Himnas yra vienas iš valstybės suverenumo atributų.
 

Mūsų himnas unikalus. Jį gali ne tik giedoti per šventes, bet ir kas rytą kartoti kaip maldą. 

Himno žodžius ir gaidą parašė tas pats žmogus – gydytojas, poetas, publicistas, literatūros kritikas ir teoretikas, vienas iš didžiausių mūsų pirmojo Atgimimo veikėjų – Vincas Kudirka.

Viešai „Tautiška giesmė” buvo pripažinta didžiajame Vilniaus seime 1905 metais. Kaip himnas ji buvo įtvirtinta pirmajame Steigiamojo seimo posėdyje 1920 metais ir tapo Lietuvos Respublikos suverenumo simboliu. Įdomu, kad sovietinės okupacijos metais jis buvo leidžiamas giedoti net iki 1950 m. vidurio.

V.Kudirka buvo laisvamanis. Skubėdamas išleisti eilinį „Varpo” numerį, „Tautišką giesmę” jis rašė kamuojamas aukštos temperatūros. Gal būt ši situacija ir sudarė sąlygas iš pasąmonės iškilti tam prigimtiniam dieviškajam pradui, glūdinčiam kiekviename iš mūsų, ir dvasines vertybes taip glaustai perteikti ne religine terminologija.

V.Kudirkos himno ilgaamžiškumą lėmė aukštų moralinių, tautinių ir pilietinių  vertybių imperatyvas, nurodantis tautai, kokiu keliu eiti.

Piliečių SĄŠAUKA kviečia įsiklausyti į himno žodžius,

atsigręžti į jo vertybes ir pradėti pagal jas gyventi.

Ne kiekvienam eilėraščiui lemta tapti himnu. V.Kudirkos „Tautiškoji giesmė“ sukurtas kaip apreiškimas. Jame nurodyti keliai, kaip atgaivinti tautos savastį ir savimonę prikelti iš snaudulio.

„Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia”

Tauta – lyg medis. Jis negali augti be šaknų. O tos šaknys – mūsų istorija ir tradicijos. Daugelis tai užmiršta, tačiau žinojimas gali būti atvertas jau kitu lygmeniu.

 „Tegu tavo vaikai eina vien takais dorybės”

Antrasis priesakas – dora. Tai jausmų, žodžių ir poelgių švarumas. Nebūsi toks, sutepsi kitą, užterši tiesos šaltinį. 

„Tegu dirba tavo naudai ir žmonių gėrybei”

Trečiasis priesakas – nesavanaudiškos tarnystės atlikimas. Dirbti, triūsti nesiekiant savo darbo vaisių tik sau. Matyti platesnį kontekstą, dirbti savo žmonėms. Rytuose tai vadinama karma joga. Vakarų krikščioniškoji religinė tradicija taip pat moko apie tarnystę žmonėms Kristuje.

Tokie yra trys Priesakai (principai) ir tautos bei kiekvieno iš mūsų valioje jų laikytis. Turime padaryti savo darbo dalį, kad prašyti Viešpaties Malonės.

Antroji Apreiškimo dalis – dieviškosios Malonės prašymas tautai.

 „Tegu Saulė Lietuvos tamsumus prašalina”

Saulė Lietuvos – tai dievybės simbolis. Dievas: Motina-Tėvas (MA-TA). Kuris Senovės Graikijoje buvo garbinamas, kaip Apolonas (Apaliūnas), Senovės Egipte jo vardas buvo Ra. Mūsų senieji protėviai taip pat Saulėje matė aukščiausiąjį dieviškąjį aspektą.

Tik Aukščiausioji Malonė gali apvalyti ir visą tautą, pašalinti tamsą ir nešvarumus iš tautos kolektyvinės – socialinės sąmonės.

„Ir Šviesa ir Tiesa mūs žingsnius telydi”.

Šviesa ir Tiesa - tai dvasiniai principai, esantys neatskiriamoje vienovėje. Tiesa apreiškiama tautai kaip Šviesa. Apie Dieviškąją šviesą kalba visos religinės tradicijos ir kryptys. Tiesa yra tai, kas nekinta. Tai paties Dievo idėja. Suvokti šią vienovę savo kolektyvine sąmone, savo tautos vietą bei uždavinius šiame pasaulyje, suvokti Esmę už formų ir turinio – yra Tiesa. Tiesą suvokusi tauta tampa Dievo tauta.

 „Tegu Meilė Lietuvos dega mūsų širdyse"

Suvokus Tiesą, gimsta tikroji Meilė - absoliuti ir besąlyginė. Į ją veda ilgas kelias. Rytų tradicija kalba apie aukščiausią Meilę, pavadindami ją Prema. Vakarų krikščioniška tradicija Kristaus lūpomis taip pat neša Meilės žinią. Ji ir Tiesa yra Viena, vienos monetos dvi puselės. Tam, kad Meilė užsiliepsnotų, turi būti nueitas ilgas kelias į TIESOS suvokimą.

„Vardan tos Lietuvos vienybė težydi”

Tauta, gyvenanti darnoje, yra vieninga ne išorės forma, o vidine esme, pasaulėjauta, Meile per Tiesą. Tai tiltas į ateitį. Mūsų XIX a. didžiavyrių, tautos budintojų paliktas testamentas ainiams. Klausykite ir išgirsite.

Išmintis dažnai būna pateikiama paprastais žodžiais. Tuomet daugelis stebisi: kaip viskas paprasta! V.Kudirkos priesakai mums taip pat labai paprasti. Žiūrėti tautos šaknų ir iš jų semtis stiprybės ateičiai, laikytis doros ir dirbti pirmiausia Lietuvos žmonėms, o ne vien sau.

Tautos sąmonė yra bendra. Ir nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kokia ji yra šiandien ir bus ateityje. Esame bendro darinio dalys, kurį galima būtų pavadinti Lietuvos Dvasia. Savo esme ji visada tyra, laukianti mūsų esminių apsisprendimų, kad galėtų laisvai pasireikšti kiekviename tautos sūnuje ir dukteryje. Kad būtų įgyvendinti protėvių priesakai, kuriuos išgirdo ir perteikė kuklus tautos smuikininkas Vincas Kudirka.

(pagal Gintarą Ronkaitį, www.sarmatas.lt)