kas bus. Dievas neklysta.

Mes pavėlavome penkiolika minučių ir tardytojo pažįstamas darbuotojas jau spėjo pasikeisti. Jis sako: „Viskas Goltisai, daugiau nuo manęs niekas nepriklauso. Tegul dabar tau tavo dievas padeda."

Pasodino mane į patį tikriausią Irano kalėjimą. Pradžiai į zindaną. Į mirtininkų kamerą pervedė vėliau.

Zindanas - gili, aštuonių metrų gylio duobė. Nuo manęs nuėmė viską, kas buvo apsirengta, išskyrus kryželį ir talismaną, kurį visada nešiojuosi su savimi.

 

Sėdžiu aš duobėje, kartas nuo karto į ją nuleidžia vandens ir kokio nekokio maisto...Na ir į tardymus iškelia. Apie tardymus nepasakosiu, malonaus nėra. Iš viduramžių laikų tardymo technologijos pas juos mažai pasikeitę. Jei pradėčiau pasakoti apie tardymus, tai jūs apie juos dar blogesnę nuomonę susidarytumėte. Tardė kaip mokėjo. Jie juk buvo absoliučiai įsitikinę, kad aš amerikiečių šnipas, o mano užduotis nufilmuoti gabaliuką geležinkelio ir keletą aukštos įtampos atramų diversijos paruošimui. Visa kita – žmonės, gamta, augalai – maskuotė...Taigi tardė galima sakyti sąžiningai, mažai malonaus.

 

Iš jų tardymų techninių naujovių buvo šaldymo kamera. Būtent dėl jos mane pervedė iš zindano, skirto ypatingai „pasižymėjusiems" niekšams, į „normalią" kamerą, kur laukia mirties bausmės.

Mane pakėlė eiliniam tardymui ir pasodino į šaldymo kamerą. Ne nuogą, o su maikute ir kelnėmis. Temperatūra kažkur dvidešimt-trisdešimt šalčio. Aš supratau – padaryti nieko negaliu, riekės sėdėti toje kameroje tiek, kiek jie panorės. Susitaikiau ir pradėjau melstis.

Ir taip man pasidarė gera, tiesiog karšta. O jie stebėjo mane pro apžiūros langelį. Valandas šešias, septynias laikė. O man net kaifas. Įsivaizdavau sau, kad aš ant vandens, kažkur Antarktidoje...Sėdžiu šaldiklyje – ir man šilta. Netgi šiurpo ant odos nebuvo.

 

O kai iš ten išvedė, pirmoje eilėje paklausė: „Kas tai buvo? Tavo dievas? „ Aš atsakiau – taip, tas pats." Po to jie mane pradėjo gerbti ir atgal į duobę nebegabeno. „Tikintis – sako, gerai" ir pervedė mane į liuks kamerą, nuteistiems mirčiai.

Pervedė koridoriais, pažvangino metalinėmis durimis, atsidaro eilinės durys ir man į nosį trenkė toks tvaikas, kad aš vos neišvirtau. „Viskas galvoju, baigsiuosi.

 

Duobėje nors buvo grynas oras, o čia tvaikas kažkoks."

Man toks oras – nėra nieko blogiau. Aš namie Kijeve žiemą balkono duris atsidarau, nes bute trūksta šviežio oro...

Durys už manęs užsitrenkė. Nusiimu nuo akių raištį ir matau, kad randuosi mažame kambarėlyje be langų ar kokių nors kitokių ventiliacijos angų. Šviežias oras į kamerą patenka tik tada, kai atidaromos durys į koridorių. Kvėpuoti nėra visiškai kuo. Tarsi žuvis išmesta ant smėlio. Ir aš supratau, kad dabar pradėsiu lėtai mirti..

 

Jokių narų nėra, davė patiesalą iš plono vailoko – miegojimui ant betoninių grindų, na ir už tai ačiu. Kameroje dvylika musulmonų, aš tryliktas krikščionis. Na, galvoju, aš čia visiškai svetimas. Žiūriu iš eilės visiems jiems į akis. Ir matau – nieko panašaus, ne svetimas aš čia. Visi jie tokie pat mirtininkai, kaip ir aš, o prieš mirtį – patys suprantate.

Ir dar štai ką aš pamačiau – nėra tarp jų nė vieno niekšo, nė vieno išgamos. Pas visus akys aiškios ir šviesios. Na aišku, kalėjimas priklauso valstybės saugumui, kriminalinių čia nėra.

Penkias minutes mes vieni į kitus žiūrėjome, o po to supratau – jie mane priėmė į savo priešmirtinę gaują, pripažino savu – tokiu pat kaip jie.

 

Vienas iš kalinių buvo tarnavęs JAV oro pajėgose, dėl ko čia ir papuolė. Jis gana gerai kalbėjo angliškai. Per jį aš bendravau su visais kitais. Laiko tarp tardymų buvo pakankamai – taigi mes suspėjome ne tik pabendrauti, bet ir susidraugauti. Kiekvienas pasakojo apie savo likimą, kaip ir kodėl čia papuolė. Faktiškai tai buvo išpažintys. Žmonės vienas kitam atliko išpažintis. Nes nieko kito ir neliko, tik išpažintis iš širdies į širdį...

Klausiausi aš jų istorijų ir supratau: kiekviena istorija, kiekvienas likimas – atskira knyga. Pas vieną sunkiai sergantis tėvas, žmogus nusprendė pereiti sieną ir Irane užsidirbti pinigų.Pas kitą serganti žmona ir vėlgi perėjo sieną dėl to, kad užsidirbti.

 

Buvo ir tokių, kurie gabeno narkotikus per sieną. Vienus pakišo, kiti net supratimo neturėjo kas paslėpta siuntinyje. Kiti ėjo į nusikaltimą sąmoningai, bet visi iš nevilties, kad uždirbti pinigų savo vargstančiam kišlakui.

Labiausiai mane pakerėjo tai, kad niekas nesiskundė, niekas savęs nesigailėjo asmeniškai. Apgailestavo tik dėl to, kad neužbaigė reikalo iki pabaigos. „Kaip mano tėvas, juk daugiau nieko jis neturi? Kaip mano šeima? Juk be manęs jiems neišgyventi?

 

Ir mes meldėmės ne dėl išgelbėjimo ar nuodėmių atleidimo. Nes apie išgelbėjimą niekas nesitikėjo...

Jie meldėsi musulmoniškai – aš krikščioniškai. Na viskas buvo normalu. Mirtininkus maitino neblogai. Mane tai nuo pat pradžių nustebino – kameroje buvo pilna riešutų, džiovintų vaisių, kitokio maisto. Viskas gražiai švariai sudėta...

Pas juos mirtininkus gerbia. Bet aš nevalgiau. Kai tik mane iš duobės pervedė į kamerą, aš supratau – viskas, mirties bausmės neišvengti, tai iš karto sėdau į sausą badavimą. Labai jau bijojau kankinimų per bausmės vykdymą, geriau jau numirsiu nuo bado. Trys savaitė ir viskas – čiau bambina. Kaliniai pradžioje nesuprasdavo. „Broliai – aš jiems sakau, aš kalnietis ir man nelaisvėje negyventi ir kankinti save mirties bausmės kančiomis aš niekam neleisiu. Jai skirta man mirti, tai aš padarysiu pats... Nors tame lieku laisvas."

 

Jie visi suprato ir daugiau apie maistą su manimi nesišnekėjo...

Kai ką nors išvesdavo į tardymą, visi meldėsi už jį kad atlaikytų kančias, Tie kurie tardė netikėjo tomis sąžiningomis istorijomis ir bandė kažką išgauti. Aš tai žinau pagal save – man irgi netikėjo. Aš kaip ir visi sunkiai išgyvendavau draugų skausmą ir kančias. Tačiau aš visą laiką jaučiau – kad iš kažkur tai toli, iš viršaus, artėja pas mane išsigelbėjimo jėga. Ir kokiu tai momentu aš tai pajutau, savo angelo gelbėtojo ranką. Pas mane atsirado keistas pojūtis. Aš jaučiau jo paramą ir kaip jis kužda, kažkur visai šalia: „Goltis, ramiai – viskas bus gerai."

 

Atėjo naktis ir aš užmigau. Susapnavau kad mano išsigelbėjimo ženklu turi tapti paukštis. Praeina diena, kita ir staiga mus kažkodėl nusprendžia išvesti pasivaikščioti į lauką, Gal kad prieš eilinį tardymą pasisemti jėgų. Nuima nuo akių raiščius, ir aš matau virš kalėjimo tvorų medžių viršūnes. Vaikštome kiemelyje ratu, dėkoju tyliai Dievui už suteiktą tokį džiaugsmą. Ir staiga matau skrenda laukinis balandis. Pradeda suktis virš mūsų, tarsi norėdamas perduoti žinią. Tuoj atsiminiau savo sapną.

 

Mane apėmė toks džiaugsmas. Supratau, kad reikia ruoštis situacijos pasikeitimui. It tos pačios dienos naktį prisisapnavo man sapnas. Sapnuoju šviesų debesėlį – tą patį, kuris kažkada ateidavo vaikystėje. Ir jis sako: „Goltisai – šiandiena įvyks stebuklas, bet tu turi ištarti žodžius, kurie uždaryti tavo širdyje. Tau būtina atverti širdį ir visa tai papasakoti per tardymą, ką tu jauti tų žmonių, tos šalies, tos religijos atžvilgiu. Paprasčiausiai atverk širdį ir kalbėk savo širdies balsu."

 

Ir sapne ateina man ištisas tekstas, keturiasdešimties minučių. Aš suprantu, kad tai ištisos magiškos formulės. Ir kad jas išdėstyti reikalingas tikslus vertimas. O mane tardo vyrai, negalintis poros žodžių rusiškai ištarti. Man ateina atsakymas, kad bus mergina, kuri viską išvers.

Ryte atsibudęs viską papasakoju savo draugams, jie jaudinosi. Pradėjo prašyti popieriaus ir pieštuko prižiūrėtojų. Atnešė man iš kažkur gabaliuką, kuriame net tezės netilptų. Jaučiu kaip informacija išeina, užmirštu kalbą ir nieko negaliu padaryti.

 

Veda mane eiliniam tardymui. Girdžiu už nugaros nepažįstamus balsus. Garsai valingų žmonių, su kuriais galiu tiesiogiai iš širdies į širdį bendrauti. Jie nuo pirmų išgirstų garsų man patiko.

Supratau, kad tas trejetas čia atstoja teismą. Aš turiu juos priversti mane išklausyti. Bet kaip? Ir čia jie kreipiasi į mane per vertėją – girdžiu malonų balsą, idealią rusišką kalbą.

Mergina-vertėja. Aš jai papasakojau sapną ir tos kalbos reikšmę, nes aš jiems ne priešas ir kalba eis iš širdies į širdį. Ji išvertė tai ką aš pasakiau. Pajutau kaip jie dar daugiau susinervino. Kokia kalba? Mes užduodam klausymus – ir gaunam atsakymus.

 

Aš paskiau kad pasiruošęs mirčiai ir jos nebijau. Bet yra dėsnis kuris veikia visur, nepriklausomai nuo šalies ir religijos. Tai širdies dėsnis. Todėl aš prašau manęs išklausyti.

Nesvarbu koks bus priimtas sprendimas dėl manęs, bet dar gali būti ir kiti žmonės, kaip ir aš. Ir jei jie manęs išklausys, tai ateityje galės geriau suprasti kas priešas, o kas ne. Ir aš pradėjau kalbą. Žodžiai, kurie tarsi buvo užmiršti, patys liejosi iš širdies. Teisėjai užtilo, tai buvo monologas. Aš kalbėjau, o mergina vertėja vertė...

 

Aš pasakiau viską ir užtilau. Keletas minučių tylos. Kai pradėjo aptarinėti mano kalbą, pajutau kad jų griežtumas suminkštėjo, o mergina iš vis apsiverkė ir man pasakė: „Goltis atrodo viskas gerai." Penkias minutes jie tylėjo, po to vienas iš jų, turbūt vyresnysis tarė. Mergina vertė: „Goltisai, žinai įvyko stebuklas. Tavo žodžiai mūsų sielose ir širdyse padarė perversmą. Mes daug nekalbėsime. Tu laisvas.

 

Jie sako: „Eik į kamerą susirinkti daiktų ir atsisveikinti su draugais." Ir aš girdžiu, kad verkia ne tik mergina, bet ir jų, saugumo tarnybos vyrų balsai drebėjo.

O dabar kulminacija. Palydi mane į kamerą, atsidaro durys ir tai buvo ta pati akimirka dėl kurios atsitiko mano istorija... Pats didžiausias išgyvenimas mano gyvenime...

Nuima raištį nuo akių. Matau dvylika porų akių, žiūrinčių į mane ir spindinčių džiaugsmu. Jie visi suprato, kad aš atsiminiau savo tekstą ir kad mane išklausė, netgi tai kad mane išteisino...

 

Penkios minutės tylos ir žvilgsniai iš akių į akis. Aš pažvelgiau į kiekvieno sielas ir mačiau tik viena – neapsakoma džiaugsmą dėl mano išlaisvinimo. Nė mažiausios užuominos dėl pavydo ar pykčio.

Įsivaizduojate – kiekvienas iš jų buvo pasmerktas kankinamai mirčiai. Visų jų laukė budelio rankos, ką anksčiau, ką vėliau. Kiekvienas žinojo, kad pasigailėjimo nebus.

Ir kiekvienas džiaugėsi kaip kūdikis mano išsigelbėjimu, visai svetimo žmogaus, kitatikio. Ne tai kad pavydo, netgi apgailestavimo šešėlio nebuvo jų žvilgsniuose.

 

Tai aš mačiau – už tai dėkingas Dievui. Būtent tą akimirką supratau, kad gyvenimo tiesa iš tikro yra, Širdies Kelio tiesa. Tai ko iš mūsų tikisi Dievas. Aš nesusilaikiau ir iš mano akių pabiro ašaros...

O jie pagalvojo suklydę ir kad viskas atvirkščiai – aš kaip ir toliau pasmerktas, kaip ir jie. Visų dvylikos veiduose atsirado siaubingo nusivylimo šešėlis. Aš supratau, kad ir tai visiškai nuoširdu. Jie paklausė. Tu ką neatsiminei, ne laisvas? Kodėl verki?

 

Aš atsakiau: „Su manimi viskas tvarkoje, aš laisvas. Bet kaip aš galiu džiaugtis, žinodamas kad jūs liekate čia? Aš pamačiau jūsų sielose aukščiausią gyvenimo atvirumą. Džiaugsmą dėl svetimo, kai tuo tarpu patys pasmerkti. Štai, kas mane liūdina.

Ir čia vėl džiaugsmo protrūkis. Jie mane apsikabino. Tai buvo stebuklas – aukščiausias dvasinis atvirumas. Tuo momentu jiems buvo nusispjauti į nuosavą likimą – kiekvienas iš jų džiaugėsi mano išgelbėjimu, kaip savo nuosavu. Na ir aišku greitai pradėjo traukti viską ką turėjo užslėpę skanaus, įkalbinėdami mane suvalgyti ką nors – tipo atžymėti mano išlaisvinimą.

 

Bet aš jiems sakau kad man, devintoje sauso badavimo dienoje negalima – jai pavalgysiu, tai laisvės man nebereikės. Taip, kažkiek, kažkokių džiovintų vaisių pakramčiau ir išspjoviau. Jie sutiko, kad iš tikro negalima. Ar tam aš išsivadavau, kad nuo vidurių susisukimo mirčiau?

Pradėjome atsisveikinti. Ir aš išgirdau žodžius, kurių niekada nepamiršiu: „Goltisai, žinai tavo dievas pasirodė stipresnis už mūsų, tai pasimelsk Jam už mūsų sielų išgelbėjimą". Aš pažadėjau.

 

Pabeldžiau į duris, man užrišo akis. Išvedė iš kameros. Pravedė koridoriais. Įveda į kambarį ir nuima raiščius. Ant stalo – pinigai. Sako: „Štai Goltisai visi pinigai, kurie buvo pas tave sulaikymo momentu. Perskaičiuok." Aš sakau: „Velniai griebtų tuos pinigus – jūs man padovanojote gyvybę ir laisvę, pasilikite pinigus sau." Atidavė viską, automobilį, visas dovanas kurias vežiau ir kurių skaičius buvo nemažas. Video kamerą, foto aparatūrą.

 

Ir kai mes su jais pradėjome atsisveikinti, aš sakau: „Leiskite dar keletą žodžių? Patikėkite man dar kartą iš širdies. Ir aš tokiame „sutrumpintame formate" pradėjau jiems pasakoti savo kameros draugų istorijas. Jie išklausė, kažkiek pasitarė ir sako: „Žinai, šiandiena stebuklų diena. Mes tau duodame Šariato žodį, kad nė vienas iš tų žmonių nebus nubaustas mirtimi. Mes peržiūrėsime visas bylas. Mes viską supratome".

Vaikinai Sirakose vis dar manęs laukė ir mes visi kartu grįžome. Na štai tiek mano istorijos...