STRAIPSNIAI
,,Teisinės" sistemos
nuopolis
Kas aprašyta šiame trumpame Oksano Pročkailo straipsnyje tai tik lašas jūroje. Tai tik maža dalelytė supuvusios ,,teisinės" sistemos impotentų ,,darbo". Jie akivaizdžiai tyčiojasi iš Lietuvos piliečių, Konstitucijos, įstatymų, moralės ir doros. Apie sąžinę neverta net kalbėti. Vienas ,,kamezelkinis" bankininkas pasakė: ,,tai ne šio pasaulio dimensijos''. Tokių Lietuvoje bylų, kur teismų nutartys sveiku protu nesuvokiamos, pasiektų pačią aukščiausią Pasaulyje, Everesto kalno viršūnę.
Gal koronavirusas privers susimąstyti ir išlaikytiniai supras, kad korupcija ir melas gyvenimo neilgina? Tenka tokiems ,,pūliniams" priminti, kad toks jų darbas ne tik laužo žmonių likimus, bet jų rankos suteptos krauju, kurio joks vanduo nenuplaus. Savo laiku, romėnų Judėjos provincijos prefektas Poncijus Pilotas, minios akivaizdoje bandė nusiplauti, bet ir tam nepavyko. Lojalūs sisteminiai ,,skalikai" taip pat nepadės. Patys uždus nuo skleidžiamo melo.
Oksana Pročkailo
Teisėja A.Survilienė į klausimą „ar, daug nekaltų žmonių pasodinote?“,
atsakė automatiškai : "Taip!“
Teisėsaugos grimasos
Jei teismai būtų skaidrūs, o teisėjai krištolinės sąžinės, šventai tikėčiau, kad gyvename teisinėje valstybėje. Deja, taip nėra, nes kyla klausimų: kodėl teismo posėdžiuose teisėjai nuolat reikalauja išjungti telefonus, draudžia filmuoti? Kodėl vis dažniau, prisidengdami visokiais slaptumais, posėdžiai būna uždari? Galų gale, teisiama net nuotoliniu būdu ir be teisėjamųjų dalyvavimo priimami nuosprendžiai.
Toks jausmas, kad sprendimai priimami „iš lempos“. Į eilinį ,,Laisvo laikraščio" vyr. redaktoriaus Aurimo Drižiaus teismą atėjome stebėtojais. Bet, „nukentėjusios“ prašymu, viešai skelbiamas posėdis staiga tapo uždaru. Ko išsigando? Matyt, kad žmonės neišgirstų „kaltinamojo“ argumentuotų faktų?
Teisėja I.Mateikienė gana grubiai grasino policijos pareigūnais, kad tiesiog būsime išvesdinami su jų pagalba. Čia buvo „šaltas dušas“ ir nepagarba piliečiams. Posėdis tęsiasi, jau už uždarų durų.
Nors, pagal įstatymą turėjo būti posėdis perkeltas ir skelbiamas, kaip uždaras. Akivaizdus skubėjimas ...
Vėliau paklausiau, Aurimo Drižiaus. Kas tą moteris, kurią taip uoliai gynė teisėja?
Pasirodo, ta pati, „neliečiamoji“ – Stankūnaitė. Kuri iš „Laisvas laikraštis“ redaktoriaus prisiteisė sau ir savo tėvams 14 tūkst. eurų už patirtą „moralinę žalą“.
Niekaip nesuprantu - ant kokių svarstyklių, ta žala sveriama? Ir, kiek kartų galimą rinkti duoklę už tą pačią žalą?
Lietuvių bendruomenė tapo vienos moters įkaitė. Kad nežlugtų Aurimo gyvenimas, žmonės metasi „į kepurę“. Normaliems žmonėms pinigai, tikrai ne vienintelis dalykas. Susimesim!
Tuo pačio „teismo“ sprendimu, Aurimui uždrausta priminti visuomenei apie Garliavos įvykius ir jos dalyvius. Šios bylos pradžioje, eilę metų visa sisteminė žiniasklaida garsiai aptarinėjo skandalingus įvykius. Buvo rengiamos TV laidos, skelbiamos tyrimo detalės, mirgėjo pirmieji ,,pasaldinti" sisteminės žiniaklaidos ir televizijos ruporai... Atsirado liudininkų. Maniau,kad teisingumas neabėjotinai triumfuos.
Paskui prasidėjo kažkokia velniava. Daug nužudytų, akivaizdus šmeižtas, purvinų skalbinių plovimas. Visi, kas liudijo teismuose – nubausti ir užčiaupti. Tokie „teisėsaugos“ veiksmai primena ,,Šventos" inkvizicijos laikus.
Taip pat, anksčiau Drižiui buvo uždrausta rašyti apie „Mažeikių naftos“ prichvatizaciją. Už tai irgi buvo teisiamas, baudžiamas, persekiojamas... Draudimas profesionaliam žurnalistui rašyti skausmingomis temomis akivaizdi cenzūra. O tai draudžia įstatymas. Suprantate, sveikoje visuomenėje istatymas draudžia cenzūrą! Už tiesos skelbimą – kalėjimas. Kas tai, jei ne persekiojimas?
Prisiminiau, kaip dalyvavau dar viename Aurimo Drižiaus teisme. Tą kartą „nukentėjusiąja“ prisistatė teisėja – Aiva Survilienė. Labai nemalonu buvo žiūrėti į (tik iš išorės) gražią moterį. Klausimų - atsakymų eigoje Aurimas teisėjos Aivos Survilienės paklausė: „Ar, daug nekaltų žmonių pasodinote?“. Survilienė, automatiškai atsakė: „Taip!“
Tfu! Tai apie kokį teisingumą kalbama?
Sunkiai skinasi kelias į teisingus teismų sprendimus. Tik vienas, kitas teisėjas remiasi sąžine, padorumu ir šviesiu protu. Prisiminkim E.Kusaitės bylą. Penkis metus buvo daroma „teroriste“! Galų gale, išteisinta! Kas pasvers jai padarytą moralinę žalą? Kas ją atlygins? O kas atlygins A.Paleckiui už sveikatos sutrikdymą? Ir kiek žmonių emigravo, nerasdami teisybės savo namuose?...
Nesuprantu, kaip tokie „teisėjai“ gali ramiai miegoti, mylėti savo artimus, skaniai gurkšnoti kavą, mėgautis gyvenimu...? O gal žmonių žeminimas, drabstymas purvais, sulaužyti likimai kelia jiems pasitenkinimą? Toks nepilnavertiškumo kompleksas vadinasi sadizmu!
Kas galėtų tvirtai teigti, jog žmogus, dėvintis teisėjo sutaną, prisidengdamas Lietuvos vardu, tvirtai laikosi aukštos moralės; - atviras valstybei, visuomenei bei sveikai kritikai?
Tikiuosi, kad ateityje į teisėjus bus priimami tik griežto konkurso atranka, to,s pareigoms tinkntys grynuoliai. Prieš paskiriant į šias pareigas, turėtų praeiti melo ir korupcijos detektorius be jokių giminystės ryšių ar protegavimo. Su Viltimi ir tikėjimu, brandžia visuomene, Oksana Pročkailo
