...Naujasis sargybos viršininkas buvo gerokai nustebęs, kad vienas apsaugos postas yra parko laukymės viduryje, kur ir saugoti nėra ko. Pasirausęs rūmų archyve jis išiaiškino, kad kadaise karalienė parsivežė iš užsienio retos veislės rožių krūmą, o kad jo niekas nenuskriaustų, liepė pastatyti sargybinį...

Rožių krūmo seniai nebėra. Nebėra ir karalienės. Tik sargybinis tradiciškai tebestovi saugodamas nieką...

Kalėdas tradiciškai minime taip, kaip mums patinka, kaip jas šventė mūsų tėvai ir seneliai, todėl šiandien vieni jas mini, kaip saulės sugrįžimą, kiti, kaip Kristaus gimimo šventę, o treti.. treti tiesiog švenčia nesukdami sau galvos dėl detalių.

O kas yra Kūčios?

Tai tradicinė senovės pagonių šventė, lydima apeigų, burtų, aukų. Pirmiausia, valgydavo kūčią – patiekalą, kuriuo vaišinamos prosenių vėlės. Dalis maisto buvo aukojama dievams. Tai gryna stabmeldystė! Dvylika patiekalų atsirado ne dėl dvylikos apaštalų, o dėl dvylikos mėnesių skaičiavimo pagal saulę. Kisielius aukotas dievams ir gamtos stichijoms. O žirniai ir pupelės simbolizavo Marijos ašaras. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu.

Esame mulkinami pasaulio nuo pat vaikystės. Pasaulis klaidino mūsų senelius, tėvus, mus. O mes savo vaikų neleiskime klaidinti. Kūčias galime traktuoti kaip šeimos vakarienę arba tiesiog vakarienę be kūčios. O Kalėdas? Katalikų bažnyčia nusprendė, kad Jėzus gimė gruodžio 25 d., nors dėl tikslios gimimo datos nėra vieningos nuomonės. O šiaip Kalėdos – tai senas šaknis turinti pagonių žiemos saulėgrįžos šventė.

Tradicinis Kalėdų valgis buvo kiauliena. Kiaulienos valgymas ir aukojimas buvo magiška priemonė padidinti žemės derlingumui. Pirmą Kalėdų dieną žmonės užsiimdavo būrimais. Kalėdų senis vaizduodavo sudievintą prosenį, kuris aukodavo namų dievams.

Visi dainuodavo „leliumai kalėda“, o dainose garbinama sugrįžtanti saulė. Kalėdojimas trukdavo iki Trijų karalių. Dabar Kalėdos tapo ekonomiškai itin svarbia švente, susieta su dovanų pirkimu ir dovanojimu, besaikiu svaiginimusi ir alkoholio vartojimu.

Kalėdos vis labiau tampa sukomercintos, neatsiejamos be Kalėdų senelio (Santos), kurio apranga – raudonas (purpurinis) kostiumas labai primena Romos katalikų dvasininko garderobą. Šiaurės šalyse žinomas Kalėdų ožys, raguotas personažas, Kūčių vakarą atnešantis dovanų. Kaip buvome vaikai, mus mulkino, dabar mes mulkiname savo vaikus: neva Kalėdų senelis yra, rašyk jam laišką! Jis viską girdi ir viską mato, tad būk geras, jei nori gauti dovanų. O iš tiesų: kažkada gyveno toks vyskupas Mikalojus ir garsėjo slapta atliekamais labdaros darbais.

Taip atsirado paprotys, apsirengus raudonais vyskupo drabužiais aplankyti su dovanomis Kūčių vakarą vargingas šeimas. Nemulkinkim savo vaikų! Nėra nei Kalėdų senelio, nei Senio Šalčio. Tai buvo vyskupas su mitra ir jis pasivadino Santa. Vaikams jis piešiamas kaip Dievas, nes viską girdi ir viską mato. Užuot melavę, geriau pasakykime vaikams tiesą: viską girdi ir viską mato tik Dievas, ir Jis tau dovanojo gyvenimą.

Nedarykime iš Senio Šalčio dar vieno stabo, kaip kad darome iš Marijos. Ne stabus reikia garbinti, o Dievą, kad tu ir tavo vaikai turėtumėte sveiką gyvenimą. ("TURTINGAS BE CENTO"). Daugiau:https://www.facebook.com/notes/mantas-areima-rašytojaswriter/turtingas-be-cento-ii-dalis/730542550348432