STRAIPSNIAI
Alvydas VEBERIS. ROMOS KATALIKŲ BAŽNYČIA - MELO KALVĖ

Akvydas VEBERIS

 

                                                             BAŽNYČIOS ISTORIJA


Kristaus istorija yra plati, universali, pritaikyta visoms tautoms, visiems laikotarpiams, visoms žmogaus sielos galioms. Kadangi visais laikais vyko kova dėl valdžios, todėl buvo nukryžiuotas ir Dievo Sūnus, kuris tos valdžios net nesiekė, nes Jis ją realiai turėjo.
Dvasinės valdžios iš rankų nepaleidžia Romos katalikų bažnyčia. Faktiškai ji yra atskirta nuo pasaulietinės valdžios, tačiau tik teoriškai. Jos iki šiol dirba išvien.
Bažnyčia išsigimė ir labiau tolo nuo Kristaus mokslo. Dievo Žodis buvo pamintas, o tie, kurie jį skelbė, buvo naikinami ir žudomi. Religiniai karai vyko Prancūzijoje, Anglijoje, Olandijoje. Trisdešimties metų karas Vokietijoje, Ispanijoje, Belgijoje ir Pietų Europoje. Inkvizicijos siaubas bei raganų medžioklė reformacijos laikotarpiu už pasisakymą prieš Romos katalikų bažnyčios skleidžiamą melą, nukrypstant nuo TIESOS, sunaikino milijonus krikščionių, Kristaus sekėjų. Jie buvo naikinami pačiais žiauriausiais būdais – pakariant, deginant ant laužų, nukertant galvas…
Tos žiauriausios Romos Bažnyčios šėtoniškos užmačios paliko visiškos tamsos scenas. Daugiausiai pralieta kraujo buvo iš pačių Romos katalikų krikščionių pusės, nors vienas iš pagrindinių Kūrėjo Įsakymų visiems gerai žinomas – nežudyk.


Religiniai karai, kurie sukosi aplink protestantų judėjimą, tęsėsi daugiau nei šimtą metų - nuo 1517 m. iki 1648 m. Protestantizmas triumfavo šiaurės Europoje, tuo tarpu pietų Europoje Romos katalikų bažnyčia sutvirtino savo įtaką.

 


Pokyčiai Lietuvoje
Reformacija pasireiškė beveik visur, net tose šalyse, kur pasaulietinės valdžios ir Katalikų Bažnyčios sąjunga nuo pat pirmųjų žingsnių sukūrė stiprų represinį aparatą jos plitimui visuomenėje sustabdyti.


Per XVI a. pirmąjį trečdalį dalis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) visuomenės suvokė reikmę ieškoti naujovių, sutelkti dėmesį į jau dešimtmetį Europoje vykstančią Reformaciją. XVI a. pirmojoje pusėje LDK kėlė poreikį naujai formuoti Bažnyčios ir valstybės, bajorų ir dvasininkų santykius. Aktyvioji LDK visuomenės dalis kritiškai vertino LDK Bažnyčios padėtį, jos administravimo sąlygas. Europos mastu brendo požiūris, kad parapijiečiai turi aktyviai ir sąmoningai dalyvauti Bažnyčios veikloje, buvo iškelta gimtosios kalbos reikšmė. Antra vertus, kultūriniu požiūriu aiškėjo aktyviausio elito (didikų, bajorų, miestiečių ir miestelėnų) samprata, kad to meto katalikų dvasininkų kontingentas buvo nepakankamai pasirengęs teikti laiko reikmes atitinkančius tikybinius patarnavimus.
Žinios apie Reformaciją ir jos idėjas Lietuvą pasiekė įvairiais keliais. Informacija apie Europos kraštuose prasidėjusią Reformaciją per XVI a. pirmuosius keturis dešimtmečius valstybėje plito tarp kilmingųjų, ypač didikų, turtingųjų miestiečių, tarp Katalikų Bažnyčios dvasininkų, per vienuolynus, per užsienio universitetų studentus iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.


Pirmasis laikotarpis - XVI a. ketvirtasis ir penktasis dešimtmečiai – ankstyvasis liuteronybės plitimas LDK ir Katalikų Bažnyčios kritikos laikotarpis. Per šį laiką išryškėjo aktyviausia kultūriniu požiūriu Reformacijos šalininkų grupė, kuri kritikavo Katalikų Bažnyčios pasyvumą ir siūlė pozityvios veiklos barus; tuo laikotarpiu Reformacijos šalininkai nesuformavo nė vienos krašto Bažnyčios, jos struktūros, o aktyviausia elito grupė jau nebepaisė Katalikų Bažnyčios ir valdovo draudimų, pradėjo kurti pirmąsias evangelikų institucijas (A. Kulviečio mokykla Vilniuje apie 1540–1542 m.).
Per visus dešimtmečius Katalikų Bažnyčia išlaikė vyraujančią padėtį, o laikotarpį baigė valdovo ir Katalikų Bažnyčios viršūnių susitarimas patraukti neklusniuosius į Katalikų Bažnyčios dvasinį teismą. Tai privertė Reformacijos šalininkus arba emigruoti iš LDK, arba į ją nebegrįžti iš užsienio.
Nors per šį laikotarpį Reformacijos šalininkai buvo negausūs, tačiau jų pradėtos kurti kultūrinio gyvenimo naujovės išryškino tai, kad visuomenės reikmės jau buvo suvokiamos.


Antrasis laikotarpis – XVI a. šeštasis ir septintasis dešimtmečiai – staigaus Reformacijos plitimo ir evangelikų trijų srovių formavimosi metas: veiklą tęsė liuteronai, sparčiai daugėjo evangelikų reformatų. Susiformavo Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia. Evangelikų reformatų tikėjimas sparčiai plito LDK. Formavosi bažnyčių tinklas. Evangelikų reformatų Bažnyčia tapo stipriausia tarp LDK evangeliškųjų Bažnyčių. Katalikų Bažnyčios galia tuo metu silpo.

Evangelikų reformatų bažnyčių tinklas daugiausia kūrėsi anksčiau buvusių katalikų bažnyčių sąskaita. Nors tikslių duomenų apie evangelikų ir katalikų bažnyčių kiekį tuo laikotarpiu nėra, tačiau iš netiesioginių duomenų galima spėti, kad veikiančių bažnyčių buvo maždaug po lygiai. Į Katalikų Bažnyčios viršūnių bandymus sustabdyti Reformacijos plėtrą draudimais visuomenė iš esmės jau nereagavo.


Dauguma Reformacijos šalininkų atsirado iš LDK didikų, turtingųjų bajorų šeimų, bendruomenės formavosi miestuose ir miesteliuose. LDK senate daugumą sudarė evangelikai, jų rankose buvo svarbiausi valstybės urėdai, tačiau valdovai buvo katalikai.
Katalikų Bažnyčia išlaikė vyskupų stalo, kanauninkų žemėvaldą, dalį parapinių bažnyčių žemių, politinio poveikio pozicijas. LDK seimo nutarimu, kurį patvirtino valdovas, visų krikščioniškų tikybų bajorams buvo suteiktos lygios teisės būti renkamiems į atstovavimo institucijas ir teismus. Tačiau evangelikų Bažnyčios nebuvo įteisintos.
Katalikų Bažnyčia palaipsniui pradėjo įgyti persvarą: ją palaikė valdovas, ji sugebėjo sukurti kultūrines institucijas, kurios turėjo didelę poveikio galią visuomenei (įsteigė Vilniaus universitetą, sukūrė savą spaudą, plėtė mokyklų tinklą ir kt.). Per trečiąjį laikotarpį – nuo XVII a. pirmojo dešimtmečio pabaigos iki XVII a. šeštojo dešimtmečio Reformacijos kaip visuomeninio, tikybinio ir kultūrinio sąjūdžio galia silpo. 1611 ir 1639 m. religinių sąmyšių Vilniuje baigtis (1611 m. sudegintas Lietuvos evangelikų reformatų archyvas, mokykla, bažnyčia, 1640 m. reformatų bažnyčia iškelta už miesto sienos) buvo ženklai, kad jėgų pusiausvyra jau suirusi.


Evangelikų bažnyčių užpuolimai prasidėjo kituose miestuose ir net privačiuose evangelikų bajorų dvaruose. Šie įvykiai buvo simptomai, kad Katalikų Bažnyčios šalininkų tarpe stiprėja jėgos, kurios jau pasitelkia ir fizinę prievartą.
Dėl pralaimėto 1606–1607 m. M. Zebžydovskio maišto pasekmių susilpnėjo stipriausiųjų Reformacijos rėmėjų – Biržų ir Dubingių šakos Radvilų valdžia. Tačiau per antrąjį – šeštąjį dešimtmečius Reformacija kaip sąjūdis dar buvo veiksni, evangelikai reformatai tebeturėjo bažnyčių tinklą (apie 200 bažnyčių), nors veikiančių bažnyčių skaičius tolydžio mažėjo.
Reformacija iš esmės dar išlaikė opozicijos katalikiškai visuomenės daliai vaidmenį. Kai kurių didikų ir turtingųjų bajorų valdose evangelikų tikėjimas įsitvirtino visuose visuomenės sluoksniuose: tapo ir valstiečių, ir miestelių gyventojų tikėjimu.


Nors teisės požiūriu visi senieji tolerancijos nuostatas palaikantys aktai galiojo, tačiau stiprėjo dalies katalikų palaikomas represinis veiklos būdas: 1632 m. uždrausta statyti bažnyčias karališkuose miestuose, 1668 m. uždrausta pereiti iš katalikų tikėjimo į kitą tikybą, 1669 m. priimtas nutarimas, kad karaliumi gali būti tik katalikas.
Visi šie nutarimai apribojo kitatikių (taip buvo vadinami ne katalikai) teises. Kadangi valdovų (ypač Zigmanto ir Vladislovo Vazų) bei Europos Katalikų Bažnyčios centrų palaikoma ir besireformuojanti Katalikų Bažnyčia patenkino dalį visuomenės reikmių, visuomenėje iš lėto kito požiūris į Reformaciją. Valdovų pozicijos sudarė nelygias galimybes evangelikų kilmingiesiems siekti karjeros, tai sudarė sąlygas dalies kilmingųjų perėjimui į Katalikų Bažnyčią, kartu mažėjo ir evangeliškų bažnyčių parapijiečių skaičius. Visa tai kartu paėmus jau buvo matyti, kad Reformacija kaip sąjūdis smarkiai silpo. Tačiau LDK evangelikų reformatų Krašto Bažnyčia per visą tą laiką išlaikė savo struktūrą. XVII a. vidurį galime laikyti Reformacijos kaip sąjūdžio pabaiga. Nuo XVII a. antrosios pusės Evangelikų reformatų Bažnyčia veikė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kaip konfesinė mažumos Bažnyčia.


Evangelikų tikėjimas niekad netapo valstybėje ir visuomenėje dominuojančia religija. Reformacijos judėjimo tipas, paveldėtos kultūrinės ir visuomeninės laikysenos nuostatos (pakantumas kitatikiams), susiformavusi pusiausvyra tarp evangelikų ir katalikų sudarė Reformacijai istorines sąlygas atlikti postūmio vaidmenį naujų reiškinių kūrimui, perėmimui, t.y. sparčiai kultūros modernizacijai.