STRAIPSNIAI
Ką daryti, kad būtų gerai?
Lietuvą valdo postkomunistinės darvinistinės sistemos atliekos, bei jų mokiniai ir palikuonys. Jų, kaip ir jų protėvių - beždžionių (taip jie patys moko savo universitetuose, kad tai jų proseneliai) neišmokysi atjautos ir neišdresiruosi atskirti formos nuo esmės. Jie visada darys tik taip kaip juos išdresiruoja svetimų mums primesta sistema. Ten jie ir gauna bedvasią ir šaltą dresūrą "Vsio zakonno tovarišči". Juk jie elgėsi pagal taisykles ir jei vykdant tas taisykles įstatymų buldozeris pervažiuoja vieną kitą tūkstantį gyvybių, juk tai tik (anot materialistų dainiaus M.Gorkio) tik ŽMOGIŠKA MEDŽIAGA iš kurios jie stato savo "šviesų rytojų".
Tiesiog atleiskime jiems, nes jie nežino ką daro. O ką gi turime daryti mes, tai yra žmonės kurie sukurti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, Jėzaus Kristaus mokiniai? Mes privalome prisiminti ko mus moko Jėzus:
Jei kas sako: “Aš myliu Dievą”, o savo brolio nekenčia,-tas melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, kaip gali mylėti Dievą, kurio nemato? (1 Jn 4,20)
Labai lengva "mylėti" tuos kurie toli. Pervesti kelis litukus per įvairias gerumo akcijas ir panašiai. Bet tikrai yra sunku pamilti tą kuris gyvena šalia. Visų pirmą savo patį artimiausią, žmoną ar vyrą. Pamilus pačius artimiausius reikia apsižvalgyti kas gyvena ar dirba kaiminystėje, kuriuos tu matai kas dieną, bet nepastebi. Gal ir šiam žmogui, tavo kaimynui ar bendradarbiui gyvybiškai reikia tavo pagalbos (ne materialinės tai blogiausia ką galime pasiūlyti, pinigais mes tik atsiperkame). Toliau tavo giminėms, vaikystės draugams (neseniai vieną savo subankrutavusį vaikystės draugą radau renkant šiukšles iš konteinerio. Ankščiau pasiturintis žmogus dėl savo kaltės tapo „bomžu“. Dabar jis pas mane Anglijoje) ir pagaliau kiekvienam žmogui kurį pamatai stokojant ar kenčiant. Prisiminkite gerąjį samarietį.
Nėra blogų žmonių. Yra tik mūsų meilės trūkumas. Meilė artimui, tai ne pataikavimas, ne "tolerancija" jų nuodėmėms ir silpnybėms. Meilė artimui yra tikras noras jam padėti. Negalima mylėti "preskai". Drungna meilė yra fariziejų (formalistų) prerogatyva. Jei tu myli artimą, pamatęs jį girtą miegantį sniego pusnyje, nepradėsi jam pasakoti koks jis blogas, pamokslauti ką jis turi daryti arba tiesiog neįdėsi jam pora litų "pachmielui" į kišenę. Tu griebsi jį už atlapų ir pakratysi, kad bent kiek išsiblaivytų, o jei ir tai nepadės kelis kartus sušersi jam per skruostus. Jei nepadės ir tai, užsimesi jį ant pečių ir nuneši į šiltą vietą, kad išsimiegotų. Kai išsiblaivys tiesiog ateisi pas jį ir pasikalbėsi. Niekada nereikia padėti per prievartą, bet visada reikia padėti jei žmogus jau nebe sugeba padėti pats sau.
Pradėkime nuo savęs ir tų kuriuos matome kas dieną, o tada patikėkite pasikeis ir viskas aplink mus. Kad netuščiažodžiauti papasakosiu jums nedidelę savo istoriją, kaip keičiasi aplinka pakeitus save. Istorija nutiko prieš keliasdešimt metų. Su savo kaimynu buvome nesutaikomi priešai. Teismai, skundai ir panašūs dalykai buvo mūsų bendrabūvio kasdienybė. Bet kartą tiesiog pergalėjau save ir nuėjau pas jį pasikalbėti apie mums abiems svarbų dalyką tvarkantis namus ir bendrą teritoriją.
Pradžioje išgirdau krūvas priekaištų, bet perlaužęs save neatsakiau į įžeidinėjimus ir pasakiau: "Padarom žmogau taip, paliekam mūsų neišsprendžiamus nesutarimus kitam kartui ir pabandom išspręsti tai kas dabar aktualu." Po ilgo pokalbio radom kompromisą. Taip žingsnis po žingsnio, mes išsprendėme viską dėl ko pykomės, o kitus dalykus tiesiog pamiršome. Nepraėjo nei pusę metų, mes buvome puikūs kaimynai. Kai reikėdavo kur nors išvažiuoti, mes vieni pas kitus palikdavome savo vaikus, bendrai sprendėme ką ir kaip turime daryti.
Karta su juo nutarėme pastatyti suoliuką prie gatvės, nes nei vieno suoliuko mūsų gatvėje nebuvo. Kai pradėjome šį darbą, aplink gyvenę kaimynai pradėjo mus kvailinti, jog tą suoliuką naktį pavogs, sulaužys, pijokai padarys savo girtuoklysčių vietą ir tai bergždžias darbas. Bet tas suoliukas išstovėjo 7 metus, iki pat to laiko kai Lietuvą valdanti nomenklatūra per teismus ir korumpuotą teisėsaugą "vsio zakonno" atėmė iš manęs tą mano namą Vilniuje, dėl mano per daug aktyvios visuomeninės veiklos profsąjungose.
p.s. Apsižvalgykime aplinkui. Tikrai mes nenuskursime, jei kiekvienas iš mūsų pabandys padėti tam, kas stokoja ir prisidėti prie to, kad mūsų bendras gyvenimas būtų patogesnis ir gražesnis. Nelaukite valdžios malonių, tiesiog darykite ir Dievas jums atlygins, nes padėdamas stokojančiam ir darydamas gerus darbus neatlygintinai, tu duodi Dievui į skolą, o Dievas niekada nelieka skolingas.
Su broliška meile ir rūpesčiu
Vladimiras Troščenka