STRAIPSNIAI
ATVIROS ŠIRDYS

 „Dėl varguolio priespaudos, dėl vargšo dejonių

     dabar Aš pakilsiu, – sako Viešpats, – išgelbėsiu tą,

kuris ilgisi mano pagalbos“. (Psalmės 12:5)

 

                                                                 

 

ATVIROS ŠIRDYS

 

Baltų rožių puokštė ir krikščioniški leidiniai atkeliavo į Panevėžio rajono Gražinos ir Vidanto Grigaliūnų šeimynos namus.  Kas svarbiausia, vaikų dėmesys nuklydo ne tiek į saldumynus ir skanėstus, kiek į knygas. Tai daug ką pasako apie jų auklėjimo kultūrą.

Šeimyna savo veiklą pradėjo 1989 metais. Šiuo metu glaudžiasi net šešiolika globotinių. Mažiausiam tik dveji metukai. Jų vienkiemyje vaikai jaučia absoliučią laisvę. Vaikai trykšta gera energija. Kiekvienas turi užsiėmimą. Ganėtinai savarankiški. Jų net nereikia tardyti ar klausinėti, kaip jiems čia sekasi. Švytintys veidai patys kalba už save. Šioje šeimynoje visi išauginti globotiniai sugrįžta atgal pasisvečiuoti. Tada jų skaičius padaugėja trigubai ar net keturgubai.

 

Dalis augintinių jau sukūrę šeimas augina savo atžalas.

„Jie visi – mano vaikai. Jei atėjo pas mane, vadinasi, turiu auklėti kaip savo pagimdytą ir priimti sugrįžusį“, – pasakoja Gražina. Juos sugrįžti kviečia atviros globėjų širdys, savo rankomis pasodinti medžiai, prisiminimai.

 

„Ne aš pasirinkau tokį kelią. Kažkas iš aukščiau veda žmogų. Kai tik mano namelius užgriūdavo sunkumai, pasimelsdavau ir viskas susitvarkydavo. Žinodavau, kad turiu apginti auginamus vaikus ir neleisti išdraskyti šio lizdo“, – atsiduso G.Grigaliūnienė. Tokių bandymų buvo ne vienas. Vaikų teisių tarnybos darbuotojai vieną mėlynakį šviesiais plaukais primygtinai siūlė, kad atiduotume užsieniečiams. Tokie ten turi paklausą net tik pedofilų reikmėms, bet vėliau panaudojami ir organams. Jokios žinios nepasiekia apie tolimesnį tokių išvežtų vaikų gyvenimą. Pagal turimą informaciją iki 10 metų tokie vaikai nužudomi, kad neliktų atgarsių.

 

Juk tokie, palikti asocialių savo biologinių tėvų vaikai,  tampa valdiški, tarsi daiktai. Panaši padėtis greta mūsų  beveik visuose valdiškuose globos namuose. Prisiminkime Pikeliškių vaikų globos namus.  Jų globotiniai ir vadovės O.Kuprienės marti Rosita atskleidė daug kraupios informacijos.

 

                                SKIRTUMAS KAIP DIENA IR NAKTIS

 

 Palyginkime Grigaliūnų šeimos ir valstybės prižiūrimus Pikeliškių vaikų globos namus.  Jie po iškilusių viešumon skandalų jau uždaryti. Apie gyvenimą Pikeliškių vaikų globos namuose iki jų uždarymo išsamiai buvo rašoma 2009 metais visuomenės informavimo priemonėse.

 

Rūta Janutienė ,,Lietuvos žiniose“ rašė: ,,Drįsę liudyti jaunuoliai savo vaikystę prilygino gyvenimui koncentracijos stovykloje. Ten jiems nuo mažumės buvo peršama mintis, kad jie yra visuomenės užribis: būsimi vagys, prostitutės. Toks buvęs ugdymo turinys, dosniai apmokėtas valstybės 1519 litų per mėnesį už kiekvieno tėvų netekusio vaiko globą. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė nuolat gaudavo signalų apie tai, kas vyksta už valstybei nepavaldaus labdaros fondo įsteigtų vaikų globos įstaigos durų. Tačiau informacija buvo ignoruojama, o prieš globėjus liudiję vaikai grąžinami atgal.

 

Buvusi O.Kuprienės marti Rosita, nusprendusi liudyti laidai "Lietuvos žinių" tyrimas", valstybės institucijų paralyžių aiškino O.Kuprienės pažintimis. "Ji rengia labdaringus vakarėlius, renka "pinigėlius vaikams". Tie vaikai nieko nemato", - kalbėjo Rosita. Veiksmas vykdavęs svečių namuose, kurie oficialiuose dokumentuose figūruoja kaip ūkinis pastatas. Rosita tikino, kad svečių namai - labai prabangūs: "Tame, kuris laikomas ūkiniu pastatu, yra banketinė salė, pirtis, miegamieji, visur - geri baldai. Manyčiau, taip pat iš labdaros. Kieno nors geras gestas vaikams.

 

"Liudininkai teigė, kad vaikai į tą namą patekdavo tik tada, kai šis dar buvo statomas - kaip nemokama darbo jėga. Tokios jų paslaugos globos namų steigėjai nebuvo kas nors išskirtinio. Buvęs O.Kuprienės įstaigos auklėtinis žurnalistams atskleidė, kad jis buvo apgyvendintas privačiame Kuprių name ir privalėjo kasdien jį valyti bei gaminti ėdalą gausiam šeimininkų šunų ir kačių būriui. "Už tai gaudavau geresnio maisto ir drabužių", - aiškino vyrukas. Rosita pasakojo: "Maistas perkamas puotoms - sąskaitos išrašomos vaikų globos namams.

 

Tik alkoholis ir šunų ėdalas pirktas atskirai, o visa kita veždavome, rengdavome puotas - sueidavo ir giminės, ir draugai, ir įvairiausi valdininkai, visi jai reikalingi žmonės - teisėjai, prokurorai, advokatai, Seimo nariai." Anot Rositos, O.Kuprienė užmezgė pažintis su teisėsaugininkais, kai lydėjo į Briuselį gausias įtakingų Lietuvos teisininkų delegacijas. Čia jau ponia O.Kuprienė veikė kaip vieno europarlamentaro A.Sakalo padėjėja. "Tarkime, jos draugė yra teisėja Laima Garnelienė", - toks įspūdis susidarė Rositai.

 

Apeliacinio teismo pirmininkė L.Garnelienė paneigė draugaujanti su O.Kupriene. Taip, ji vyko į Briuselį lydima O.Kuprienės, tačiau tikrai nedalyvaudavo šios moters rengiamuose pokyliuose svečių namuose, pastatytuose greta globos įstaigos, kurioje vaikai gyveno nešildomuose miegamuosiuose ir buvo maitinami pigiausiu, jų poreikių neatitinkančiu maistu. "Išjunkite kamerą, man gėda...

 

Aš jums kaip žmonėms, o jūs... pastatas, ūkinis pastatas. Aš jus laikiau padoriu žurnalistu, bet jei klausiate, kiek buvo balių... Turiu kieno nors atsiklausti? Išjunkit kamerą", - tokiomis žodžių tiradomis O.Kuprienė atsakinėjo į daugumą mūsų klausimų. Draugystę su O.Kupriene neigė ir R.Šalaševičiūtė. Tačiau kontrolierė prisipažino, kad O.Kuprienės protegavimu ją kaltino ir Pikeliškių vaikai.

 

Jie daug kartų nesėkmingai liudijo kontrolierei apie savo itin apgailėtiną gyvenimą. Dauguma šių vaikų buvo sugrąžinti į Pikeliškes. "Nėra tarpusavio pasitikėjimo tarp steigėjos ir vaikų", - dūsavo mūsų kalbinta R.Šalaševičiūtė. O.Kuprienė dėl to kaltino auklėtinius: "Juk visi tie vaikai - rizikos grupės vaikai. Praktiškai didieji, kurie auga vaikų namuose, laikomi rizikos grupės vaikais." Kuprių šeimą skųsdavusiems buvusiems auklėtiniams kerštauta neleidžiant susitikti su mažamečiais broliais ir seserimis.

 

Per visą žurnalistinį tyrimą nepavyko išgirsti nė vienos "Pikeliškių sėkmės istorijos", nė vieno pavyzdžio apie aukštąjį mokslą baigusius, karjerą padariusius auklėtinius. Tik gausybę pasakojimų apie gyventi visuomenėje nepasirengusių, todėl jos pakraštyje dūlančių žmonių likimus. Vienas tapo nuolatiniu skurdo ligos - tuberkuliozės - įkaitu, kitą nuolat stebi policija. Vaikai tarsi tyčia koduojami gyvenimo užribiui už 1519 litų per mėnesį iš valdiško biudžeto“.  Skaitykite daugiau: http://www.delfi.lt/news/daily/education/vaikyste-pikeliskese-nustume-jaunuolius-i-uzribi.d?id=22722805

 

 

Panaši situacija ir kituose respublikos valdiškuose globos namuose. Tokių įstaigų vaikai tvirkinami ir išnaudojami pedofilų. Tik visiškai degradavusiems ar užzombintiems masinių  informacijų  priemonių žmonėms dar iki šiol neaiškūs Garliavos įvykių padariniai. Tai daugiau nei akivaizdus pedofilijos skandalas!  Rezonancinė byla žudikė dar vis kankina nekaltus žmones, vis lenda naujos  žmonių žūtys, kurios sietinos su šia byla.

 

Kituose  respublikoje veikiančiuose vaikų globos namuose mažamečiai vaikai tvirkinami net pačių tokių įstaigų vadovų, jų darbuotojų, atsilankančių pas juos aukštų pareigūnų ar vadinamų ,,globėjų-krikštatėvių‘‘. Tokia betvarkė atskleista Viešvilės (globos namų direktorius Algimantas Liaudaitis pats prisipažino, kad tvirkino savo globotinius), Ventos,  Švėkšnos, Veliučionių vaikų socializacijos centre, Avikilų vaikų globos namuose (Marijampolės r. sav., steigėjas kapelionas Romas Budrevičius), Garliavos mokykloje, ... ir daugelyje kitų globos įstaigų.

 

Globos namų ,,tranai“ mėgaujasi vaikams skirtomis lėšomis savo asmeniniam gerbūviui gerinti, godžiai valgo pelėsinius sūrius,  rūko brangiausią taboką ar valgo rūkytus mėsos gaminius.  Globotiniai tai mato, kaip pernykštį sniegą. Vaikai išnaudojami vadovų asmeninėms reikmėms. Neiškentę smurto, išnaudojimo, patyčių vaikai netgi nusižudo. Ir tai ne vienetiniai atvejai. 

Kęstučiu ,,globėjai‘‘ S. ir G. Rimkai gyvenantys Ventos miestelyje  suskubo atsikratyti, kai iškilo viešumon našlaičiui daromos  skriaudos. Išvežė  į Šiaulių psichiatrijos ligoninę.  Pasirodo, kad jaunuoliui gydymo išvis nereikia.  Tokiems depresiją iššaukia suaugusiųjų elgesys.  Iš čia jo paimti nusižiūrėjo Panevėžio našlaičių fondo vadovas Tomas Jasinskas ir iš anksto tykojo šio grobio. Nuvežė pas savo krikštatėvius vergauti  į Anykščių rajoną. Dabar jau ir iš to pragaro išvaduotas. Apgyvendintas  trečioje vietoje t.y. Panevėžio VŠĮ ,,Vilties namuose“. Požiūris į likimo nuskriaustuosius  nesikeičia ir čia. Apie tai rasite šioje nuorodoje: http://www.tiesoskariai.lt/straipsniai-65/lt/svajunas-marcinkevicius---nuo-vilko-ant-meskos-194.html

 

Tokių  sau naudos ieškančiose įstaigose atvejų rasime ir ,,Gelbėkime vaikus“, ,,Tėviškė“ ar kituose skambiais pavadinimais įvardintuose ,,SOS“ vaikų ar šeimynų  globos namuose. Kai kurių tokių namų valdiška veikla tampa labdaringais privačiais šeimos namais  ar uždaromis akcinėmis bendrovėmis. Apsukriems  ,,verslininkams“ rūpi ne nuskriaustų žmonių likimai, bet gražiai įformintas ir paslapties šydu pridengtas  verslas. Jie  pasinaudoja milijoninėmis  ES investicijomis, biudžeto lėšomis, labdaringomis užsienio organizacijų aukomis savo asmeninės gerovės reikmėms ar tokiam   verslui plėtoti.

 

Panevėžyje yra ne viena tokia organizacija. Vienos iš tokių įstaigų vadovė lipo per kitų galvas, susikūrė sau jaukius namus, automobilius, prabangą ir milijoninės vertės verslą. Tačiau, kai dvasines vertybes užgožia pinigų tvaikas, tokie nubaudžiami paties Dievo. Jauna medikė, kuri galėjo dar gyventi, sunkios ligos palaužta, iškeliavo anapilin. Aišku, sukauptos  materialinės gėrybės išliko. Jų nenusinešė į kapus, bet sugebėjo paruošti dirvą savo giminės dinastijai. Pelės ant aruodo vaidmenį ir verslą tęsia jos neįgali dukra.

 

Dar blogesnė padėtis neįgalių globotinių įstaigose turinčių vienokius ar kitokius  psichinės  negalios sutrikimus. Ten savotiški uždari kalėjimai. Iš pirmo žvilgsnio kai kurie pridengti prabangos  skraiste. Vieną tokių įstaigų stebiu jau penkiolika metų. Materialinė bazė klestinti. Išskirtinės sąlygos.  Maisto globotiniams netrūksta. Organizuojamos ekskursijos, atostogos prie jūros, ruošiami prabangūs gimtadieniai, vakarėliai. Netgi su alkoholio taurėmis (globotiniams su psichikos sutrikimais)!! Nekalbant apie tai, kad stresas nuimamas tabokos dūmais, alkoholiu. Rūko  moterys ir vyrai. Kambariuose mėtosi alaus ,,bambaliai‘‘. Personalas įžūlus, bet kur reikia, ten jų nesurasi. O gal tokia laisvė patogi?

 

Reklamai pakviečiami  jiems naudingi biurokratai.  Jie pradžioje visais būdais naikino tokias įstaigas ir kišo pagalius į ratus. Dabar požiūris pakeistas.

 

Pavyzdiniuose Panevėžio VŠĮ ,,Vilties namuose‘‘ materialiai netrūksta nieko, nebent paukščio pieno. Dvasinės vertybės paliktos už durų.

 

Po ilgų įmonės gyvavimo metų santykiai sustyguoti.  Net kontrolieriai ir padarytas auditas nusižengimų neranda.  Globotiniai įbauginti ir tyli. Kai kurie akyse kalba tai, ką reikia tokių įstaigų vadovams. Pakalbinus atskirai, skundų netrūksta. Bet kas jų skundais  patikės. Juk dalis neveiksnūs ar dalinai veiksnūs, turintys psichinę negalią.

 

  Valstybė negaili skirdama į mėnesį jų išlaikymui vos ne po 1000 eurų! Tokiems globotiniams  išlaidos minimalios. Jiems aprangos ar avalynės reikia mažai ir tą pačią gauna iš užsienio labdaringų organizacijų.  Savo asmeninėms išlaidoms globotiniai gauna 20 % savo neįgalumo ar našlaičių pensijos. Nekvalifikuoti personalo  darbuotojai dirba už minimalią algą. Juos daugiausia galima rasti prie kavos puodelio arba išvis nerasti. Ne tik tokių įstaigų darbams, bet ir asmeniniams tikslams išnaudojami neįgalieji. O kam jie pasiskųs?

 

 Administracija atsakys, kad rūpinasi jų užimtumu. Yra  nemokančių nei skaityti nei rašyti. Juos stengiamasi apriboti nuo artimųjų ar draugų rato, kad jų skriaudos neišlįstų į dienos šviesą. Jiems atiminėjamos ryšio priemonės, asmeniniai dokumentai. Tokiu būdu net veiksniems, bet nesugebantiems savimi pasirūpinti (nes valdiškų įstaigų globėjai jų savarankiškai gyventi neruošė) apribojama laisvė. Turi  duoti kiekviename žingsnyje ataskaitą, atsižymėti žurnale kur eina, nustatomas laikas.  Jie  persekiojami, klausomasi su kuo ir ką kalbasi. Svečiai taip pat registruojami, kaip įkalinimo įstaigose. 

 

Daugumos globotinių gaunamas lėšas tvarko tokių įstaigų  ,,geradariai“.  Jie kai kada gauna,  iš jų asmeninėms lėšoms skirtų pinigų, numestus skatikus arba išvis jų negauna. Kitus surenka organizuojamoms ekskursijoms ar kitoms pramogoms. Norintys užsidirbti pagal savo išgales, net  susiradę darbą,  neišleidžiami.  Aiškina, kad turi dirbti ten, kur gyvena, bet be atlygio. Medicininė priežiūra apleista. Valgo prie bendro stalo, bet su sugedusiais dantimis arba be jų. Valdiškas personalas, valdiški  globotiniai. Kam jie rūpi?  Personalo didelė meilė imituojama kai yra svečių arba reklamai prieš  kameras. 

 

Pabandyk pajudinti tokių įstaigų įsitvirtinusį širšyną (yra ir meile alsuojančių, išskirtinių asmenybių).  Jis per ilgesnį laiką randa prieigą prie valdžios struktūrų ir dirba ranka rankon. Vieni kitus užtaria. Kreipiantis į rajono administraciją dėl patalpinamo į tokią įstaigą neįgaliojo, tie pasirodo padėti niekuo  negali. Yra atvejų kai pareiškia , kad kreiptis reikia į tokios biudžetinės įstaigos vadovą, nes tai jų verslas! Verslas žmonių kančiomis! Kaip taisyklė tokiose įstaigose ruošiama vadovo vieta savo šeimos nariui, kad verslas iš dinastijos rankų neišsprūstų, išeinant vadovams į pensiją. Neįgalieji prilyginti statistiniams vienetams - daiktams. 

 

Moralė ir dvasinės vertybės neegzistuoja, nebent priedangai, bet... Tokių įstaigų globotiniai už savo tėvų nuodėmes kenčia iki trečios ketvirtos kartos. Ne mažiau kančių susilaukia už išnaudojimą ir tų įstaigų ,,geradariai“. Jų vaikai tampa  invalidais, dega iki pamatų iš globotinių kančių sukrauti jų turtai, užklumpa ligos, kitos nelaimės. Bet ar jie per trokštamų pinigų tvaiką tą suvokia? Jokie materialiniai turtai neatstos motiniškos meilės ir užuovėjos, kur galėtų likimo nuskriausti  jaustis saugiai.

Į meilę alsuojančius globėjų namus vaikai sugrįžta iš visų tolių. Iš namų, kur nėra gailestingumo ir meilės, globotiniai  bėga, apsigyvena net palapinėse, pasitraukia iš gyvenimo arba prapuola nežinia kur. Skirtumas kaip diena ir naktis. Vienuose namuose turtai ir dvasinis skurdas, kituose - meilė ir gailestingumas, pasitenkinimas tuo ką turi.

 

GRĮŽKIME Į REGINOS IR VIDANTO GRIGALIŪNŲ ŠEIMYNĄ

 

Namų sienose beveik nėra tuščios vietos. Jos nusagstytos begale padėkos raštų, diplomų, ordinų ir medalių kolekcija, asmeninėmis dovanomis.

Moteris apgailestavo, kad dabar vis sunkiau motyvuoti vaikus mokytis. Jie įsitikinę, jog visas jaunimas išvažiuoja į užsienį, kur ir be mokslų galima gerai užsidirbti. Šeimynos globėja skatina vaikus dirbti, įgyti visokių įgūdžių, kurie pravers gyvenime. Kai kuriems iš globos namų atėjusiems vaikams tai nepriimtina.

 

Tik pradėję savarankiškai gyventi jie supranta, kad globėja buvo teisi. „Tik ką nors veikdami vaikai supras, kur jų kelias. Vienos mergaitės palinko į kulinariją, kitoms augalų priežiūra prie širdies, dar kitos mokosi pedagogikos. Viena pasisakė, kad diplominį darbą paskyrė man“, – džiaugėsi Gražina. Grigaliūnai gyvena ūkiškai. Turi sodą, uogyną, augina daržoves.

 

Anksčiau laikė ir karves. Viena mergaitė labai noriai padėdavo Vidantui prie bičių. Kita padėjo jam užauginti karvytę, kurią iškeitė į arklį. Vėliau savo arklį mergaitė pardavė ir nusipirko motorolerį. Grigaliūnai sudaro vaikams galimybes užsidirbti patiems. Štai dvi vidurinę mokyklą baigiančios merginos augino kalakutus, kuriuos pardavė ir nusipirko automobilius. Mama globotinių vadinama G.Grigaliūnienė sako, kad jos įdėtas triūsas atsiperka su kaupu. 

 

G.Grigaliūnienė dėjo daug pastangų, kad būtų suremontuota Skaisgirių pagrindinė mokykla, kurioje mokosi jos globotiniai. Moteris beldėsi į ministerijas, rašė raštus ministrams. Tačiau pagalba atėjo iš Švedijos.

 

„Atvažiavo žmogus iš Švedijos į mano namus, nuėjome apžiūrėti mokyklos. Niekas netikėjo, kad bus reali pagalba. Juk daug užsieniečių atvažiuodavo. Tąkart buvo kitaip. Prieš kokių 15 metų atnaujinta pagrindinė mokykla.  Atliktas kapitalinis remontas. Užsimezgusi draugystė iki šiol nenutrūksta“, – pasakojo globėja. Kad jos globotiniai turėtų išsilavinimą, ateities perspektyvas  panaudojo švedų suteiktą 240 000 lt pagalbą šiai švietimo įstaigai, o ne savanaudiškiems savo šeimynos tikslams ar privačios valdos gerovei.  Rajono valdžia ruošėsi mokyklą uždaryti.  Dabar ši kaimo švietimo įstaiga išsaugota. Ją lanko 45 aplinkinių vienkiemių ir Grigaliūnų šeimynos vaikai. Gražina sako, kad visus vaikus skatina mokytis. Jos globotiniai yra baigę bakalauro, magistro studijas, mokosi kolegijose.

 

Ar dar kur nors galime rasti kitus tokius taurios širdies žmones?

Grigaliūnų dėka išsaugota ši kaimo mokykla. Finansinę pagalbą suteikė švedai

.                         

KELIONĖ Į SKAISTGIRIŲ MOKYKLĄ

 

Dalyje mokyklos pastato įsikūrusi kaimo bendruomenė. Jie turi sportinio inventoriaus, kuriuo leidžia naudotis  mokyklos auklėtiniams. Apie Grigaliūnų šeimyną mokykla atsiliepia teigiamai. Pakalbinta viena šios įstaigos darbuotoja pasakojo, kad iškilus kokiai nors problemai, kreipiasi pas Gražiną - ji kuo gali, visada padeda. 

 

Koridoriuje sutikta Skaisgirių skyriaus vedėja Audra Agurkienė svetingumu netryško. Pamačiusi rankoje kamerą, vos galėjo išlementi žodžius. Net į savo kabinetą nedrįso įžengti - blaškėsi koridoriuje. Susidarė toks įspūdis, kad ją apėmė kažkokia baimė, tarsi būtų nusikaltus.

 

Mano apsilankymo tikslas paprastas - supažindinti visuomenę su gražiu pavyzdžiu, kai bendruomenė deda didžiules pastangas išsaugoti kaime švietimo įstaigą. Domino, kiek mokinukų lankosi, kokios jų mokymosi sąlygos, kuo padeda rajono valdžia ir pan.  Kiek atsipeikėjus, vedėja Audra Agurkienė paaiškino, kad šiuo metu  mokyklą  lanko 40 mokinių ir nedidelė ikimokyklinio amžiaus grupė. Kita darbuotoja aiškino, kad žiemą, kai šalčiau ar didesni vėjai, su vaikais pereina į šiltesnį mokyklos galą.

 

 Atsilankymo proga vedėjai ir bibliotekininkei Vilijai Černiuvienei dovanai pasiūliau savišvietai skirtų knygų, kad galėtų įgauti daugiau  išminties, kuria dalintųsi  su kitais. Tai pranašės Elenos Vait knygos apie krikščionybės istoriją „Didžioji kova“, „Kelias pas Kristų“, „Kristaus kalno pamokslas‘‘, Rodžerio Morno „Kelionė į antgamtinį pasaulį“, „Už ir prieš Dievą“, daktaro Hanso Haiso „Mūsų laukia esminės permainos“ ir kt.

 

Deja, likau nesuprastas. Moterys knygų ne tik nepriėmė, bet provokavo ir tardė mane, kokiai konfesijai priklausąs. Paaiškinus, kad jokiai, neatlyžo ir bandė dar vis klausinėti ar ne Jehovos liudytojams ar kitai krikščioniškai konfesijai. Pabrėžtinai pasakiau, kad mano ir fondo tikslas aiškinti Bibliją ir skelbti tiesą, nesukant nei į kairę, nei į dešinę. „Sekame Kristaus keliu ir laikomės tik Dievo įsakymų“, - pabrėžiau. Tuomet buvau užsipultas, kad nepripažįstame Marijos. Bandžiau paaiškinti, kad pripažįstame viską, kas tikra.

 

Dievas išsirinko Mariją, ir dėl to nėra jokios abejonės. Visai kas kita ją garbinti, laikyti dangaus karaliene... To tikrai nedarome, nors gerbiame ją ir mylime, kaip ir kiekvieną Dievo kūrinį. To užteko, kad bibliotekininkė įžūlokai pareikštų, kad pokalbis baigtas ir jokia diskusija negalima.  Ji  esanti katalikė ir garbinanti Mariją. Nuvežti krikščioniški leidiniai taip ir liko automobilyje. Nesuprato moterėlės, kad niekas nesiruošė primesti joms tikėjimo nuostatų ar įsitikinimų. Juk tikėjimas - kiekvieno asmeninis reikalas.

 

Neramina tas faktas, kaip tokios kietasprandės, melu „užciklintos“ švietimo įstaigų darbuotojos, gali mokyti tikėjimo TIESŲ jaunąją kartą? Tai už ką piliečiai moka į biudžetą pinigus? Juk pačios gyvena tamsoje, o svarbiausia, net nenori šviestis ir tobulėti. Kaip neišprususios kaimo bobutės, jos pasitiki viskuo, ką joms sako kunigai, nesivargindamos paanalizuoti pagrindinių krikščionybės šaltinių. Joms sunku suvokti, kad katalikai tapo pasauline sekta, vedančią žmoniją į pražūtį. Nelaimė, kad juos seka aklo tikėjimo ir klaidintojų užzombintos minios, nenorinčios girdėti tiesos...

 

TIESA slepiama arba ignoruojama. Pasibaisėtina, kad tą daro ne tik politikai, švietimo įstaigų darbuotojai, bet ir bažnyčių hierarchai. Privalome žinoti, kad Jėzus Kristus yra  KELIAS, TIESA IR GYVENIMAS! Tą žinią reikia skelbti net nuo stogų. Juk pats Jėzus Kristus ragino : ,,Eikite į visą pasaulį ir skelbkite EVANGELIJĄ visai kūrinijai."(Mk 16-15-20). Daugiau apie tai skaitykite mano svetainėje:  http://www.tiesoskariai.lt/

 

Visiškai kita, šilta atmosfera, vyravo pokalbyje su Panevėžio rajono Paįstrio mokyklos direktore Gita Kubiliene.   Ji nuoširdžiai apgailestavo dėl savo pavaldinių netaktiško elgesio. Pasikeitėme nuomonėmis apie problemas kaimo švietimo įstaigose.  Jų be jokios abejonės yra. Daug ką lemia pinigų trūkumas. Mokykloms reikalinga ne tik vidaus remontas, bet ir darbai išorėje, pastatų apšiltinimas, kenksmingų sovietinių šiferio stogų pakeitimas, profesionalūs mokymo įstaigų specialistai ir kt.

                                                                   SVEČIAI

Grigaliūnų šeimyną yra aplankęs Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, svečiai iš Švedijos, Vokietijos, Norvegijos, neretas svečias panevėžiečių gerbiamas ir mylimas   rajono meras Povilas Žagunis, soc. įstaigų ar ministerijų atsakingi darbuotojai, žurnalistai... Daugelis jų atsilanko tik reklamai, nuotraukoms, o jų pagalba minimali arba išvis jokios.  Anksčiau dirbusi rajono valdžia globotiniams pastatytą perpučiamą priestatą įformino savo vardu, ,,nugvelbdama“ iš privačios valdos 8 arų žemės sklypą.

Vienas vėjo gairinamo namo medinis langas paliktas tik tam, kad galima būtų palyginti valdiško darbo kokybę.

 

,,Priešingu atveju net ir pastato nebūtų“,- pasakoja daug nuoskaudų patyrusi Regina. Už savo asmenines lėšas Grigaliūnai įdėjo sandarius langus į rajono valdžios pastatytą priestatą vaikams. Per juos prieš tai švilpavo vėjas. Už tai Gražina ir Vidantas nesulaukė iš ankstesnių rajono biurokratų pagyrų. Priešingai, ilgai teko įrodinėti, kad dėl to nebuvo nuskriausti jų globotiniai. Jiems liko tik šilčiau.

 

Gėda turėti tokią valdžią, kuri atvažiuodavo tik reklamai. Jie nematė kenksmingo šiferio dengtų stogų, kiaurų langų, plonų sienų, prastos pastatų būklės, kitų negerovių. Juk šie nesavanaudiški dori  žmonės ne sau turtus krauna, kaip daugelis. Jie   rūpinasi nuskriaustaisiais,  jų ateitimi, kuriais turėtų pasirūpinti valdžia. Tiesa,  Grigaliūnai džiaugėsi dabartinio  mero P.Žagunio parodytu dėmesiu. Jie dėkingi   už nedidelės atkarpos įrengtą asfaltą.  Pravažiuojant keliu automobiliams nebekrenta dulkių kamuoliai  ant vaikų galvų, ant auginamų daržovių ar sodo gėrybių.

 

Ne kartą apie šią šeimyną rašė Lietuvos spauda. Vaikų internate gyventi tekusiai Gražinai iki skausmo pažįstami šeimos trokštančių vaikų išgyvenimai. Po savo namų stogu kurti globojamų vaikų šeimyną ją pastūmėjo ir brolio šeimą ištikusi nelaimė. Mirus brolio žmonai, teko priglausti mažametes jo dukras. Taip ir pradėjo pildytis Grigaliūnų sodyba Panevėžio rajone, Teberešiškių kaime.

 

Jų namuose visada klegėdavo daugiau vaikų, nei šeimyna gali auginti. Dėl to ne kartą teko pyktis su šeimynas įstatymais suvaržyti siekiančia valdžia. „Visada dievulis duodavo daugiau – negi išvarysi. Globotiniai patys susirasdavo mūsų namus. Vaikai nepaklūsta jokiems įstatymams – eina ten, kur jiems gera“, – kalbėjo du savo sūnus išauginusi šeimynos globėja.

Gražina sako, kad dabar jau sunku ir suskaičiuoti, kiek vaikų rado užuovėją jų namuose. Su dabar auginamais jų būtų ne mažiau keturiasdešimties. G.Grigaliūnienė džiaugiasi, kad laiku paliko butą ir persikėlė gyventi į erdvią sodybą, kurioje ošia šimtamečiai ąžuolai, greta tyvuliuoja nenuilstantys du upeliai.

 

Tuomet, sako, dar nenumaniusi, kad ta erdvė ateityje labai pravers ir jos net pritrūks. „Matyt, tokia jau lemtis. Mieste daug kam mūsų globotiniai užkliūtų. Juk pas mus daugiausia ateina socialiai apleistų tėvų vaikai.  Nedaug buvo tokių, kurių tėvai mirė ar žuvo“, – teigė Gražina.

 

Du vaikelius yra išauginusi nuo pat lopšio. Vieną kelių mėnesių kūdikėlį atsivežė leisgyvį iš apgirtusių tėvų namų. Nuogutėlį pamėlusį naujagimį rado balandžio mėnesį nekūrentoje troboje. Kitas naujagimis buvo moters globojamų vaikų broliukas. „Ne aš tada sprendžiau. Pas mus gyvenusi ir jau susituokusi sesutė manęs tik paklausė, kur statysime lovelę. Matyt, jautė, kad ir jam čia bus geriausia“, – prisiminė globėja. Prie Gražinos itin prisirišęs cerebrinio paralyžiaus pažeistas berniukas.

 

Gydytojai gąsdino, kad vaikas nevaikščios, nekalbės, kam esą jai reikia tokio vargo. Dabar berniukas mokosi, važinėja dviračiu. Moteris neslepia, kad globoti socialiai apleistus vaikus nėra lengva. Sunki būna pradžia, kol jie įpranta prie kitokių gyvenimo sąlygų. Būna ir pykčių, ir durų trankymo. „Jei dievulis davė vaikų, suteikė ir gebėjimą bendrauti, suprasti. Kiek turėjau globotinių, visi jie buvo skirtingi. Net išaugintos dvynukės buvo skirtingų charakterių“, – aiškino šeimynos globėja. G.Grigaliūnienė sako, kad vaikams nepataikauja ir jų nelepina.

Jai svarbu matyti globotinį, jausti jo nuotaikas.  Prie kiekvieno prieiti ir pamokyti reikia vis kitaip. Svarbu ir atsiprašyti, jei ne vietoje pabarė. Iškilus rimtesnėms problemoms, neapsieina be psichologų ar psichiatrų pagalbos. Moteris pastebi, kad specialistų ir jos patarimai vaikams dažnai sutampa.

 

Iš vaikų ji sulaukia atjautos, gerų žodžių, sveikinimų ir malonių siurprizų. Su ašaromis akyse moteris prisimena vieną Kūčių vakarą, kai nepažįstamas vyras pasibeldė į duris ir įteikė jai dovaną nuo Airijoje gyvenančios buvusios globotinės. Kitą kartą ta pati mergina iš užsienio parskrido pasveikinti Vidanto su gimtadieniu.

 

Globėja neužmiršta ir siurprizo, kurį globotiniai padarė per vieną jos gimtadienį. Jai nieko nežinant, buvo suruoštos vaišės ir sukviesti svečiai. Nustebusiai Gražinai liko tik priimti gėles ir sveikinimus. Graudina prisiminimai, kai į kariuomenę išlydimi jaunuoliai atsiklaupia prieš globėjus, kai svetimi vaikinai prašo jų užaugintų merginų rankų. Daug jėgų globotiniams atidavę Grigaliūnai labiausiai nusiminę dėl valstybinės politikos svetimus vaikus globojančių šeimynų atžvilgiu.  

 

Aprašytos istorijos vienos nuo kitų skiriasi kaip diena ir naktis. Kur mylinčios atviros širdys, ten  rezultatai stulbinantys ir puošiantys kitų žmonių gyvenimus. Savanaudžiai ne tik nuodija kitus, bet ir patys lieka prie suskilusios geldos ir asmeninių kančių.