STRAIPSNIAI
Alvydas VEBERIS SUJUDINTAS ŠIRŠYNAS

.

 

 

                                  

 

                                          SUJUDINTAS ŠIRŠYNAS                                 

 

,,Viešpaties Dievo Dvasia ant manęs, nes Viešpats patepė mane skelbti gerą žinią vargšams, Jis siuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išlaisvinimą ir kaliniams atidaryti kalėjimą; skelbti Viešpaties malonės metus ir mūsų Dievo keršto dieną, paguosti visus liūdinčius“. (Iz 61: 1,2)

               

 

                                                              GAILESTINGUMO VERSLAS

 

Švėkšna, Pikeliškės, Venta, Viešvilė, Veliučionys, Garliava...  Visuomenės  dėmesys jau atbuko nuo begalės skandalų vaikų globos įstaigose. Tai jau nebe sensacijos, o greičiau pilka kasdienybė. Sensacija būtų, jei bent vienas vaikų prievartautojas ar išnaudotojas  atsidurtų už grotų. Deja, pradėtos tirti tokios bylos dažniausiai sudūlėja nuo laiko arba būna užgožtos kitų rezonansinių įvykių. Po Dembavos tragedijos, Kražių skerdynių, Kelmės r. L.Bružaitės ar  Kėdainių r. įvykdytų siaubingų vaikžudžių Aurelijaus Bero nusikaltimų, ,,teroristės“ .E.Kusaitės, Garliavos pedofilijos rezonansinių bylų... dėl kažkokio našlaičio kasdieninių vargų ar skriaudų visuomenei pradeda atrodyti sudilusio skatiko nevertos istorijos, nors tokių nelaimėlių aplink mus – tūkstančiai. Šitokia,  sensacijomis užpudrintos visuomenės nuomonė, kai kam yra labai paranki, nes padeda sukti gana neblogą verslą...

 

Pradėtos draskyti valdiškos ,,šėryklos“ vilioja ne vieną

 

Atidžiau pažvelgę į statistiką, būsite nustebinti, kad kai kuriose globos įstaigose, ypač valdiškose, personalo beveik tiek pat kiek ir globotinių!.. Ekonomistų žargonu šnekant, vienas našlaitis ar neįgalusis sukuria vieną darbo vietą. Pagal jų verslo logiką išeitų, kad kuo daugiau tokių gyvenimo nuskriaustųjų – tuo geriau.  Paskui kiekvieną tokį žmogelį „vaikšto" nemaži valdiški pinigai, kuriuos  nelaimėliams ne taip jau sunku padėti „įsisavinti". O kur dar labdara ir galimybė prieiti prie europinių fondų. Tiesa, su paskutiniaisiais kiek kebliau: jokia paslaptis, kad tam tikra dalis turi „nubyrėti" ir laiminantiems tokius projektus. Tad nenuostabu, kad iš „Vilties namų" remontui skirtų lėšų ko gera galima būtų ir visą namuką pastatyti.

 

Ankstesnėse publikacijose minėtas Tomas Jasinskas, pats savo kailiu patyręs našlaičio dalią, likimo broliams pagelbėti įkūrė našlaičių rėmimo fondą. Nežiūrint kuklaus išsilavinimo, panašu, kad su laiku įkūrėjas perprato, kaip per šią įstaigą galima „prisidurti" ir kitiems reikalams.  Šiuo metu šis fondas tik priedanga verslui. Pagalbos jokios arba savanaudiškiems tikslams. Globotiniai tai tik statistiniai vienetai jų verslui.

Personalas po paslapčių skraiste

„Vilties namuose" gyvena 24 globotiniai. Pasak direktorės, juos aptarnauja 13 darbuotojų, nors įmonių rejestras rodo jų esant 16. Anksčiau jiems atlyginimus mokėjo švedai, o dabar? Bandant pasiaiškinti kai kuriuos niuansus apie šią įstaigą, valdžios institucijose man atsakė, kad tai privatus  L.Biržitienės verslas ir jie negali kištis.  Keista, juk juridiškai viešoji įstaiga nėra individuali verslo įmonė.

Pasak vienos darbuotojos, gaunanti kiek daugiau minimumo, bet suprantama, kad žmonėms svarbiau yra turėti darbo vietą. Gal ne esminis dalykas, kas kiek gauna, svarbu, kad darbuotojai ir vadovai sąžiningai atliktų savo pareigas.

 

         KLAJOKLIAI

 

Bėga... nuo gero gyvenimo?!

 

Po publikacijos apie VŠĮ „Vilties namai", sujudo šios įstaigos „širšynas",  puolęs glaistyti neįgaliųjų-globotinių skriaudas. Namų vadovė L.Biržitienė  tuoj pat sukvietė nuskriaustųjų tėvus, kad galėtų pademonstruoti savo įstaigos išorinį blizgesį ir geras gyvenimo sąlygas... Jos išties ten puikios – to nieks nesiruošia nuneigti. Svarbiau yra tai, kas slepiasi po tuo turtingumo skraiste...

Apie įvairiais pavadinimais prisidengusius globos namus, šeimynas, globėjus, įkalinimo įstaigų, teisėsaugos institucijų pasibaisėtiną darbą,  kalbos nerimsta. Tais klausimais susirūpino ne tik biurokratiniai kontroliuojančių įstaigų vadovai, bet ir šalies Prezidentė. Radę nors mažiausią galimybę iš tokių globos namų globotiniai bėga, kiti,- visuomenės, įkalinimo įstaigų, globos namų... gyventojai neatlaikę įtampos nusižudo, treti gyvena skausme ar kančioje. Kai kurie apsigyvena palapinėse, atviroje gamtoje, laiptinėse, urvuose,  keliauja iš vienos vietos į kitą, ieškodami sąlygų, kur nėra psichologinio ar fizinio smurto. Blaškosi tol, kol randa nors kokią menką užuovėją nuo jiems daromų skriaudų.

 

Iš mano ir mano fondo vadovo S.Marcinkevičiaus  aprašytų Panevėžio VŠĮ ,,Vilties namų“ pabėgo neįgalusis šios įstaigos globotinis T.Macijauskas, kurio dabar greičiausiai nėra gyvųjų tarpe. Jis, pabėgęs iš šių namų, blaškėsi po pasaulį (Graikiją, Angliją), vėliau gyveno atviroje gamtoje – palapinėje, bet negrįžo į šiuos modernius pagal direktorės L.Biržitienės  ir kitų liaupsintojų išgirtus, pagal švedišką modelį, namus. Bandžiau tuo metu įkalbinti Tomą grįžti atgal į jų namus, nes padėjau jį ten apgyvendinti. Tą bandė padaryti ir rajono soc.skyriaus vedėja A.Paškevičienė, meilikavo ir šios įstaigos vadovė L.Biržitienė, bet nesėkmingai.  Kol gyveno mūsų fonde vaikinas talkino vertėjaudamas Amerikos misionieriams, gerais pažymiais baigė dvyliktą klasę, išmoko vokiečių kalbą. Pakliuvęs į VŠĮ ,,Vilties namus‘‘ liko sugniuždytas. Tolimesniu jo likimu nebesidomėjo   paskutinė VŠĮ ,,Vilties namų‘‘ ar  jokia kita biurokratinė įstaiga. Neseniai  pabėgo iš šios  įstaigos ir kitas neįgalusis našlaitis  K.Šimašius, kuris šioje įstaigoje  neišgyveno net metų, nes dar jo nespėjo paversti paklusnia ,,daržove‘‘. K.Šimašiui dabar ištiesta jo surastų brolių, seserų ir LPF ,,Biblijos studijos" pagalbos ranka.

VŠĮ ,,Vilties namų‘‘ vadovė Laima Biržitienė. Išorinis blizgesys ir dvasinis skurdas. O gal atvirkščiai?!

 

Vienas po kito į mane kreipiasi našlaičiai, kad imtųsi kas nors spręsti jų problemas iš esmės. Deja, norint pagelbėti nuskriaustiesiems,  tenka pajudinti tokių įstaigų ,,širšyną“. Jis  visomis įmanomomis išgalėmis stengiasi ne pripažinti savo klaidas ir jas taisyti, bet puola į ataką.  Bando viską neigti, akiplėšiškai atsirašinėti, ginti save, savo teritoriją, nusižengimus ar net nusikaltimus. Jiems talkina ir visa biurokratinių įstaigų armija. Juk reikia pasiteisinti visuomenės akyse, kad galėtų pridengti savo  darbo broką ir pagrįsti tai, už ką jie gauna algas. Kontroliuojančių biurokratų įstaigų į marias, o rezultatai niekiniai ir vis prastėjantys. Kaip taisyklė toks sujudintas ,,širšynas‘‘ bando apšmeižti pavergtųjų pagalbininkus. Dėl tokio jų elgesio kenčia našlaičiai, soc. remtini ar neįgalūs globotiniai, nekaltai įkalinti, šmeižiami ir niekinami mūsų šalies piliečiai... negebantys patys save apginti.

 

Nebeiškentęs Panevėžio VŠĮ ,,Vilties namų'' įstaigos darbuotojų abuojumu (širšynas), informaciją ir skundus su našlaičių skriaudomis persiunčiau socialinės apsaugos ir darbo ministrei A.Pabedinskienei, Panevėžio r. merui P.Žaguniui, rajono soc. reikalų vedėjai A.Paškevičienei. Pastaroji be kita ko akivaizdžiai palaikanti šios įstaigos darbą ir bando viską užglaistyti. Tą pastebėjau ne kartą pokalbyje su ja. Man pareiškė, kad tiek ministerijų, tiek kitų žinybų, audito atsiliepimai apie šią įstaigą puikūs. Ji stebėjosi ir klausė kodėl neina nuskriaustieji pas ją skųstis?

 

Tokie biurokratai, kaip A.Paškevičienė nesuvokia, kad ir sveikas žmogus eidamas pas juos jaučiasi nejaukiai, o ką kalbėti apie sutrikusio intelekto našlaičius? Jie susierzinę ir įskaudinti net žodžio gerai neištaria. Nekalbant apie tai, kad galėtų rišliai išsakyti apie savo skriaudas ar teisingai suformuluoti klausimus ar atsakymus. Su jais reikia kalbėti širdies kalba, o ne pasikėlusių ,,dievaičių'' šaltais paniekinančiais žvilgsniais. Biurokratų požiūris iš aukšto, prisidengiant meilikavimais pasikeičia tik prieš televizijos kameras. Jie tada atrodo labai ,,geručiai". Pasiskundęs nuskriaustasis, kaip ir šiandieninėje teisėsaugoje, lieka pats apkaltintas, todėl tokia praktika vieša paslaptis.

 

Vargetos paprasčiausiai bijo, kad administracija po jų skundų paniekinamais žvilgsniais jų neišvarytų iš proto ar iš jų valdiškų namų, paverstų nuosavais verslo dvarais. O kur tada jiems dėtis? Juk jie niekam nereikalingi valdiški kankiniai. Būtent gavau paskutinius tokius nusiskundimai iš šios įstaigos našlaičių turinčių protinę negalią. Išdrįsusius pasakyti savo skriaudas,  ,,širšynas‘‘ kaltino, kad jie yra skundikai, išveš juos gydyti ar gąsdina policija. Už išsakytas skriaudas jiems padaromas nepakeliamas psichologinis spaudimas ir priešprieša. Ne reti atvejai, kai prievarta juos ten ir  išveža. Medikai pumpuoja raminančius vaistus, kol padaro paklusniomis ,,daržovėmis“. Paskutiniu metu į mano fondą prašyti pagalbos atvyko du anksčiau fondo globojami našlaičiai sugniuždyti, drebančiomis rankomis, pasimetę.

 

 

Kęstas Šimašius pabėgo iš savanaudiškų ,,globėjų‘‘ VŠĮ ,,Vilties namuose‘‘ ir įsikūrė  LPF ,,Biblijos studijos“ patalpose. Čia netrukdomai naudojasi internetu ir  bendrauja su visu pasauliu: seserimis, broliais, draugais. Yra laisvas savo pasirinkime.

 

Neįgalusis, bet veiksnus, našlaitis Kęstas Šimašius savo viename iš  skundų  adresuotame įvairioms respublikos ir rajono žinyboms bei VŠĮ ,,Vilties namų“ direktorei L.Biržitienei  rašo:

,,Šių metų rugsėjo 4 d. reg. laišku, aš jums išsiunčiau pareiškimą kuriame išdėsčiau skriaudas, apie susidariusį psichologinį smurtą, nederamą jūsų ir jūsų darbuotojų elgesį mano atžvilgiu, gyvenant jūsų įstaigoje. Jūs, man esant veiksniam, atėmėte mano asmeninius dokumentus, uždarėte banke sąskaitą paimdama 210 eurų už tą laikotarpį, kol negyvenau jūsų įstaigoje,  neleidote įsidarbinti pagal mano sugebėjimus įmonėje, kurią padėjo surasti A.Veberis. Uždraudėte vykti pas mano gimines, motyvuodama, kad byloje nėra duomenų, kad aš jų turiu. Gyvendamas pas jus aš įdaviau jūsų darbuotojams seserų telefonus ir adresus (aut. pastaba: Kęstas iš 8 asmenų šeimos) . Jūs man teigėte, kad  aš jų nedaviau ir niekur neišleisite. Tik į  problemos sprendimą įsikišus A.Veberiui išleidote.  Taip pat nurodžiau, kad bet kokį dokumentą pasirašyti duotumėte atstovaujant mano įgaliotam asmeniui Alvydui Veberiui, kuriuo pasitikiu ir jums įdaviau notaru patvirtintą įgaliojimą. Tačiau jį ignoravote. 

 

Aš, nuo mažens pakliuvęs į Ventos vaikų globos įstaigą, neišmokytas nei skaityti, nei rašyti. Tik A.Veberio dėka buvau apgyvendintas jūsų namuose, kuris matė tik jūsų įstaigos išorinį  blizgesį ir turtingą  materialinę bazę. Tokiam sprendimui kategoriškai prieštaravo Panevėžio našlaičių rėmimo fondo vadovas T.Jasinskas. Jis sakė, kad pakliūsi į savotišką kalėjimą. Tačiau aš juo nepatikėjau, nes  jis iš savanaudiškų paskatų išnaudojimui  mane buvo apgyvendinęs pas savo neįgalius krikštatėvius Anykščių rajone. Ryšium su jūsų darbuotojų ir asmeniškai jūsų psichologiniu spaudimu kelis kartus, pablogėjus sveikatai dėl jūsų kaltės, iš jūsų vadovaujamos įstaigos pabėgau ir prašiausi nakvynės LP ,,Biblijos studijos“ fonde. Porą kartų fondo vadovas Svajūnas Marcinkevičius ir fondo steigėjas A.Veberis man ją suteikė“.

 

Toliau savo skriaudas našlaitis K. Šimašius  išdėsto, kaip prieš jį panaudojamas VŠĮ ,,Vilties namų“ direktorės L.Biržitienės, jos darbo kolektyvo ir globotinių priešprieša. Atimti ne tik asmens dokumentai, bet užrakinami jo asmeniniai rūbai, tikrinami pokalbiai ir žinutės asmeniniame telefone, prievarta pagal sudarytus grafikus be atlygio  turi dirbti jos vadovaujamoje įstaigoje, vadinamas skundiku, melagiu.

 

VŠĮ ,,Vilties namuose‘‘ neįgalūs (veiksnūs ar neveiksnūs) globotiniai pagal grafiką turi priverstinai  atlikti viešų patalpų valymo darbus, dirbti virtuvėje bei atlikti kitus ūkio darbus, bet be  atlygio. Kai kurie net talkina direktorės L.Biržitienės asmeniniame ūkyje! Ten ji moka.  

 

K.Šimašius rašo: ,,Po antro karto, man grįžus į jūsų gyvenamą vietą, po suteiktos nakvynės LP ,,Biblijos studijos“ fonde 2015.09.09 d., atvyko pas jus ankstesnis mano ,,globėjas“ T.Jasinskas.  Iš jo,  su A.Veberio pagalba, dėl sudarytų man netinkamų sąlygų, gyvenant Anykščių r. pas jo krikštatėvius,  pabėgau.  Apie ten esamas sąlygas, jūs  buvote informuota raštu 2015.03.29, kur jūs rašytinai pasirašėte. Be to A.Veberis apie mano skriaudas aprašė respublikiniame laikraštyje ,,Laisvas Laikraštis‘‘ Lietuvai ir šį leidinį įteikė jums. Apie ten netinkamas, antisanitarines, išnaudotojiškas  gyvenimo sąlygas aš asmeniškai viską buvau jums papasakojęs. 

Visa tai žinodama, bei  esant man neįgaliam su daliniais sveikatos sutrikimais  ir susidarius  įtampai dėl anksčiau aprašytų sąlygų, prašant T.Jasinskui 2015.09.10 d. jūs parašėte prašymą, kad aš prašausi pas T.Jasinską į svečius trims paroms. Aš tuo metu buvau sutrikęs ir pasimetęs, dėl jūsų kabinete man daromo spaudimo. Jūs  su soc. darbuotoja Dangira, darėte pasichologinį spaudimą, bandėte įtakoti mane, kad nuneigčiau mano parašytą pareiškimą jums 2015.09.04 d. Būdamas,  streso būsenoje, jūsų įtakotas aš pasirašiau, kad išleistumėte pas ankstesnį mano ,,globėją“ iš kurio buvau pabėgęs. 

 

S.Marcinkevičius ir A.Veberis po suteiktos nakvynės fonde 2015.09.10 liepė grįžti gyventi ten, kur esu apgyvendintas t.y. jūsų namuose. Prieš tai, aš raštu jūsų prašiau ir informavau, kad bet kokį dokumentą ar pareiškimą, prašymą duotumėte pasirašyti man tik dalyvaujant A.Veberiui,  kuris patartų kaip man elgtis, esant vienai ar kitai  situacijai.  Kas čia jums sveikiems neaišku? Jūs lengvai mane  išleidote važiuoti su T. Jasinsku į jo namus, esančius Pušaloto g., Panevėžyje pas jo sugyventinę Astą. Mane nusivežęs į namus T.Jasinskas vėl tardė, gąsdino, kad aš pavogiau iš LP ,,Biblijos studijos“ fondo telefoną ir apie tai praneš policijai.  To nebuvo.  Telefoną  fondas man buvo paskolinęs, kol aš susitvarkysiu sugedusį savo. Mane T.Jasinskas kontroliavo, net einant į tualetą.  Klausėsi už durų ar aš su kuo nekalbu. Tikrino telefone žinutes.  Siūlė važiuoti apsigyventi iš jūsų namų į Skėmių pensionatą. Aš nesutikau. Pas T.Jasinską išgyvenau tris paras iki rugsėjo 12 d. Kas tai? Tokių jūsų įstaigų ,,pagalbininkų‘‘- globėjų suokalbis?

 

Taip pat noriu pažymėti, kad antrą kartą jūsų namuose 2015.09.09d.  nenakvojau. Po mano  parašyto pareiškimo  (2015.09.04) jūs mane pasikvietėte į kabinetą 2015.09.08 d. ir tardėte ar A.Veberis primokė rašyti, ar aš pats visą tai išdėsčiau.  Soc. darbuotojai Dangirai liepėte protokoluoti. Soc. darbuotoja Dangira rašė, kad aš paneigčiau, kad surašyta netiesa, arba, kad  tai įtakota A.Veberio ir jis šmeižia jus. Kadangi buvo viskas surašyta teisingai, ką aš pats papasakojau, todėl daromam spaudimui nepasidaviau ir nepasirašiau. Psichologiškai palaužtas išbėgau iš jūsų kabineto ir Vilties namų.  Prašiau nakvynės ,,Biblijos studijos“ fonde. Ji buvo man suteikta. Aš jūsų kabinete buvau  psichologiškai tardomas beveik  visą valandą.  Ar tokiu būdu galima šantažuoti nuo vaikystės neįgalumą turinčius našlaičius? Kur jūsų kaip motinų meilė tokio likimo nuskriaustiesiems?  Aš niekada nieko nemeluoju, nevagiu, nenaudoju alkoholio, nerūkau. Toks jūsų spaudimas gali ir sveiką žmogų psichologiškai palaužti, sutrikdyti sveikatą.  Aš neįgalus. Gal jūsų kolektyvo tikslas yra, visus padaryti neveiksniais, ,,daržovėmis“  ir paklusniais kaip avys? Ar tai nekvepia žmogaus teisių pažeidimu, laisvės apribojimu, psichologinio smurto panaudojimu? 

 

Man apsigyvenus jūsų įstaigoje ir A.Veberiui peržiūrėjus keistokas jūsų įstaigos vidaus tvarkos taisykles,  suskubote išleisti naujas. Supažindindama su jomis  jūsų soc. darbuotoja Simona Sirvydienė, visuotiniame įmonės susirinkime aiškino, kad privalome nieko blogo nesakyti apie įstaigą, o kalbėti tik gerai. Ar tai nėra  neįgaliųjų įtakojimas nusikalsti - kalbėti taip, kaip jūsų įstaigai reikia?  Juk jūs mane tardydama kabinete klausėte, dalyvaujant  pokalbyje soc. darbuotojos padėjėjai Dangirai,  kur man  apribojama laisvė? Aš išaugęs vaikų globos namuose, turintis neįgalumą, kalbos defektą negaliu jums išsamiai, tiksliai, greitai suformuluoti atsakymus, kai esu įvarytas į kampą. Juo labiau jums darant spaudimą ir šantažuojant. Man reikia ramios aplinkos ir iš lėto apgalvoti ką turiu atsakyti, kad būtų teisinga. Tam tikslui ir prašiau A.Veberio, kad mane atstovautų. Jūs tai ignoruojate visiškai be reikalo pabrėždama, kad jis nori tik blogo ir reikės su juo kažkaip susidoroti. Bandėte apkaltinti jį, kad uždarant man  sąskaitą jis meluoja, kad jūs iš manęs nepaėmėte 210 eurų ir sakėte jam, kad už šmeižtą pranešite policijai, kad iškeltų jam bylą. Tačiau 2015.09.10 d. būdama su savo darbo  kolektyvu A.Veberio įsteigtame fonde patvirtinote, kad paėmėte šią pinigų sumą ir atidavėte buhalterei. Juk, kad pinigus paėmėte aš jam pasakiau, o ne jis išsigalvojo. Jis  iš paskos nesekioja ir nekontroliuoja jūsų ar manęs.  Tai kur jis jus šmeižė? Kodėl žeminate tą žmogų, kuris padeda našlaičiams ir man,  kuriuo pasitikiu? Pas jį nėra klastos.  Ar tai nedarote jūs poveikio?

 

Dėl mano pareiškimuose išdėstytų psichologinio spaudimo, atimtų dokumentų ir kt. man nepriimtinų sąlygų, aš 2015.09.10 d. buvau parašęs pareiškimą Panevėžio raj. savivaldybės merui, respublikinei žiniasklaidai, darbo ir soc. reikalų ministerijai, ,,Biblijos studijos‘‘ vadovui Svajūnui Marcinkevičiui. Pastarąjį informavau.

Su savo darbo kolektyvu 2015.09.10 d. 12 val. (4 darbuotojai,- L.Biržitienė, Dangira, Simona Sirvydienė, Rasa Remeikienė) atvykote į fondą ir aptarėte man iškilusias problemas su A.Veberiu, kai antrą kartą dėl jūsų psichologinio spaudimo ir įtampos aš pabėgau iš jūsų namų. Tuomet aš parašyto pareiškimo minėtoms institucijoms nebesiunčiau.  Ne kartą jūsų darbuotojai mane persekioja, kaltina nebūtais dalykais, kad aš meluoju, kad mažai dar buvau pas kitus globėjus spardomas ir pan.  Tiek jūs, tiek jūsų kolektyvas primena, kad jei nepatinka galiu eiti kur noriu, vietoje manęs tuoj bus kitas. Jūsų soc. darbuotoja Simona  tikrino mano asmeninį telefoną, žiūrėjo kokios žinutės, ar nėra kokių tai įrašų. To išdavoje jaučiu pažeminimą. Tokie veiksmai, psichologinis spaudimas,  man esant veiksniam,  apriboja mano laisvę.  Be atžymos žurnale negalėjau išeiti iš gyvenamos vietos.

 

Turėjau iš anksto parašyti kiek laiko išvykęs į miestą  užtruksiu, o jei pavėluodavau kokį pusvalandį grįžti, darbuotojai bardavo.   Kur jūsų viešai išdėstomos liaupsės, kad pas jus yra globotiniams laisvė, šeimyniniai namai? Su tokia praktika aš susidūriau tik tada kai išėjau gyventi pas vienus ar kitus ..globėjus‘‘ bei jūsų namus. Kol gyvenau Ventos globos namuose iki 29 metų niekas manęs nepersekiodavo ir aš jokių nusiskundimų iš administracijos pusės neturėjau. Priešingai, buvau skatinamas ir gaudavau pagyrų.  Laisvai galėjau dirbti vienokį ar kitokį darbą pagal savo sugebėjimus. Buvau susitaupęs nemažą sumą pinigų, kuria pasinaudojo vadinami nauji globėjai.

Man gyvenant pas  jus buvo užkirstas kelias įsidarbinti, dėl atimto mano asmens dokumento. Darbą (kurį man esant neįgaliam sunku savarankiškai susirasti) padėjo surasti LPF ,,Biblijos studijos“. Užsidirbęs norėjau susitaupyti, kad galėčiau aplankyti savo brolius, seseris, kurių esu labai pasiilgęs.

 

Mano 8 asmenų šeima išbarstyta įvairiuose miestuose. Tačiau ir ta galimybė buvo atimta, o pareikšta, kad privalau dirbti kur gyvenu, bet be jokio atlygio. Valstybė (už tėvų kaltes ir mano turimą  neįgalumą) , manau, pilnai atlygina jūsų įstaigai už  man teikiamas paslaugas ir  pilną mano išlaikymą. Asmens dokumentą, tik po kelių  mėnesių,  papildomai antrą kartą parašius A.Veberiui prašymą, jūsų duktė - soc. įmonės darbuotoja Justina Čepulienė, kuri pavaduoja jus,  man atidavė. Man jūs vis peršate  mintį, kad aš asmens dokumentą pamesiu. Tai mano asmeninis dokumentas, aš veiksnus ir už savo pinigus, dokumentus pats atsakau. Jei atsitiks taip, kad dokumentą pamesiu, tai pats savo lėšomis ir išsiimsiu. Todėl perdėtas jūsų rūpestis man nereikalingas ir kenkia sveikatai.

Aš prašiausi, kad galėčiau aplankyti savo seserį gyvenančią Šilutėje. Buvau davęs jos adresą jūsų soc. darbuotojai Simonai. Tačiau jūs pareiškėte, kad aš nieko nedaviau, o byloje žinių, kad turiu brolių ir seserų nėra. Be to mane įtikinėjote, kad jeigu nori aplankyti mane, tai tegul patys ir atvažiuoja. Noriu pasakyti ir jums aiškinau, kad jie tokių galimybių neturi.  Jie taip pat yra našlaičiai, turi savo asmeniniame gyvenime problemų ir sunkiai verčiasi materialiai. Man sakėte, kad vieno vykti neišleisite. Tik įsikišus A.Veberiui, po parašyto pareiškimo jums, leidote aplankyti gimines išvažiuojant į Šilutę nuo 2015m. rugsėjo 16-23 d.  be jokių palydų. Apie šią išvyką  nepranešėte  savivaldybei, nedavėte pinigų net kelionės išlaidoms, neišmokėjote man priklausančios pinigų sumos.

 

Iki 35 metų man niekas nepadėjo pasirūpinti, kad susitvarkyčiau dantis.  Paraginus A.Veberiui, pradėjau juos tvarkyti. Net ir tada, kai buvo man paskirta data išimti vaistus ir užplombuoti dantis, jūsų soc.darbuotoja Dangira neinformavo manęs, kokia paskirta sekanti data danties užplombavimui.  Tik kada mane paragino S. Marcinkevičius, ,,Biblijos studijos“ fondo vadovas, kad jau gali būti praleista eilė pas gydytojus, nes taip ilgai laikyti uždėtų vaistų negalima, jūsų dukra Justina suskubo mane  nuvežti.  Iš tikro taip ir buvo – praleista paskirta data. Galiausiai su LPF  ,Biblijos studijos‘ pagalba sudėti man visi dantys ir per trumpą laiką jie sutvarkyti. Tokia pagalba, kuri man būtina, jūsų kolektyvas nepasirūpina. Tačiau  kontroliuojate mano kiekvieną žingsnį, neleidžiate  įsidarbinti, atėmėte dokumentus, uždarėte banke mano sąskaitą iš jos paimdama 210 eur. sumą už tą laikotarpį, kol dar negyvenau jūsų namuose. Soc. darbuotoja Simona kontroliavo mano telefone žinutes, įrašus.  Ar tai neprimena  kalėjimo sąlygų apie kurias man aiškino našlaičių rėmimo fondo vadovas T.Jasinskas bandydamas A.Veberiui užkirsti kelią, kad nebūčiau apgyvendintas jūsų namuose? Gal  buvo tame tiesos?

 

Dar kartą noriu perspėti, kad po mano asmeninių prašymų, pareiškimų (jie ignoruojami), o šiuo metu notariškai patvirtinto įgaliojimo, bet kokie dokumentai tiek jūsų, tiek kitose organizacijose bus neturintys galios, be A.Veberio dalyvavimo, kuriuo pasitikiu. Aš nemoku skaityti, rašyti, todėl mano asmeninė teisė negali būti apribota, kuo aš turiu pasitikėti.  Esu  veiksnus.  Kai man bus reikalinga kur nors pasirašyti, ar būsiu kviečiamas apklausoms į bet kokią įstaigą, prašau mane apie tai informuoti.  Aš turiu telefoną, kompiuterį ( dėka LPF ,,Biblijos studijos“) ir pats informuosiu A.Veberį, kad jis atvyktų ir dalyvautų man perskaitant tekstą ir supažindintų su juo mane. Reikalui esant patartų.  Jis  jokių interesų mano atžvilgiu neturi, yra nešališkas asmuo, nors jūs mane bandote įtikinti priešingai. 

Tai kas daro intrigas, psichologinį spaudimą, kas  meluoja? Aš, S.Marcinkevičius, A.Veberis, ar Jūs ir Jums pavaldus kolektyvas? “

 

.Analogiški nusiskundimai ir kitų globotinių iš šios įstaigos. Esu gavęs ne tik globotinio T.Macijausko,  kitų išėjusių iš šios įstaigos darbuotojų, tėvų, bet  ir globotinių  K.Jučio, K.Šimašiaus skundus... Po antro globotinio K.Šimašiaus ir K.Jučio skundo, aš informavau VŠĮ ,,Vilties namų“ vadovę L.Biržitienę apie jos įstaigoje esančias negeroves:

 

K.Jutis paliktas užrakintas ir neįleistas į savo kambarį iššoko iš II a. balkono susižeisdamas koją. Vietoje to, kad gydyti koją savaitę psichiatrijos skyriuje buvo ,,šeriamas'' raminančiais vaistais. Tik po to susigriebė ir  pradėjo gydyti koją. Sugipsavo. Tokios med. ir globos namų priežiūros dėka antri metai vaikšto skausmingai šlubčiuodamas.

 

,,Noriu pastebėti, kad keletą metų gaunami nusiskundimai iš Jūsų įstaigos globotinių. Paskutiniu metu, pas jus apsigyvenus Kęstučiui Šimašiui, tų skundų padaugėjo, nes šis vaikinas nebeatlaiko savo našlaičio dalios ir jam nelieka nieko kito, kaip apie savo skriaudas prabilti viešai, jas išsakyti savo broliams, seserims,  artimiesiems, draugams.  Aš kaip viešas asmuo, privalau reaguoti į nusiskundimus ir juos viešinti. Tai mano darbas. Jūsų globotinis Garis, grasino K.Šimašiui už tai, kad jis savo problemas išsako man ar savo šeimos nariams. Grasinimai agresyvūs, kurių turinys, kad jis  užmuš K.Šimašių, jis bus lavonas. Jo kambaryje kelia sumaištį. Iš kur jūsų globotiniui Gariui skundai žinomi, kai jie adresuoti tik jums? Darau prielaidą, kad tik iš jūsų administracijos ar jūsų. Be perstojo, viešai žeminate K.Šimašių tiek  jūs, tiek jūsų darbuotojai, kad jis skundikas, melagis.

 

Galiausiai soc. darbuotoja Simona Sirvydienė nutraukė Kęsto Šimašiaus  darbą, pagal iš anksto privalomai sudarytą grafiką virtuvėje. Ji  pareiškė jam, kad vėl apsiskųs. Taip pat užkirtote Kęstui oficialiai įsidarbinti, kur aš padėjau jam susirasti darbą. Neįgaliesiems tai nėra paprasta.  Nedavėte asmens ir kt. dokumentų, neskatinate veiksnaus globotinio užimtumo nesavanaudiškiems tikslams ir pan.   Vietoje to, kad skatintumėte jų laisvalaikį ir tinkamą pagal jų išgales užimtumą, asmeninį norą dirbti ir užsidirbti jam asmeninių lėšų, atsirado trukdžiai.   Mano pastebėjimai, kad elkitės tinkamai, nenusikalstamai  ir skundikų nebus. Nereikės jų bijoti, persekioti, uždrausti su kuo bendrauti, kalbėti ar kam jie privalo išsakyti savo skriaudas. Tai jų reikalas, o ne jūsų.  Tokioje aplinkoje jūs ne tik sudarote netinkamą atmosferą ir sąlygas neįgaliesiems, bet tiek jūs, tiek jūsų darbuotojai tą skatinate.  Pastaruoju metu globotiniai kiršinami tarpusavyje.  Tokia atmosfera gadina sveikatą neįgaliesiems. Jūsų soc. darbuotoja Simona tikrino K.Šimašiaus telefoną, jame esančias jo asmenines žinutes, įrašus. Kas jai davė tokią teisę neįgaliam, bet veiksniam globotiniui apriboti jo veiksmus, juos kontroliuoti? Tai žmogaus teisių pažeidimas. Kitos jų skriaudos aprašytos mano straipsniuose, perduotos atitinkamoms žinyboms. Viešoji įmonė ,,Vilties namai“ nėra vieno asmens dvaras ar įkalinimo įstaiga.

Visuotiniame įstaigos susirinkime, kuris  buvo vedamas soc. darbuotojos Simonos,  jūs nedalyvavote. Jūs tuo metu su  įmonės buhaltere, globotiniais Edmundu, Kęstučiu grybavote Šimonių girioje. Kokia jūs vadovė, kad susirinkimų eiga vyksta be įstaigos vadovo, kai nuteikinėjami globotiniai kalbėti apie šią įstaigą tik gerai?

 

Mano prašymas, kad jūsų vadovaujamą globos įstaigą nepaverskite įkalinimo ar psichologinio smurto  įstaiga.  Veiksnūs globotiniai atsako už savo veiksmus ir jums tai turėtų būti  žinoma. Jie naudojasi LR įstatymais ir nustatytomis normomis, valstybės teikiamomis lengvatomis, jų finansavimu dėl jų neįgalumo ir tos  globos, kuri jiems būtina ar  reikalinga.  Manau, nereikia veiksniems globotiniams suvaržyti jų asmeninės laisvės,  apkrauti  juos papildomu psichologiniu spaudimu, prievartiniu įdarbinimu saviems tikslams.  Prašau, atitinkamai įvertinti globotinių Ramintos, Gario ir kt. jūsų įstaigos darbuotojų, savo  veiksmus ir priimti atitinkamas išvadas‘‘.

 

Tęsinys sekančiame numeryje