Nemažai naujųjų "liberalų" neskiria liberaliąją demokratiją nuo liberastijos.

Vadinamąjį "kapitalizmą" žlugdo ne liberalizmas, o liberastija - tai yra tradicinių tautinių moralės normų įžūlus ignoravimas.

Esmė tame, kad egzistuoja labai konkrečios moralinės ribos, kurias peržengus turime jau visai nebe liberaliąją demokratiją, o "leidimą" sunaikinti tūkstantmečiais kurtos daugiatautės, "šeimyninės" visuomenės esminius egzistavimo pagrindus. Tai juk kartu yra ir socialinių visuomenės pagrindų absoliutus sunaikinimas - visi tradiciniai ryšiai, jungiantys žmones į šeimas, bendruomenes, tautas, ir taip palaikantys savitarpio pagalbos tradicijas, yra nutraukiami.

Apibendrinant galima drąsiai tvirtinti, kad savo realiomis pasekmėmis tradicinei visuomenei liberastija yra iš esmės lygiai tas pats, kaip ir bet kokia totalitarinė diktatūra - tradicinė tautiniais, šeimyniniais, visuomeniškumo ir savitarpio paramos pagrindais tūkstantmečiais egzistuojanti visuomenė yra sunaikinama, o vietoje jos bandoma sukurti nebe visuomenę, o "masę" - "mobilią, betautę, pasaulinę darbo jėgą", valdomą saujelės "naujųjų aristokratų" - multimilijardierių.