Pilietis – tai pilies gyventojas, kuris su ja tapatinasi, ją gina ir joje veikia. Perkeltine prasme pilis – tai valstybė arba savivalda. Romoje tai buvo „populus“ – liaudis, bet aukštesnio lygio negu „plebs“. Piliečiai taip pat gali būti skirtingos kilmės, kalbėti skirtingomis kalbomis ir net puoselėti skirtingas kultūras, bet kai pašaukia bendri pilies reikalai, jie pilį gina mūru.

Sovietų santvarkoje tautos sąvoka ypač nureikšminta. Į pirmą vietą iškelta liaudis. Piliečio sąvoka susieta su despotine, o Lietuvos atveju – dar ir okupacine valstybe. Šios sumaišties vaisius raškome iki šiol. Didelė dalis formalių piliečių ir prigimtinių tautiečių taip ir liko tarybine liaudimi. Kai tauta, įkvėpta patriotizmo, kūrė tautinę valstybę, liaudis galvojo apie savo gerovę. Didžiuma jos iš pradžių laikėsi atstu, o vėliau prisijungė prie tautos, vedina visai kitų lūkesčių: gyvensime turtingai, darysime, ką norėsime. Liaudis apsieina be jokių idealų – tiek tautinių, tiek pilietinių. Jai reikia duonos ir žaidimų.
Šiandieninis globalizmas, taip pat trindamas tautas, ypač akcentuoja pilietinę visuomenę. Visgi – deklaratyviai. Jam pilietis – tik tas, kuris ištikimas globalistinei programai, įskaitant moralinį, kultūrinį, o dažnai ir ekonominį libertarizmą, vartotojiškumą, savanaudiškumą ir palaidumą. Globalistai ugdo ne piliečius, o liaudį, pačia žemiausia – plebso – prasme. Žmones, valdomus primityviausių instinktų, lengva traukyti už virvučių, raikyti ir kilnoti iš vietos į vietą, verčiant juos savo prekių vartotojais ir pigia darbo jėga. Dirbk–pirk–mirk.