Tauta dažniausiai reiškia bendruomenę, jungiamą bendros kilmės, kalbos, kultūros ir savimonės. Daugelis dar priduria žemę. Šios jungtys skirtingose tautose gali būti pasiskirsčiusios įvairiai. Prancūzų, rusų, ispanų tautas sudaro skirtingos kilmės žmonės. Žydai, airiai ir škotai daugeliu atvejų kalba svetimomis kalbomis. Pagaliau, tie patys žydai, airiai, armėnai ilgus amžius gyveno pasklidę po skirtingas šalis, tačiau išlaikė savo tapatybes.

Kalbą, kultūrą ir savimonę galima jungti į vieną visumą: jos visos išreiškia sąmonę. Kalbą galima prarasti ir vėl atrasti, kultūra savaime – kintantis reiškinys, galiausiai net savimonė gali užmigti ir vėl atsibusti. Visgi tauta – gyva, kol gyva jos sąmonė, vienais atvejais besireiškianti per kalbą, kitais – per kultūrą, trečiais – per savimonę, o brandžiausiose tautose – dar ir per politinę savivaldą bei valstybingumą.