Ar jums dažniau tenka slėptis nuo problemų, ar jas spręsti? Kai nusidedame, mums, kaip ir Adomui, atrodo, kad pasislėpti nuo Dievo lengviau nei žvelgti Jam į veidą. Išties baugu susitikti su Dievu, kai esi prisidirbęs...
Bėgimas nuo Dievo mums kartais atrodo tolygus problemos sprendimui. Galbūt laikinai tai išsprendžia sunkumą, ir mes manome, jog viso blogio pasekmės dar ateityje.

Pabandykime įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis Adomas ir Ieva, kai jie nepakluso Dievui ten, Edeno sode, Pradžioje. Jie turbūt manė, ką dabar pasakys Dievas? Ką dabar Jis su mumis padarys? Tačiau pirmas klausimas Šventajame Rašte skamba taip: „Adomai, kur tu?“

Kodėl mes bėgame ir slepiamės nuo Dievo? Gal mes norime pasakyti Dievui: aš pats susitvarkysiu savo gyvenimą, man nereikia Tavo pagalbos. Deja, nuodėmė ne tik sugadina mano santykius su Dievu, atskiria mane nuo Dievo, bet ir įtikina, kad nuodėmės problema yra neišsprendžiama, ir dar labiau stumia į neviltį.

Tikroji priežastis, kodėl mes kaip Adomas ir Ieva ar pranašas Jona bėgame nuo Dievo – baimė. Baimė, ką Dievas pasakys, kaip pasielgs su mumis, kaip nubaus... arba, kad Dievas padarys taip, kaip mes nenorime... Tačiau toji baimė kyla dėl to, kad mes nepažįstame Dievo tokio, koks Jis yra iš tikrųjų. Mes turime susidarę iškreiptą, vienpusį Dievo charakterio vaizdą – suprantame Jį tik kaip baudžiantį Tėvą, kaip apribojantį, suvaržantį mus, ne viską darantį mūsų gerovei. Svarbu, kad priimtume Dievo ugdymą, Jo auklėjimą ir tikėtume, kad „viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Romiečiams 8, 28), nes tik Jis žino, kas mums geriausia.

Kiek daug nesusipratimų, skaudžių išgyvenimų, sunkumų išvengtume, jeigu dažniau žvelgtume į Dievą per Jėzaus gyvenimą, kuris parodytas Šventajame Rašte, ir skubėtume pas Dievą tokie, kokie esame, nuoširdžiai prisipažindami: „Dieve, štai aš – toks, koks esu – silpnas Tavo vaikas, suklydęs, suklupęs, įžeidęs Tave, savo artimą... Prisipažįstu... Gailiuosi... Maldauju, keisk mano mąstymą, mano jausmus, gyvenimą, stiprink mano valią ir tikėjimą... Grąžink man gyvenimo džiaugsmą. Trokštu pasitikėti Tavim visur ir visada... ir nesislėpti, o būti su Tavim kiekvieną gyvenimo akimirką...“ Ir Jėzus sako: „...ateinančio pas Mane Aš neatstumsiu“ (Jono 6, 37).

Kodėl mes bėgame ir slepiamės nuo Dievo, nuo To, kuris vienintelis gali padėti ir kuris mato, kur bėgame? Sakykite, ir kurgi galėtume nuo Jo pasislėpti?.. Dar senovės Izraelio dainius tai išreiškė tokiais stebėtinais poetiniais pamąstymais: „VIEŠPATIE, ištyrei mane ir pažįsti. Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju, iš tolo supranti mano mintis. Stebi mano žingsnius ir mano poilsį, pažįsti visus mano kelius. Nespėjus mano liežuviui žodį ištarti, Tu, VIEŠPATIE, jį jau žinai. Iš visų pusių apsiauti mane, savo ranka lieti mane.

Kurgi galėčiau pabėgti nuo Tavo Dvasios ar atsitolinti nuo Tavo Artumo? Jei į dangų užžengčiau, Tu esi ten, jei Šeole pasikločiau guolį, Tu esi ten. Jei įgyčiau aušros sparnus ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros pakraščių, net ten mane vedžios Tavo ranka ir tvirtai laikys Tavo dešinė. Jei sakyčiau: ’Tamsa tikrai mane paslėps ir naktimi man taps šviesa‘, – tai Tau ir pati tamsa nėra tamsi, ir naktis šviečia kaip diena. Tamsa ir šviesa Tau tas pat“ (Psalmė139, 1–5. 7–12).

Dievas ir šiandien per įvairias aplinkybes ir gyvenimo įvykius, džiaugsmus ir išgyvenimus, per mūsų sąžinę ar kito žmogaus lūpomis ir per Šventąjį Raštą klausia kiekvieno: „Kur tu?“ Dievas ieško kiekvieno iš mūsų. „Dievas Tėvas švelniai stebi kiekvieną nuolat: kai einame į darbą, kai meldžiamės, kai einame miegoti ir keliamės rytą, kai turtuolis puotauja rūmuose ar vargšas sukviečia savo vaikus prie vargano stalo. Nė viena ašara nenukrinta, Dievo nepastebėta. Nė viena šypsena nelieka Jam nežinoma. Jei mes visiškai tuo patikėtume, iš mūsų gyvenimo išnyktų visi nepagrįsti rūpesčiai. Jei mes visus – ir didelius, ir mažus rūpesčius atiduotume į Dievo, kurio nebaimina jų gausumas ir sunkumas, rankas, mes taip dažnai nenusiviltume savo gyvenime. Tada mes džiaugtumės dvasine ramybe, kurios daugelis neturi“(Elena Vait).

Viešpats Dievas Tėvas laukia, kad mes pripažintume savo problemas, savo kaltes, prašytume Jo pagalbos. Nejau vis dar sakysime: „Aš turiu aibę problemų, bet pats susitvarkysiu?..“ Kaip?! Be Jo išminties? Be Jo stiprybės? Be Jo vilties, jei net kiekvienas mūsų kvėptelėjimas ir gyvybė priklauso nuo Jo malonės ir valios?!..

Adomas ir Ieva stovėjo mirties ir gyvenimo kryžkelėje. Kas sumokės už nuodėmę?.. Jeigu Adomas pats norės susimokėti, kas seks toliau? Biblija sako, kad „atpildas už nuodėmę – mirtis“ (Romiečiams 6, 23). Bet Adomas su Ieva nesprendė iškilusio sunkumo, didžiojo nesusipratimo, o pasislėpė krūmuose. Ar Dievas žinojo, kur Adomas? Žinoma. Dievas žinojo. Adomas buvo aklas savo tikrajai būsenai. Buvo aklas, bet manė, kad mato savo tikrąją būseną.

Pati didžiausia žmogaus problema, kurią teologai įvardija, yra Laodikėjos būsena (aklo, pernelyg didelio savim pasitikėjimo būsena, kuri aprašyta Apreiškimo knygos 3-čio skyriaus 14–18 eilutėse). Vargas žmogui, kuris būdamas aklas, tvirtina, jog viską mato gerai ir kad viskas yra gerai, kai nėra gerai. Sunku būti išgelbėtam, kai tau nereikia išgelbėjimo. Dievas paklausė Adomo: „Kur tu?“ Dievas išgirdęs Adomo atsakymą, paklausė dar kartą: „Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas?“ Dievas žinojo visus atsakymus į šiuos klausimus.

Dievas klausia kiekvieno iš mūsų: „Kur tu?“ Ar dar ilgai Jam priešinsimės? Gal išlįskime iš už krūmų ir leiskime Kūrėjui spręsti mūsų gyvenimo nuopuolius.

„Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; Aš jus atgaivinsiu!“ (Mato 11, 28). Jėzus kviečia ir kviečia žmones ateiti pas Jį. Kodėl vis dar bailiai slepiamės už baimės, netikėjimo, abejonių, šio pasaulio tuštybės krūmų? Jėzus tau, man, kiekvienam yra pažadėjęs: „..ateinančio pas Mane Aš neatstumsiu“. Jis klausia: „Kur tu?“ Kodėl klausia? Nes Jam rūpi, ką mes toliau darysime, kaip kad ir jums, ir man rūpi mūsų vaikų gyvenimas, kasdienybė ir ateitis. Jis žino, kad be Jo pagalbos mes neišspręsime savo gyvenimo sunkumų.

Kur tu?
Ar slėpdamiesi iš gėdos ar liūdesio, mes sulaukėme savaiminio sprendimo? Kad ir kiek toli būsite nukeliavę nuo Dievo, niekada nesislėpkite nuo Jo. Jis ateina su klausimais (kurių galbūt nenorime girdėti) tik tam, kad priverstų susimąstyti, kur mes nukeliausime be Jo, tam, kad padovanotų mums gyvenimo pilnatvę, sielos ramybę ir padėtų išnarplioti mūsų minčių ir keb­lumų painiavą.

Kur tu?

(Visas pasakojimas šia tema yra Šventojo Rašto, Pradžios knygos 1–3 skyriuose.)

,,Vilties Šaltinio" atsakingasis redaktorius
Arūnas Čerkesas