STRAIPSNIAI
Alvydas VEBERIS. APIE RAGANIUS IR BURTININKUS

Turbūt nieko nebestebina įkyrūs burtininkų, raganių, aiškiaregių, šamanų kliedesiai lendantys tiesiai iš televizijos ekranų. Tai ,,atkerėtojas" pasaulietis „egzorcistas" A.Valkauskas, Lietuvos žymioji ragana Vaiva Budraitytė, vienas garsiausių Lietuvos tarologų, burtininkų Leopoldas Malinauskas, o dabar jų gretas papildo Merkinės ,,aiškiaregis'' Povilas Žėkas, ,,blondinė - meilės deivė" Ananda - Lina Ramanauskienė iš Ožkasvilių kaimo  ir vis nauji, ir nauji lendantys veidai.

 

Jau nekalbant apie šėtono valią vykdančią didžiausią katalikų bažnytinę sektą (Romos Babelę).Tokių laidų vedėjai išverstaskūriai, kaip antai R.Janutienė, K.Krivickas... kurie uoliai puoselėjo ir ieškojo savo laidose TIESOS, žiūrovai jais gėrėjosi, o dabar patys su tokiomis laidomis klimpsta į mėšlą. Gal tai daro už Judo sidabrinius ar, kad pritraukti daugiau lengvatikių ir juos klaidinti? O gal didina Antikristo armijos gretas?

 

Šventajame rašte rašoma: „O bailiams, neištikimiesiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis“. (Apr 21, 8 )

Žmonės visais laikais siekė sužinoti ateitį.

 

Retas kuris ir šiais laikais nėra įsipainiojęs į kokią nors spiritizmo formą. Gal tai paprasčiausias „žaidimas“ adata, staliuko kilnojimas, lėkštės sukimas, horoskopų skaitymas ir tikėjimas jais, būrimas per Sekmines, Jonines ar Kalėdų naktį, gal kortavimas ar būrimas iš delno. yra ir tokių, kurie nuėjo tiek toli, kad susigundė kreiptis į ekstrasensus - ezoterikus (prezidentai, karaliai, žemiškos žvaigždės...).

 

Būdavo burtininkų ir raganų, kurie tokiais tapo savo noru. Jie nusigręžė nuo Dievo, pažadėjo savo sielą Šėtonui, taip įgaudami sugebėjimą burti.

Raganiai ir burtininkai apie savo mirtį žinodavo iš anksto. Visi jie žinojo, jei prieš mirtį kam nors kitam neperduos savo galių, tai jų laukia baisios kančios. Buvo dar viena išeitis – nueiti į bažnyčią, atlikti atgailą už savo darbus, tada mirtis būdavo lengvesnė. Jei burtininkas ar ragana mirdavo be atgailos, juos laidodavo už kapų tvoros. Kalbama, kad tokių žmonių sielos po mirties patirdavo baisias kančias. Buvo tikima, kad neatgailavusios ar savo žinių neperdavusios raganos siela vaikštinėja po kaimą, kuriame gyveno, ir ieško sau mokinio (aukos).

 

Plačiau

http://apiemistika.lt/burtai/raganiai-ir-burtininkai/