Alvydas Veberis

SAVI Į GATVĘ, SVETIMIEMS PILNAS IŠLAIKYMAS

Internetas pilnas aktyvių visuomenininkų pranešimų, dėl tautos išlaikytinių abejingumo savo piliečiams.

Talkinant Amerikos tironijai, Lietuvos parsidavėlių ,,šaika“ ne tik sugebėjo savo įstatymų galia išvaryti pusę Lietuvos piliečių  duoneliauti svetur, bet prisikvietę pabėgėlių (tiek iš Afrikos, Ukrainos...) nusisuko nuo savų,  kenkėjišku savo ,,darbu“.

Apie žodžio laisvę, persekiojimus, blokavimą internete, Konstitucijos laikymąsi, prokuratūros, teismų, savivaldybės įstaigų degradaciją aš jau nebekalbu. Paprasčiausiai neliko vertybių: moralės, sąžinės, gailestingumo, meilės artimui...Viską pakeitė Judo sidabriniai. Jų ištakos iš  korupcijos, narkotikų, kontrabandos, melo,  veidmainystės...

Visi pastebime, kad  pagrindinis Lietuvos valdžios (išlaikytinių) rūpestis, po eksperimentų su žmonėmis, suleidžiant galimai nuodingas vakcinas, liko Ukrainos karas, kurio padariniams  patys  prisidėjo ir prisideda.  Turbūt visi žino, nebereikia net įvardinti pavardžių, kas garsiausiai rėkė, kad kuo daugiau reikia aukų ir kraujo? Kas žvygavo, kad karą galima laimėti karu? Kas prasiskolinusioje  Lietuvoje pasisodino dar vieną Baltarusijos prezidentę, kad tautai tuštintų kišenes jos išlaikymas, o šalį ir jos piliečius  nuvarytų į visišką bankrotą?

Karas siaubingas dalykas, bet politikų užduotis ne jį provokuoti, o padaryti viską, kad jo nebūtų. Priešingu atveju, tokie tironijos vadovai turėtų eiti šunim šėko pjauti, o ne skatintų siunčiant ginklus, kad mėtytųsi nekaltų kareivėlių, prievarta paimtų į armiją, lavonai gatvėse. Norit karo, susikibkit visi rankutėmis, pradedant Amerikos prezidentu, bankininkų bosais, Lietuvos kraugeriais, talkinančiais tironijai, ir eikit kariauti, kad jūsų, o ne tautos sūnų ir dukterų kūnai mėtytųsi gatvėse, o senjorai dūsautų nuo skausmo liedami ašaras. Tuomet greit įsivyrautų taika ir kovos pasibaigtų.

Ukrainos karas, tai imperinių politikierių vykdoma politika naikinant žmonijos populiaciją, bei užgrobiant naujas žemes su jų turtais. 

Ne be Dievo žinios viskas vyksta. Tai Dievo bausmė už aklą tikėjimą. Ar reikia pabėgėliams iš karo zonos padėti? Reikia, bet Lietuvos ir visa biurokratų valdžia turi nepamiršti, kad pirmiausia reikia pasirūpinti savais, o ne ubagams būnant, rūpintis svetimais.

Į Fondą pastoviai  kreipiasi Panevėžio miesto gyventojai. Šį kartą Fondo duris pravėrė neįgalus čigonas Grafas Udalcovas,  Radžio kaimynas.

nuotr. Grafui liko mamos Biblija.  Iš jos mama mažai ko išmoko. Dėl šios priežasties Dievas baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir  ketvirtos kartos tų, kurie Jo įsakymų nepaiso.

Fondas Grafą pažįsta jau gana seniai, kai dėl tėvų kaltės atsidūrė Akmenės r. Ventos soc. globos namuose.  Nepaisant motinos kaltės (atimtų motinystės teisių. Apie tėvą išvis nėra jokios žinios), vaikinas ilgėjosi gimtinės ir namų Panevėžyje, arčiau motinos. Ji gyveno Panevėžio m. Aukštaičių g. bendrabučio soc. būste.  Pradžioje vaikinas apsigyveno VŠĮ ,,Vilties namuose“. Tvarkingas, darbštus, draugiškas... Įstojo ir baigė mokslus Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės paslaugų ir verslo vadybos mokykloje.

 Gyvendamas VŠĮ ,,Vilties namuose“ talkino buities darbuose: virtuvėje, valė patalpas... Dėl šioje įstaigoje slogios tvarkos ne vienas globotinis pabėgo. Grafas sukandęs dantis kentė, bet atsiradus motinai problemų su sveikata, teko atsisakyti VŠĮ ,,Vilties namų“ ,,geradarių“ pagalbos ir slaugyti onkologine liga sergančią motiną. Apsigyveno pas ją, suteiktame Panevėžio savivaldybės vieno  kambario apie 20 kv.m. soc. bute, deklaruojant gyvenamą vietą savivaldybėje.

  Slaugant neįgalią motiną eidavo į parduotuvę, nuvesdavo ją pas gydytojus, ruošdavo valgyti, pirkdavo vaistus, plaudavo skalbinius, kuriuos tekdavo nunešti pas tetą... Motina turėjo  didžiulius įsiskolinimus.  Už ką atjungta elektra, šiltas vanduo, dujos.... Neseniai mama mirė. Vaikinas galutinai sutriko. Ne tik dėl motinos mirties, bet ir dėl savo ateities. Grafas kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybę prašydamas, kad leistų gyventi motinai skirtame soc. būste, įsipareigodamas dalimis apmokėti  jos skolas.

nuotr. butas ganėtinai apleistas. Atjungta elektra, vanduo, dujos... net ir tokį nori atimti, vietoje to, kad pagelbėtų sutvarkyti.

 Panevėžio savivaldybės soc. skyriaus darbuotoja Rasa Rimšienė Grafui Udalcovui pasiūlė eiti į gatvę arba į nakvynės namus, jei negeba sumokėti visos sumos dėl motinos įsiskolinimų už komunalines paslaugas. Be kita ko, vaikinas stovi Panevėžio savivaldybėje eilėje soc. butui gauti. Keista, kai Valstybė valdiškuose namuose soc. remtiniems moka didžiules sumas, o kai tokie, pagal savo išgales, bando gyventi savarankiškai ne tik neskiriamos lėšos, bet  jais net nesirūpinama.

Tai ne pirmas atvejis Panevėžio savivaldybės mafukų tvirtovėje, kuriam vadovauja iš teismų neišbrendantis meras Rytis Mykolas Račkauskas. Jo pavaldiniai vykdo savo šefo valią. Apie soc. remtinų gyventojų skriaudas esu daug rašęs. Vieną, visiškai neįgalų nedarbingą senolį Vladą Abromavičių, su teismų ir antstolių pagalba, išmetė į gatvę, kuris po kelerių metų bylinėjimosi teismuose, gatvėje ir mirė. Kitą, apleistą 92 metų vienišą močiutę M.V.Kasiulienę ,,pribaigė‘‘ globos namuose. 

Slapta, niekam nepranešus, palaidojo. Kad niekas nesužinotų mirties priežasties, kremavo.  Paskutinis jos išreikštas noras buvo palaidoti tradiciškai karste. Dar vienas neįgalus našlaitis Kęstas Šimašius tik per didžiulius vargus gavo soc. butą bendrabutyje. Daugiavaikė  Kursų šeima, prastovėjusi savivaldybėje 10 metų eilėje soc. butui gaut,i buvo išbraukta iš jos, dėl 5 dienų pavėlavimo pristatyti ,,ponams‘‘ deklaraciją. Mat tėvas, neišgalėdamas išmaitinti šeimos, uždarbiavo užsienyje ir laiku  nesuspėjo grįžti į Lietuvą. Dėl soc. skyriaus aplaidumo vienai neįgaliai moteriai buvo amputuoti kojų pirštai.

Iš dar vieno našlaičio, prisidengdami medikų, teismų, prokurorų pagalba atėmė jo asmeninį butą, kurį jis atremontavo už sukauptas savo lėšas, uždarbiaudamas užsienyje. Turtą Panevėžio savivaldybė nusavinti nespėjo, todėl perdavė tą Judų darbą atlikti Valstybei -Turto bankui.

Galėčiau vardinti ir vardinti, šiltai sėdinčių biurokratų savavaldžiavimus ir nusikaltimus Lietuvos gyventojams. Džiugu, kad kai kurių Panevėžio savivaldybės darbuotojų pėdos ataušo. Soc. skyriaus darbuotojai V.Michailovas, R.Žeimienė išėjo į pensiją, o   kai kurių darbo vietas pakeitė nauji. Tikėkimės, kad šie  specialistai į savo pareigas žiūrės tinkamai. Supras ne tik save,  bet  spręs gyventojų, kurie negali pasirūpinti savimi,  problemas. 

Gaila, kad tuo pat metu, kai neįgalūs Panevėžio ir kitų miestų  žmonės išmetami į gatves, valdžia pilną išlaikymą suteikia ukrainiečiams, Baltarusijos apsišaukėlei  ,,prezidentei“. Remia svetimas Valstybes Lietuvos žmonių sąskaita. Fondas be kita ko, globoja vieną ukrainiečių šeimą iš Donecko respublikos. Mama buvusi šios šalies geležinkelio ministrė. Šeima prieš keletą metų pabėgo iš savo gimtinės. Apsigyveno Lietuvoje. Apie tikrą situaciją jie turi visiškai kitokią nuomonę, nei ją pateikia politikieriai  bei sisteminė žiniasklaida.  Įdomu,  kodėl jie neskuba  ginti savo Tėvynės ir apsikarstę vėliavėlėmis neina į darbą? Tai kita tema. Palikime ateičiai.  Tenka  suabejoti, ar mūsų šalyje vykdomas  ne šliaužiantis, gerai užmaskuotas, genocidas?