ABEJINGUMO KAINA

Kokioje šalyje gyvename?

Kaip atsakymas į šį retorinį klausimą - viena mūsų paramos fondo veiklos diena. Fondas nėra valdiška įstaiga. Žmonės čia dirba ne dėl piniginio atlygio, bet čia jūs niekada nepamatysite iškabos "išeiginė"...

...Šeštadienio rytą vieno nuteistojo brolis Gediminas, kreipėsi pagalbos į fondą, kad jo brolis Saulius, atliekantis bausmę Pravieniškių II pataisos namuose, galėtų palydėti į paskutinę kelionę savo mirusią mamą, gyvenusią Telšių r. Tryškių miestelyje. Gediminas papasakojo, kad dėl Pravieniškių administracijos nustatytos vidaus tvarkos ar betvarkės, jis neturi galimybės šeštadienį prisiskambinti administracijai. Jau penktadienio pirmoje dienos pusėje iš Telšių policijos komisariato į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos administraciją buvo nusiųsta faksograma, patvirtinanti, kad Sauliaus mama iš tikro mirė.

Velionė buvo išvežta Klaipėdos ekspertams mirties priežasčiai nustatyti. Šeštadienio ryte medikų išduotas mirties liudijimas buvo nedelsiant faksu išsiųstas į koloniją. Administracija penktadienį dirba sutrumpintą darbo dieną. Kolonijos direktorius Virginijus Ceslevičius, gavęs iš Telšių policijos komisariato pranešimą apie Sauliaus mamos mirtį, pareiškė Sauliui užuojautą ir pasakė, kad jei iki 15 val. negaus mirties liudijimo, tai jis negalės išvykti į laidotuves. Tuo pačiu pabrėžė, kad dėl Sauliaus išleidimo jokių kliūčių nematantis.

Bet palaukit!... Kokiu būdu penktadienį palaikus įmanoma nugabenti į Klaipėdą ir tuoj pat iki 15 val. gauti ekspertų išvadas ir mirties liudijimą? Ar direktorius turi sveiko proto ir nuovokos?

Aš, gavęs Sauliaus brolio prašymą pagelbėti, bandžiau susisiekti su Pravieniškių pataisos namais. Nors ten dirbančių administracijos darbuotojų net 150 (!!), pasirodo nėra su kuo išeiginėmis dienomis net kalbėti. Nėra ryšio. Paaiškėjo, kad informacija 118 turi tik vieną kabinetinį telefono numerį, su kuriuo neįmanoma susisiekti - išeiginė. Kaišiadorių policijos komisariatas taip pat tuo klausimu negalėjo niekuo padėti - atsakingų kolonijos darbuotojo telefonų neturi. Kalėjimų departamente atsakingo darbuotojo rasti irgi neįmanoma.

„112 tarnyba“ jokios pagalbos suteikti negali. Paklausus, jeigu kas nors vykdytų teroristinį aktą - sprogdintų koloniją, kaip evakuoti žmones ir pasiekti ryšių pagalba šią įstaigą, atsakyti ir niekuo padėti pasirodo nekompetentingi. Todėl, kai sudega bagažinėse gyvi žmonės, kreipdamiesi pagalbos 112 stebėtis neverta. Man, visą pusdienį skambinant telefonu, susisiekti su Pravieniškių pataisos namais nepavyko. Likau kvailio vietoje. Su bausmę atliekančiu Sauliumi niekas iš pataisos namų prižiūrėtojų išvis nesikalba. Suprask, ,,zekai“ - ne žmonės.

Pataisos namų budinčio padėjėjas bausmę atliekančiam Sauliui pasakė tik tiek, kad jo niekas neįpareigojo spręsti tos problemos. Antroje dienos dalyje, netekęs kantrybės, kreipiausi į Seimo narį N.Puteikį. Šis pagelbėjo suteikdamas atsakingų Seimo narių už teisėsaugos darbą mob. telefonus, nes ir juos pasirodo eiliniam mirtingajam neįmanoma gauti. Iš visos krūvos Seimo narių pavyko susisiekti tik su St.Šedbaru ir St. Brunza. Jie tikrai nuoširdžiai ir geranoriškai ėmėsi spręsti šį neatidėliotiną klausimą. Juk po sekmadienį įvyksiančių laidotuvių, kai pasibaigus išeiginėms „ponai“ grįš į darbą, nebus prasmės apie šią problemą ir kalbėti: juk numirėlio iš kapo duobės nekelsi...

Atsakingas už Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos tvarką direktorius Virginijus Ceslevičius tik po pokalbio su Seimo nariu Stasiu Šedbaru pasakė, kad laukia iš Sauliaus artimųjų mirties liudijimo ir skambučio į jo mobilų telefoną, kuris gautas tik su Seimo narių pagalba. Faksu, kaip minėjau, į koloniją penktadienį prieš pietus atsiųstas pranešimas iš Telšių policijos komisariato, patvirtinantis mirties faktą.

Be to, Sauliaus brolis Gediminas po išsiųstos penktadienį faksogramos net du kartus skambino ir prižadėjo Pravieniškių kolonijos direktoriui ir pavaduotojui, kad po ekspertų išvados, mirties liudijimą atveš tiesiogiai į koloniją, paimant bausmę atliekantį Saulių. Tačiau jų atsakymas buvo kategoriškas ir vienareikšmis. Iki penktadienio pietų jei nebus pažymos, vadinasi Saulius laidotuvėse negalės dalyvauti, nes jie išeiginėmis nedirba. Gal tik tokie ir gali dirbti nuteistiesiems, nes jie nesuvokia, kad mirties atveju artimieji pasimetę dėl brangiausio jiems žmogaus, motinos mirties. Juk įstatymų raidę galima pakeisti sveiku protu. Bet jeigu jo nėra?

Nejaugi per visą Lietuvą Sauliaus artimieji važiuos šeštadienį į koloniją su mirties liudijimu, jei jokios garantijos, kad nuteistąjį Saulių išleis, o prisiskambinti ir kalbėtis telefonu, nėra su kuo? Gal skambinti pavojaus varpais, bet ir tai per didelis atstumas, kad išgirstų! O gal į Pravieniškes lavoną reikia atvežti, kad įsitikintų?

Kada laikas žmogui mirti, gyvieji nesprendžia. Kodėl nepasitikima Telšių policijos komisariato ir Tryškių m. medikų pažyma? Juk Pravieniškėse faksogramą gavo dar prieš pietus: direktorius suspėjo pareikšti Sauliui užuojautą, tačiau šeštadienio ryte, kai iš Klaipėdos buvo gautas mirties liudijimas ir nedelsiant nufaksuotas Pravieniškių administracijai, ten visos durys uždarytos - išeiginės. Totali betvarkė ir biurokratiniai barjerai!

Jei žmogus mirė, tai savaime suprantama, kad bus ir mirties liudijimas. Ko tiems biurokratams trūksta: proto, išminties ar žmoniškumo?

Šios ir aukščiau paminėtų institucijų darbas lieka vis tik nepavydėtinoje padėtyje. Išleisdamas Saulių į mamos laidotuves, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorius Virginijus Ceslevičius, pasirodo, pažeidė įstatymus ir vidaus tvarką.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. IR-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) XXI skyriuje reglamentuojama trumpalaikių išvykų už tardymo izoliatoriaus ribų suteikimo tvarka ir sąlygos. Taisyklių 115 punkte nustatyta, kad suimtajam turi būti leista išvykti už tardymo izoliatoriaus teritorijos ribų, jeigu pateikta: pareiškimas apie suimtojo artimojo giminaičio mirtį ar medicininis mirties liudijimas arba jo kopija, taip pat mirties liudijimas arba jo kopija.

Tardymo izoliatoriaus administracija, gavusi dokumentus, privalo nedelsdama apie tai pranešti suimtajam. Suimtojo rašytinį prašymą leisti išvykti už tardymo izoliatoriaus teritorijos ribų tardymo izoliatoriaus administracija turi išnagrinėti per vieną dieną (116 punktas). Juk Telšių m. policijos komisariato faksograma išsiųsta  dar penktadienį iki pietų.

Taigi, po visos dienos aktyvių veiksmų, tik su Seimo narių N.Puteikio, St.Šedbaro, St.Brunzos pagalba, klausimas buvo išspręstas. Ačiū jiems.

2015.01.19 d. gavau informaciją, kad Saulius, su kolonijos palyda, netgi be antrankių, atvyko į Tryškius ir palydėjo savo mamą į paskutinę kelionę. Dar kartą ačiū Seimo nariams.

Čia aprašiau tik vieną atvejį apie teisėsaugos ir jai pavaldžių institucijų darbą. Jei pasigilinti į tokio tipo pataisos namų darbą, tai piliečiai suvoktų, kad ten uždaromi nuteistieji ne auklėjimui už padarytus nusikaltimus, bet kad jie iš šių įstaigų atlikę bausmę taptų žiaurūs, nepakantūs, profesionalūs nusikaltėliai. Todėl išėję į laisvę dauguma grįžta atgal, nes jie jau būna sužvėrėję ir keršija visam pasauliui už jpadarytas neteisybes ir pažeminimus.

Iki šių dienų neišgyvendintos įkalinimo įstaigose įvairios (gaidžių, ožių, vierchų-bachūrų) kastos. Administracija dirba su vierchais-lyderiais. Įkalinimo įstaigose klesti administracijos darbuotojų verslas: mobilieji telefonai, narkotikai, alkoholis. Administracija visiškai pamynusi nuteistųjų teises, žiūri į juos iš aukšto. Ilgalaikių pasimatymų metu atvykę giminės vietoje dviejų parų gauna tik pusantros. Mat iš ryto atvykę iš tolimiausių Lietuvos vietų ir laukdami pasimatymo, turi laukti už durų, kol administracija atsigers kavutės ir teiksis lankytojus priiminėti. Man lankant nuteistuosius įkalinimo įstaigose ir skaitant jiems paskaitas, nuteistieji apie savo skriaudas bijo net prabilti: prasižiosi - neturės ramybės ne tik tarp kalinių kastų, nei tarp administracijos. Ši visada ras būdų prikibti ir nubausti.

Man bendraujant su darbuotojais, pareigūnai rūko teritorijoje, o nuteistieji už tai griežtai baudžiami. Parūkę numeta nuorūką ir dar rankos gestu paliepia nuteistajam ją pakelti. Ar žeminant žmoniškąjį orumą, galima išauklėti nusikaltėlį?

Visoms teisinėms institucijoms reiktų ypatingą dėmesį atkreipti į nuteistųjų sąlygas, laikymo, auklėjimo, dorovės ypatumus, nes tai, kas šiuo metu vyksta, tai valstybės pamatų griovimas, šalies išsigimimas. Aišku, tai sunki užduotis ir juodas darbas, bet kito kelio nėra.

Ne mažiau Lietuvos teisėsauga nugrimzdusi į teisinį nihilizmą. Juk tokios rezonansinės bylos, kaip karininkų V.Pociūno, J.Abromavičiaus, iškankintų čečėnų Hadižat ir Maliko Gatajevų, tariamos teroristės E.Kusaitės, Kiesaus tėvo ir sūnaus, Garliavos įvykių pedofilijos byla-žudikė, Z. Laurecko sūnaus nužudymo ir begalė kitų bylų visam pasauliui akis bado. Užuot korumpuoti pareigūnai kimštų į savo kišenes milijonus, plėtotų savo ir artimųjų verslą prilindę prie ,,lovio“, privalo atsigręžti į žmogų ir pradėti jam tarnauti. Savo laiku M.Gorbačiovas taikliai pasakė Sovietų Sąjungos lyderiams: ,,Jei tauta panorės jūs ir peles privalėsit gaudyti, nes valgot jų duoną‘‘. Šis posakis tinka ir mūsų valstybės ,,karaliams“.

Alvydas Veberis