STRAIPSNIAI
Alvydas VEBERIS. NAUJI DIDELI PAVOJAI

Apžvelgiant vokiečių rašytojo dr. Hanco Heinco knygą ,,Mūsų laukia esminės permainos‘‘ F.Veilti (F.Walti) rašo:

,,Šio pasaulio įvykiai verčia vis labiau susimąstyti. Daug kur kyla neramumai, teršiamos jūros, naikinami miestai, ir milijonai žmonių tampa pabėgėliais.

 

Įdomu tai, kad visa tai daug anksčiau yra skelbę pranašai. Apaštalas Petras prieš 2000 metų rašė: ,,Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje...“

Mano minimoje knygoje autorius daktaras Hancas Heincas (Hanc Heinz) suprato, kad Biblijos tiesos priimtinos kaip šviesos spindulys.

 

Šiandieniniame pasaulyje laikų šūkis: greitis, pažanga, rekordai! Mokslo pažanga iš tiesų stulbinanti. Praėjo šiek tiek daugiau kaip šimtui metų nuo Teodoro Bilroto pilvo operacijos. Šiandien medicinos mokslas milžiniškais tempais artinasi prie žmogui sunkiai suvokiamos galimybių ribos. Medicininės transplantacijos taikymas mirusįjį pavertė atsarginių organų saugykla. Viską šiandien įmanoma persodinti: inkstus, kepenis, širdį. Patys didžiausi optimistai jau galvoja ir apie smegenų persodinimą. Šiandien mokslininkai jau skaldo ir sintezuoja atomo branduolį, ištirpdo medžiagas, išlaisvina energiją, kuri, vienų nuomone, gali sukurti žemiškąjį rojų, kitų, - veda į kapus.

 

Šiandien superpalydovu galima taip puikiai viską stebėti, jog įmanoma perskaityti laikraščio antraštę Žemėje. Pasitelkus palydovą ,,Elint“, skriejantį 36000 km aukštyje, galima klausytis portatyvinio radijo imtuvo Žemėje. ,,Hubble Space Teleskop‘‘ įmontuotu į palydovą, kuris sklando 590 km atstumu nuo žemės, galima nufotografuoti pelę net iš 700 km atstumo.

 

Magelano kelionei aplink pasaulį (XVI a.) prireikė trejų metų, o XX a. reaktyviniam lėktuvui pakako šiek tiek daugiau nei dvi paras, o kosminiam laivui tereikia tik vienos ar pusantros valandos. Mokslo ir technikos srityse pasiekimai milžiniški. Tačiau ar žmogus dėl šios fantastinės pažangos tapo laimingesnis?

 

Priešingai, dar iki šiol niekada nebuvo tiek daug savižudžių ne tik tarp engiamųjų žmonių, bet tarp politikų ir religijos atstovų. Niekada nebuvo tiek daug suvartojama alkoholio ir tiek daug nusižengiama moralei. Technika verčia užmiršti moralę ir dvasią, todėl žmogui gresia pavojus tapti robotu tarp robotų. Iki šiol moksliniai išradimai dažniausiai buvo taikomi karo pramonėje žmonijai pražudyti. Sprogimo jėga, karštis ir radioaktyvusis spinduliavimas atominio karo metu reikštų žmonijos pabaigą. Ši patirtis parsidavė ir politikams. ,,Žmonija, - taip prieš kurį laiką kalbėjo Michailas Gorbačiovas, - jau beveik pasiekė tą ribą, kurią peržengus, kelio atgal nėra. Ji yra tarp būties ir nebūties“.

 

Pažangos šalininkai vis dar tikisi, kad kompiuteriais, robotais, genų technologija ar taikia atomo energija galima sukurti ,,naują, gražų pasaulį“. Tačiau daugelis mokslininkų perspėja, kad pasaulio katastrofa, kurios dešimtmečiais bijojo žmonija, kilus atominiam karui gali pasireikšti visiškai kitu būdu. Turima omenyje aplinkos naikinimas, klimato pokyčiai, demografinis gyventojų sprogimas ir badas. Maža yra aukoti žinias, kai trūksta išminties visa tai atsakingai panaudoti. Išmintis randama ten, kur yra išminties šaltinis: gyvenimo Kūrėjas ir Globėjas.

 

,,Visi bandymai,- teisingai pastebi rašytojas Aleksandras Solženicynas,- rasti šių dienų problemų sprendimą yra beprasmiai, jei žmogus neatsigręš į visa ko Kūrėją“.

 

Tačiau Kūrėjas yra ne tik didis Inžinierius ir gamtos įstatymų Konstruktorius, bet ir gyvenimo Įstatymų Mokytojas. Prieš pat savo mirtį įžymus mokslininkas Hoimeras fon Ditfurdas prie niūrių mūsų Žemės likimo prognozių pridūrė viltingą pranašystę: ,,Tik laikydamiesi Kalno pamokslo įstatymų, iš vėžių išklydusi planeta dar gali susitvardyti, bet mums belieka labai nedaug laiko“.

 

KAS MĄSTO - TAS TIKI

 

Būtų klaidinga daryti išvadą, kad visi ar dauguma mokslininkų yra netikintys. Atvirkščiai. Juo labiau žmogus išsilavinęs, juo pagarbiau jis žvelgia į gyvenimo paslaptį. Prancūzas Lui Pasteras apie tai yra pasakęs: ,,Pasaulis kada nors juoksis iš mūsų šiandieninės materialinės filosofijos kvailumo. Juo daugiau aš studijuoju gamtą, juo labiau stebiuosi ir žaviuosi Kūrėjo kūriniais‘‘.

 

Žvaigždžių ir atomų Dievas, didelių ir mažų dalykų Statytojas, yra kartu ir atomų Dievas, žmogaus Kūrėjas ir Globėjas. Mes negalime praeiti pro Jį, nerizikuodami atsižadėti tikrosios laimės ir ramybės. Be Dievo nėra laimės! Tai patirtis, kurią mes paveldime iš istorijos ir savo gyvenimo, nes ateizmas nepajėgė įtikinti žmogaus. ,,Kadangi nebėra Dievo, vienatvė tampa nepakeliama“,- turėjo pripažinti Nyčė savo gyvenimo pabaigoje. Visi Dievo pakaitalai nepasiteisino. Tai garbės troškimas, kuris pražudė Aleksandrą Didįjį, Cezarį ir Napaleoną. Pastarasis, kuris šiaip jau abejojo Kristaus egzistencija, liūdesio valandomis, tremtyje vadinamos Šv.Elenos saloje priėjo tokią išvadą:

 

 ,,Aleksandras, Cezaris, Karolis Didysis ir aš įkūrėme dideles imperijas. Bet kuo mes rėmėmės, kurdami jas? Jėga. Tik vienas Jėzus įkūrė Savo Karalystę su meile ir todėl šiandien milijonai žmonių mirtų už Jį, aukodami savo gyvybes... Koks didžiulis skurdas tarp mano gilaus skurdo ir amžinosios Kristaus Karalystės, kuri čia skelbiama, mylima, vertinama ir plinta visoje Žemėje“.

 

Vienas turtingiausių pasaulio žmonių Džonas D.Rokfeleris, štai ką pasakė apie žmogaus menkumą: ,,Kas yra neturtingiausias pasaulyje? Aš jums pasakysiu: neturtingiausias, kokį aš tik pažįstu, yra tas, kuris neturi nieko daugiau, išskyrus pinigus“. Reikia manyti, kad jis tuos žodžius ištarė pats sau, suvokdamas, kad yra dvasios skurdžius.

 

Nuodėmės rezultatas

 

Nuodėmės pradininkas yra puolusių angelų vadas. Jėzus pasakė nepaklusniems anų laikų žydams: ,,Jūsų tėvas – velnias ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, - jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ ( Jn 8,44).

 

Šėtonas, maištininkų kurstytojas, buvo vienas aukštesniųjų angelų. Jo priešinimosi Dievui priežastis buvo didybė. Todėl jį ir jo šalininkus Dievas išvarė iš Dangiškojo pasaulio. Čia, Žemėje, jis dabar žaidžia pražūtingą žaidimą. ,,Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“, ir nors jo negalime matyti, vis dėlto jis yra čia.

 

Jis parodo savo veidą melu, neapykanta, neištikimybe, kova, žudymu ir karu. Šiandien jis yra šio pasaulio kunigaikštis (Jn 12,31), nes jis nugalėjo pirmąjį žmogų ir jo palikuonis. Tiek angelų pasaulio, tiek ir žmogus nuodėmės motyvas buvo ir yra toks pat: Dievo Įstatymo nepaisymas, ištikimybės sulaužymas ir išdidumas.

 

Kūniški sunkumai, kančia, ligos, rūpesčiai, kova ir mirtis – tai nuodėmių pasekmės. Todėl gyvename, bėgdami nuo Dievo, ir mirštame iš nevilties, nes ...atpildas už nuodėmę mirtis (Rom 6,23). Turima omenyje ne tik laikinoji žemiška mirtis, bet ir antroji mirtis, t.y. Dievo teismas, nuspręsiantis, kuriam gyventi amžinai, o kuriam - ne (Apr21,8). Gal šiandieninis Pasaulis kitoks? Gal mūsų vadų ir vadukų siekiai kiti? Gal jie pasirinko kitas vertybes? O kaip su tavimi šių eilučių skaitytojau? Pasvarstyk.

 

Ne, žmogaus laimė nėra priklausoma nuo socialinės padėties, jo pasiekimų ar kūrinių. Laimė yra tai, kas išlieka, kai tenka atsisakyti visa, kas žemiška, kai paskutinėmis valandomis, pasitraukus viskam, kas laikina, žinai, jog krinti į savo gailestingojo Kūrėjo rankas.

2015-07-26.