Valdininkai nusprendė nugriauti esą stebuklingomis galiomis garsėjantį Merkinės piramidės kupolą kaip neteisėtą statinį. Dabartinėmis žiniomis turi būti priimtas sprendimas įteisinti ar nugriauti piramidę.

„Jei garsioji Merkinės piramidė bus griaunama, gulsiu kryžiumi prieš buldozerius“, – teigė karingai nusiteikusi nušalinto prezidento Rolando Pakso žmona Laima.

Pasak reguliariai Merkinėje besilankančios L. Paksienės, kaip tik šiuo metu teisininkų ir ,,pagijusių‘‘ piramidės galių dėka, žmonių grupė renka reikalingą medžiagą, kad statinys liktų savo vietoje. Moteris pasakojo, kad ta vieta iš tiesų šventa ir jai svarbesnė net už bažnyčią.

„Jau surinkta daugiau nei 33 tūkst. žmonių parašų už tai, kad Merkinės piramidė būtų išsaugota. Skaičiai viską parodo“, – sakė piramidės įkūrėjas Povilas Žėkas.

Daugelis piramidėje apsilankiusių žmonių tvirtina, jog gerdami šventą vandenį sveiksta. Pasak P. Žėko, nuo šiol šioje sakralinėje vietoje bus galima nusipirkti ne tik ,,švęsto‘‘ vandens, bet gauti ir šventintų paplotėlių.

Povilas Žėkas, diplomuotas biologas, gyvena ir dirba tame pačiame kaime prie piramidės drauge su savo motina. 2009m., sulaukęs 26-erių, jis iškėlė sau misiją pastatyti virš piramidės kupolą, sustiprinsiantį piramidės galias. Taip jis ir padarė, tačiau paaiškėjo, kad vietinė valdžia nesuteikė jam leidimo, todėl įgaliotos institucijos nori nuimti kupolą, teigdamos, kad jis netinkamas Dzūkijos nacionaliniam parkui, nes deformuoja natūralią aplinką. Povilas Žėkas neneigia, kad pastatas atrodo neįprastai, bet jis tikisi, kad bus galima rasti kompromisą ir unikalioji Dievo šventykla bus išsaugota taip, kaip ji atrodo dabar.

Norėčiau perspėti ir patarti, kad krikščionys privalo pasikliauti ir nagrinėti neiškraipytą Bibliją. Jei atidžiai ją skaitysime, atrasime gyvenimo žodžius.

Vienoje Dvasioje, dalyvaujant visai Trejybei, Šventoji Dvasia apsigyvena mumyse. Jėzus beldžia į duris, jei mes jį pakviečiame, Jo Dvasia ateina ir apsigyvena mumyse.

Kai kurie žmonės sako: “aš nežinau, kaip pradėti melstis?”

Būtent tai ir sako apaštalas Paulius: mes nežinome, kaip turėtume melstis, bet Dvasia padeda mūsų silpnumui.
Reikia melskis malda: į Tėvą, per Sūnų, vienoje Dvasioje.
Antra: kam turime melstis?

Jėzus pateikia atsakymą. Jis sako: „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ ( Mt 6,6 ).

Saliamonui Dievas leido pastatyti namus (Apd 7,47 ).

Bet čia Naujojo Testamento autorius ( Kristus - Dievas ) daro netikėtą minties posūkį ir perspėjo: Žydai pastatė Dievui namus, bet Dievas juk negyvena rankų darbo šventyklose! Dievas yra visuotinis, globalus, jam priklauso visas kosmosas, todėl jo neuždarysi nei šventyklose, nei bažnyčiose, piramidėse ar cerkvėse, kituose maldų namuose:

Saliamono šventykla. Aukso kupolas panašus į Merkynės stiklo kupolą. Deja, liko tik Raudų siena, mulkinti prašymais tamsuolius. Įdomu, ko prašo iš Dievo ,, neklystantysis‘‘ Romos katalikų Bažnyčios vadovas – Popiežius Benediktas XVI, nepaklusdamas Kūrėjo valiai ir Jo įsakymams, juos keisdamas savais?

,, Vis dėlto Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose ( šventyklose ), taip sako ir pranašas: 'Dangus - mano sostas, o žemė - pakojis po mano kojomis. Kokius namus jūs norite man pastatyti? - klausia Viešpats, - ir kokia mano poilsio vieta? (Apd 7,48,49 )
Tai va - žmonės ėjo, statė, dirbo, pastatė, o rinktis į pastatytus “Dievo namus” nėra dėl ko… Minios tikinčiųjų suplūdo į specialiai Dievui pastatytą prašmatnią trobą tik dėl to, kad išgirstų naujieną, kad Dievas čia negyvena. Tai ko ten tada rinktis?

Tikrai, ko gi religingi žmonės renkasi į vadinamuosius Dievo namus? Na taip, atlikti tam tikrų Dievo garbinimo ritualų. Senovės žydų, katalikų, indėnų, budistų, pagonių lietuvių ritualai išoriškai labai skiriasi, bet jie visi sukasi apie altorių arba aukurą, ant kuriokas nors aukojama dievams. O kodėl reikia aukoti? Žmonės jaučiasi kalti prieš savo dievus ir siekia išpirkti kaltes, be to, nori jiems atsidėkoti už ką nors dovana (tarkime, derlių) arba gerus darbus (tarkime, už pagydytą ligą).

Ritualų metu labai retai yra kas nors iš tiesų aukojama - tik pačiose seniausiose religijose iš tiesų būdavo nužudomi ir sudeginami gyvuliai ar žmonės. Aukojimas paprastai būna ritualinis, t.y. simbolinis, netikras. Ant žemės paliejamas tik lašas vyno, o ne visa statinė, sudeginamas tik aukojamo gyvulio kraujas, o visą gyvulį suvalgo patys aukotojai, nupjaunama berniuko apyvarpė, bet nenužudomas pats berniukas ir t.t.

Įdomu tai, kad patys “nusidėjėliai” aukojimo ritualo atlikti negali - jie jaučiasi per daug
nusikaltę savo dievams (”susitepę nuodėme”), kad galėtų stoti jų akivaizdon ir išpirkinėti kaltes. Reikalingi šamanai, kunigai ar kiti tarpininkai, kurie mokėtų apsivalyti nuo savo nuodėmių (vėlgi, žinoma, simboliškai, rituališkai) ir galėtų atlikti simbolinio aukojimo ritualą. Taip šventykla (bažnyčia, cerkvė, piramidė, mečetė) tampa įstaiga, kurioje darbuojasi profesionalūs tarpininkai, susibūrę į gana griežtą ir finansiškai stiprią hierarchinę struktūrą. Dabar aukotojai tarnauja šitai struktūrai, nors jiems toliau kalama į galvas, kad jie tebetarnauja Dievui.

Bet štai ateina Išganytojas ir sako: meskite visa tai, Dievas negyvena rankų darbo šventyklose. O kur?..

Atsiranda naujas požiūris: Dievas gyvena žmonių širdyse! Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse? (1Kor 3,16 )
Gimsta naujos metaforos:
apipjaustyti turi būti ne mūsų kūnai (lytiniai organai), bet širdys. Tuos, kurie Dievo ir toliau ieško kažkur išorėje, kažkokiose rankų darbo šventyklose, Naujojo Testamento apaštalas bara už “neapipjaustytas širdis”:
Apd 7,51 Jūs, kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai.

Tuomet tikintieji klausia: - Bet jei paklusime Šventajai Dvasiai ir liausimės Dievo ieškoję po bažnyčias, bazilikas, piramides, kryžių kalnus ir šventąsias žemes, tai kur mes atliksime aukojimo apeigas? O kam mes turim aukoti savo gėrybes?-

Dar Senojo Testamento pranašo Jeremijo lūpomis Dievas kalbėjo žydams:
,,Kam man smilkalai, nešami iš Sabos, ir kvepianti nendrė iš tolimos šalies? Jūsų deginamosios aukos man nepatinka ir jūsų kraujo aukos man nemielos‘‘ (Jer 6,20).
Paklusnieji vėl klausia: - ,,Ką tada aukoti, jeigu tradicinės žydų aukos Dievui tapo nemielos?“

Dievas Jeremijo lūpomis perspėja, kad ritualiniai žaidimai ir simboliniai nuodėmių “nusiplovimai” nebepadės - reikia keisti neteisingą savo gyvenseną:

Taip kalba Galybių Viešpats:

,,Taisykite savo kelius ir darbus, kad galėčiau gyventi su jumis šioje vietoje. Nepasitikėkite nepagrįsta viltimi ( melagingais žodžiais ): Tai Viešpaties šventykla! Tai Viešpaties šventykla! Tik tuomet, jei jūs visiškai pakeisite savo kelius ir darbus, jei vykdysite teisingumą tarp žmonių, jei neskriausite svetimtaučio, našlaičio ir našlės, jei nekalto kraujo nepraliesite šitoje vietoje ir svetimų dievų nesekiosite savo pačių nelaimei, tada Aš amžiams paliksiu jus gyventi krašte, kurį daviau jūsų tėvams‘‘ ( Jer 7, 3 - 7 ).

Po Jeremijo atėjęs Jėzus dar labiau sukonkretino tą mintį - Dievui pasitarnausite tik tuo atveju, jeigu padėsite savo mažiausiajam broliui: pamaitinsite alkaną ir pagirdysite ištroškusį žmogų, priglausite pakeleivį, slaugysite sergantį ir aplankysite kalinį. Bet jeigu to nepadarysite savo artimui, jūs nebūsite pasitarnavę Viešpačiui:
“Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam šitų mažiausiųjų, man nepadarėte”, - perspėjo Jėzus savo mokinius ( Mt 25,45).

Pasibaigus Senojo Testamento laikams, pasibaigė ir visi aukojimai: apaštalas Paulius
išaiškino, kad Jėzaus auka ant kryžiaus yra absoliuti, galutinė - vadinasi, nebereikia jokių aukojimų. O jei ir toliau norim ką nors aukoti, tai nepasitikim Jėzaus auka ir jo mokymu.
Gerai, sakysime, mes nuo simbolinių aukojimų pereiname prie realių darbų, nuo mistinių žaidimų - prie tikro gyvenimo ir Dievo ieškome nebe prašmatniose bažnyčiose, bet savo pačių širdyse. Tačiau kur mums melstis, jeigu ne šventyklose, ne bažnyčiose, ne sinagogose, ne cerkvėse, ne bazilikų aikštėse?
Jėzus atsako:
,,Kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį“. Kai meldiesi, eik į savo kambarėlį ir, užsirakinęs duris, melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai. Negana to, Jėzus dar nepataria ilgų maldų ir litanijų, kuriomis šiandien taip didžiuojasi visos religijos, įskaitant krikščioniškas: Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie mano būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nebūkite panašūs į juos, nes jūsų Tėvas žino, ko jums reikia, dar prieš jums prašant Jo ( Mt 6, 5-8 ).

Pasirodo, svarbu nebe žodžiai, kuriuos gali malti ir malti nesustodamas arba net pasidaryti specialius maldos malūnėlius ( rožančius ), kaip daro kai kurių religijų maldininkai, - svarbu pasidaro realus veiksmas, tikras gyvenimas:
,,Ne kiekvienas, kuris man šaukia: Viešpatie, Viešpatie! - įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“ ( Mt 7, 21 )

Žmogų, kuris klauso ir vykdo, Jėzus lygina su išmintingu žmogumi, pasistačiusiu namą ant uolos - tokio namo nesugriaus jokios audros. O tas, kuris klauso, bet nevykdo, Jėzui panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Pakils vėjas, ir namus sugrius, ir tas griuvimas bus smarkus. Tada nepadės jokie ritualiniai aukojimai ir ilgiausios litanijos – šauk nešaukęs savo Viešpatį, o jis atsakys: eik šalin, aš tavęs nepažįstu.

Šiandien vadinamuosius krikščionis - tiek katalikus, tiek stačiatikius ar protestantus - siutina Jėzaus nurodymas melstis ne “sinagogose ir gatvių kampuose”, bet užsirakinus kambarėlyje. O pirmuosius Jėzaus mokinius, kurie dar nebuvo išsivadavę iš kunigų priklausomybės, ta mintis susitikti akis į akį su Dievu paprasčiausiai gąsdino. Kaip jie, tokie nuodėmingi ir “nešvarūs” stos Dievo akivaizdon? Jie su Dievu buvo pratę bendrauti tik per kunigus - profesionalius tarpininkus.

Tas jų baimes išsklaidė apaštalas Paulius, paaiškindamas, kad visi Jėzaus pasekėjai yra nuplauti Jėzaus krauju – juk “esame Jėzaus Kristaus kūno auka vieną kartą pašventinti visiems laikams.”Žyd 10,10
Jėzus, kurį Paulius vadina vyriausiuoju kunigu, yra visai kitoks kunigas: Žyd 9,12
taip pat ne ožių ar veršių krauju, o savuoju krauju vieną kartą visiems laikams [Jis] įžengė į Švenčiausiąją ir įvykdė amžinąjį atpirkimą. Žyd 7,27

Jam nereikia, kaip tiems vyriausiesiems kunigams, kasdien atnašauti aukas pirma už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes Jis tai atliko vieną kartą visiems laikams paaukodamas pats save.
Tokiu būdu pasibaigė ne tik aukojimų laikas - tapo nereikalingi kunigai tarpininkai. Beje, kol Romos imperatorius Konstantinas valstybinės romėnų pagonybės nesujungė su pavojingai plintančia krikščionybe, Jėzaus mokiniai kunigų ir neturėjo.

Buvo sugriauta Saliamono Šventykla. Jos iki šiol niekas daugiau neatstatė. Liko paliudyti tik istoriją, kad visa tai tikra. Apie tai byloja apgriuvusi Raudų siena. Naujojo Testamento laikams ir tai nereikalinga. Nereikalingi daugiau jokie aukojimai, atgyveno kunigų luomas. Atėjo religijos galas. Žmonės gali bendrauti su Dievu patys vieni, susitikę su juo akis į akį savo kambarėlyje, o minioms skirtą masinių ritualų kelią pakeitė siaurieji, asmeniniai vartai į Dievo karalystę:

,,Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo einančių. Kokie ankšti vartai ir siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį randa!“ ( Mt 7; 13,14 ).

Suprantama, kunigai, Rašto aiškintojai ir fariziejai negalėjo priimti tokio mokymo - jie
išreikalavo Jėzaus mirties ant kryžiaus. Tačiau ne mirties nuosprendis buvo didžiausias jų nusikaltimas prieš Jėzų - nenorėdami likti be darbo, kunigai sugebėjo ne tik išlikti, bet ir kažkokiu keistu būdu antireliginį Jėzaus mokymą paversdami nauja, dar baisesne religija.

Tai, ką matome šiandien vadinamųjų krikščionių ritualuose, nėra nei Senasis, nei Naujasis Testamentas - tai kažkokia keista pagonybės stabus gaminti ir garbinti draudžiančio Dievo parodija. Daugelis Senojo Testamento draudimų, tokių kaip stabmeldystė, burtai, magija, liko galioti ir Naujajame Testamente, tačiau vadinamųjų krikščionių buvo godžiai perimti iš pagonybės. O baisiausia yra tai, kad religingas žmogus, kurio Jėzus atėjo išlaisvinti, toliau liko veidmainių manipuliatorių rankose.

Antra vertus, Jėzaus žodis liko nesunaikintas - mes jį galime perskaityti Evangelijoje ir
pasirinkti tą kelią, kurį rodo pats Mokytojas. Vadinasi, šių laikų religines institucijas galime vertinti ir kaip paties Dievo sukurtą sietą saviesiems išsijoti. Atlaidų minios senu papratimu pro plačiuosius vartus traukia prie senųjų stabų, kunigų ir kitų “dvasinių” savo ganytojų, o Jėzaus saviškiai, kurių nėra labai daug, pro ankštuosius vartus prasmunka tiesiai pas vienintelį savo Ganytoją. Svarbu tai, kad mes galime rinktis. Vadinasi, mes laisvi ir atsakingi.

Bus tęsinys...