Viskam yra pradžia ir pabaiga. Birutė daug rašė, daug nesuspėjo parašyti, bet ką parašė turi prasmę ir išliks prisiminimuose. Ar tai tiesa, privalome vertinti pasitelkę Išmintį, kurią suteikia Dievas.

,,BALTIJOS KELIO”

 GALAS

 (IŠĖJIMAS IŠ LIETUVOS)

                                   Birutė Sereikaitė – Zalieskienė  (Rubinštein)

,,Kaip viename bičių avilyje negali būti dvi valdovės (motinėlės), taip pasaulio negali valdyti „dvi saulės“  – Melas ir Tiesa." 

nuotr.  Birutė Sereikaitė – Zalieskienė  (Rubinštein)

“Lietuva be lietuvių”, - tokia buvo Algirdo Mykolo Brazausko valdžios kaina! Algirdas Moišė (Mozė) Brazauskas išvedė lietuvių tautą iš Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS) į „pažadėtąją žemę“ Ameriką, kaip anuo metu Mozė vergus iš Egipto žemės, iš „nelaisvės namų“, į laisvę. Ir taip jau 25 metus mes „klajojame po dykumą“, ištrūkome į „laisvę“, bet Amerikos nepasiekėme. Amerika pati mus surado. Persikraustė per Atlantą su visa savo karine amunicija, susikvietė draugus, o lietuvių tauta pateko į dar baisesnę vergovę.

AMB mirė. Užlūžo prie Baltijos, o lietuviai žingsnis po žingsnio iškeliauja iš Lietuvos, iš „nelaisvės namų“, ieškoti Amerikos, kuri visam pasauliui trimituoja apie „Laisvę“! Toks yra „Juodasis scenarijus“ arba „šėtoniškas globalfašistų planas laisvoms tautoms sunaikinti“.

Lietuvos „Juodasis scenarijus“ nebuvo vietinis. Jis buvo sukurtas Maskvoje ir šalia KGB struktūrų. Dalis jo „išminties“ buvo nužiūrėta iš specialaus, dar A. Dalleso paruošto ir kasmet tobulinamo slapto plano,

kurį parengė CŽV ir jį patvirtino tuometinė H. Trumeno valdžia.

„Juodasis scenarijus“ – kerštas TSRS ir kitoms pasaulio tautoms už fašistų pralaimėtą II-ąjį Pasaulinį karą. Globalfašistai nepripažįsta Gegužės 9-ąją švenčiamos Pergalės dienos! Lietuvos prezidentė ir

premjeras A.B. tą viešai pademonstravo, atseit, „Lietuva buvo sovietų okupuota, o Hitleris norėjo išlaisvinti...“ „Išlaisvino“ milijonus žmonių, pasėjęs mirtį, kančias ir nukankintų žydų prakeiksmus.

Jėzus Kristus „anuo metu“ aiškiai pasakė: „Niekas nebus paslėpta, viskas bus atidengta“. Visam pasauliui jau paskelbti dokumentai ir faktai apie tai, kad Smetoninė valdžia, inteligentija ir elitas parašė

prašymą A. Hitleriui, kad „išvalytų Lietuvą nuo žydų“. Rašė slapta, prašydami „draugiškos pagalbos“.

Vytautas Landsbergis–Žemkalnis viešai demonstravo savo draugystę Adolfui Hitleriui. Likę gyvi liudininkai pasakoja, kad dabartinio profesoriaus, „tautos patriarcho“ Vytauto Landsbergio tėvas

Žemkalnis Pakruojo dvare su fiureriu gėrė „brudenšaftą“ per „maldos pusryčius“, vėliau – per „gedulingus pietus“ ir, ko gero, per „paskutinę vakarienę“.

„Maldos pusryčius“ atgaivino Valdas Adamkus. D. Grybauskaitei patikėta ruošti „gedulingus pietus“. „Paskutinė vakarienė“ palikta Vytauto Landsbergio „anūkui-asiliukui“ Gabrieliui Landsbergiui. Lietuvos duobkasiai ir žydšaudžiai (dabar jau „žydšūdžiai“) surišo savo nuodėmių nepakeliamas naštas ir užvertė ant kupros tam „anūkui – asiliukui“. Priedo dar ant jų patupdė jo senelį „Dėdulę“.

„Nešk, vaikeli, kankinių prakeiksmą, juk dar jaunas esi ir nieko nesupranti...“. Asiliukas – anūkas labai džiaugiasi, nes jam patikėta didelė garbė ir valdžia. Tai bent laimė! Gavriuša gali sulaukti ir senatvės. Prisimins senelio „Dėdulės“ dainuojamą dainą ir pradės verkti: „Kas man iš tos laimės ir iš tos garbės, jei aš vienas džiaugsiuos, o kiti liūdės“. Nelinksma Landsbergių dinastijos estafetės daina. Baltijos kelio galas – dainelė sudainuota.

Panevėžys. Kuo jis ypatingas? Gyvūnas vėžys taip pat paslaptingas, bet visi žino tik keletą jo savybių, ypač tą, kad gyvas įmestas į verdantį vandenį pasidaro raudonas. Tikras komunistas.

Siūlyčiau skaityti „Laisvą Laikraštį“, kuriame Pakruojyje gyvenanti Motina Birutė Dilpšienė lyg veidrodis atspindi savo rašiniuose karą ir pokario laikus. Žydšaudžiai, nespėję pabėgti į Ameriką, tapo didvyriais, kurie priešinosi „rusų okupantams“, gynė tėvynę ir t.t. B. Dilpšienė tapo raudona („komunistė“), kai tie „miško broliai“ ją dar vaiką įmetė gyvą į verdantį vandenį. Liko randai ant kūno ir sieloje. Gal tada tie budeliai žiūrėjo į klykiantį raudoną vaiką ir šaukė: „Pane, vėžys verda katile!“

Panevėžyje yra tokia Birutės gatvelė, kur įsikūręs Sąjūdžio štabas. Čia yra ir muziejus, skirtas pasipriešinimui sovietinei okupacijai pagarbinti. Niekada ten nebuvau. Smalsumo vedina, visai neseniai ten užėjau. Įdomu, kodėl pasipriešinta tik „sovietinei“, bet nesipriešinta hitlerinei okupacijai?

Atsakymą gavau čia pat: ant sienos prie įėjimo pasitiko Adolfo Hitlerio spalvotas portretas. Tik gėlių betrūksta! Hitleris atsisukęs veidu į Staliną, kurio metalinis biustas pakištas po suolu, apdulkėjęs ir voratinkliais apsiraizgęs. Ką tai reiškia?  Čia renkasi Sąjūdžio aktyvistai: Seimo narys Povilas Urbšys ir visa jo šaika su miesto meru R. M. Račkausku. Čia pasirašomos ir slaptos sutartys su „užsienio investuotojais“, kuriuos saugo panoraminėje nuotraukoje automatu ginkluotas „baltaraiščių“ vadas Žilys, pravarde Žaibas.

Muziejaus darbuotoja man viską paaiškino: buvo paslėpta, dabar atidengta. Štai kodėl A. M. Brazauskas Jeruzalėje daužė galvą į Raudų sieną ir atsiprašė žydų visos lietuvių tautos vardu už Hitlerio pagalbą „valant Lietuvą nuo žydų“!

Pokario metais mano tėvą dažnai tardė NKVD, mušė ir kaltino nebūtais dalykais. Grįžęs iš areštinės pasakodavo motinai, kad labai žiaurūs buvo žydai: Golcinas, Gumbolevičius, Roslikas ir kiti. Vienas jų, toks Moiškė, kartą pasakė: „Jūs, lietuviai, mus žydus šaudėte pulkais, o mes jus visus

sunaikinsim po vieną. Nepraeis nė šimtas metų, čia neliks ne tik lietuvių, bet nebebus ir Lietuvos“. Dabar jie visi mirę, o pasakyta pranašystė pildosi. Tai ne pranašystė, o keršto planas. Tai Dievo bausmė. Dievo Įsakyme pasakyta: „Nežudyk“ arba „Nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau būtų daroma“.

Lietuviai šaudė žydus dėl turto („Negeisk svetimo turto“), dabar jų palikuonys ir niekuo nekalti tautiečiai praranda didžiausią turtą – Tėvynę. Nekaltinkim V. Landsbergio, nes jis tik įvykdė Dievų Teismo nuosprendį, pats to nesuprasdamas. Įsidėmėkite: nuo žydų nieko neįmanoma nuslėpti. Žydų tauta suformuota levitų, 7000 metų senumo „Informacinė Armija“. Net vėjo nešamas atsitiktinis popierėlis neišvengs žydo dėmesio, ką jau kalbėti apie grėsmę jiems keliančius sandorius ar sutartis.

Jie puikiai susipažinę su Landsbergių klano biografijomis. A. Hitlerio draugai neturėjo pasirinkimo. V.Landsbergis gelbėjo tėvo kailį, savo ir visų kitų, todėl dar 1950 metais Nachmanas Dušanskis jau įformina V. Landsbergį informatoriumi, o 1952 m. Muzikos ir teatro akademijoje Vytautas įstoja į komjaunimo organizaciją. Du kartus bandė stoti į komunistų partiją, bet buvo nepriimtas, nes tokiu atveju būtų buvę sunkiau dirbti informatoriumi...

Taip Vytautas Landsbergis krauju pasirašė Dušanskiui, kad „pardavė Dušią“, t.y. savo noru sutiko būti „Lietuvos budeliu“. Ar jis galėjo numatyti ateitį? Žinoma, kad ne. Tokie neturi Ateities, nes „gyvena tik vieną kartą“, o nuodėmių naštą perkelia „septynioms kartoms į priekį“. Vargšas tas jo „anūkas – asiliukas“ Gabrielius. Austėja jam pagimdė keturis vaikus. Vaikuose ieškokite laimės, o ne turtuose.

Rašytojas Vytautas Petkevičius rašė, kad žmogus be atminties arba su dirbtine atmintimi yra baisesnis už gyvulį, nes nėra didesnio žmogiškumą griaunančio melo, kaip klaidingai suvokta tiesa. O jeigu ji prievarta primesta kitiems, ji tampa fašizmu, sionizmu arba globalizmu. Tapęs vienvaldžiu vadu ir mesijumi, Vytautas Landsbergis iš karto atmetė visus socialinius Sąjūdžio pažadus. KGB įsakytas, atkirto nuo šio judėjimo visus tikruosius disidentus ir pastatė valstybę ant laukinio kapitalizmo bėgių.

Tai buvo „pirmas etapas“, apie kurį per televiziją kalba „anūkas“, jau nebe „asiliukas“, o Australijos kengūriukas Gabrielius. Mes pasmerkti, nes amerikiečių parengti šio „Juodojo scenarijaus“ specialistai jau 30 metų dirba savo darbą aukščiausiuose mūsų valstybės sluoksniuose. Jeigu Tauta praranda savo istoriją, tautinę savimonę, ji jau nebegyvena. Jos kalba tampa antkapine, jos Dievai – velniais, o jos didvyriai priešų

paverčiami demonais. Mūsų Tauta kapojama etapais, lyg Žalčio Žilvino kūnas kerštingų brolių sukapotas gabalais. Bet Dvasia lieka Gyva, nemirtinga. Anksčiau ar vėliau Tautos Dvasia vėl Įsikūnija. Iš atminties išbrauktas pasipriešinimas hitleriniams fašistų okupantams. S. Neris juos įspėja: „Čia Milžinų Dvasia gyva! Jūs žudote vien kūną“ („Marija Melnikaitė“).

Kokia sarmata Sąjūdžio muziejuje garbinti Adolfą Hitlerį, pasikabinus jo portretą matomiausioje vietoje! Tyli visi, netgi žydai. „Tolerancijos etapas“. Televizijos laidoje „Dėmesio centre“ „Anūkas“, „ponas landsbergis“, aistringai gyrė prezidentės D. Grybauskaitės „metinę ataskaitą“, kurią parašė jo senelis „Dėdulė“. „Baltijos kelias“... baigėsi visi etapai, viską pasiekėme, beliko tik paskutinis etapas: „Atsigręžkime į žmogų“. Atseit, į jo senelį – mesiją Vytautą Landsbergį, iki šiol dar neįvertintą. Tarytum, iki šios dienos nebuvo nei vieno dėmesio verto žmogaus.

Panele prezidente, savo ataskaitoje pamiršote paminėti vieną svarbų atsakymą: ką veikia Dievas? Įsakykite Jam, kad jau laikas atsigręžti į žmogų. O gal laukiate, kol Jis, Vieš-Pats, paklaus: „Kur tu matai žmones? Čia žmonių nebėra – vien tik karo griūvėsiai“. Tokia „Paskutinio etapo“ dalia...

„Darbas jus išlaisvins“. Šį užrašą kažkur mačiau. Gal tai buvo užuomina apie Darbo partiją, o gal apie dykinėjančius bedarbius, laukiančius išmaldos ir pašalpų. Žodis „darbas“ rusiškai skamba kaip „vergų darbas“ – „работа – раб“ = Vergovė („Рабство”). Sugrįžome į „vergo etapą“, todėl esame laisvi!

Vienu metu rinkimuose į Seimą laimėjo Darbo partija. Jos vedlys Viktoras Uspaskich žadėjo Lietuvai „Aukso amžių“ ir gerai apmokamą darbą. Buvo paskirtas ūkio ministru. Gyrėsi, kad savo lėšomis remia neturtingus studentus, padeda vargingoms šeimoms ir t.t. Tuo metu aš rašiau istorinį romaną „Mūsų Ateities beieškant“. Trūko pinigų knygos leidybai, todėl išdrįsau parašyti ūkio ministrui V. Uspaskich prašymą, kad šiam tikslui jis man skirtų tik 100 litų. Atsakymą gavau greitai. Ant Seimo firminio blanko buvo parašyta: „Mano šeimos biudžetas nėra toks didelis, kad galėčiau sušelpti visus Lietuvos ubagus, todėl...“ Parašas. Jis mane pavadino „ubage“, kas reiškia „invalidė“. Pasidarė liūdna, kad Lietuva yra „invalidų tauta“, nes išmaldos prašo „elgetos“ – „нищие“. Pasirodo, kad šis oligarchas žinojo, jog Lietuva neturi ateities, nes čia tik invalidai.

Liūdna, nes ką tik buvau perskaičiusi Česlovo Gedgaudo knygą „Mūsų praeities beieškant“. Kada mes pavirtome invalidų ir elgetų tauta ir kodėl? Viktoro Uspaskich atsakymą išsiunčiau į Indiją savo Mokytojui ir laukiau atsakymo. Gavau labai greitai, su prierašu: „Нищий Бог послал!...” Dabar Darbo partijos reanimacija užsiima kitas Lietuvos “ubagas” Valentinas Mazuronis. Argi ubagas gali įvesti Lietuvoje tvarką ir atgaivinti Teisingumą? Jis gali tik „tempti gumą“ ir sočiai maitintis, jei

sugebės vaidinti. Atskalūnams „skalūnų dujų“ netrūksta, mat Seime sėdėdami be darbo, bezda, net nosį riečia!

Globalfašistams „Juodojo scenarijaus“ užbaigti nepavyko. Visą šios dramos scenarijų žino tik Vienas Dievas. Jis yra ir vyriausias Režisierius.

Tą pirmąjį, Rusijos oligarcho Berezovskio greitomis sumesto „Juodojo scenarijaus“ variantą, atskleidė keli aukšti karininkai, o pradinį, tikrąjį, jo šaltinį nurodė N. Ryžkovas, buvęs TSRS Ministrų Tarybos pirmininkas. Šis šaltinis tai CŽV direktoriaus A. Dalleso pranešimas, padarytas JAV Tarptautinių santykių taryboje, dalyvaujant pačiam tuometiniam JAV prezidentui H. Trumenui, kuris buvo žydas ir pirmasis įvardijo Lietuvą kaip „žydšaudžių tautą“. Ne V. Landsbergis „sugriovė“ Tarybų Sąjungą, o Miša Sergejevičius Gorbačiovas, žydas, tikroji pavardė Gaider. Jis nuo 1985 metų buvo SSRS Komunistų partijos generalinis sekretorius, „Perestroikos“ architektas, TSRS „demokratizacija“ padaręs pradžią  fašistinei globalizacijai, pradedant nuo Lietuvos sunaikinimo.

Islandija pirmoji pripažino „pirmąją“ valstybę, išsikovojusią „nepriklausomybę“! Niekas dėl tokios Lietuvos, kokia yra dabar, net nekovojo. Šį „Juodąjį scenarijų“ arba „šėtonišką globalfašistų planą

laisvoms tautoms sunaikinti“ paruošė Izraelis. Kadangi Lietuva buvo įvardinta kaip „žydšaudžių tauta“, jai teko tokia didelė garbė – pradėti „Baltijos kelią“... į ešefotą!

Ir jeigu atsiras tokių „patriotų“, kurie stengsis paneigti šią Aksiomą, tegul pirmieji spjauna Dievui į Veidą. Aš Dievui tik nuoširdžiai dėkoju, kad Jis man atskleidė „Savą-jį scenarijų“ ir „šėtoniškąjį“.

Palyginimui, nes Lietuva pateko į akligatvį labirinte, o kelio grįžti atgal nebėra. Štai jis: „Baigsis karas. Viskas kaip nors susikratys, susitvarkys. Tada mes ir mesime visa, ką turime – visą auksą, visą materialinę jėgą žmonių mulkinimui ir jų bukagalviškumui didinti. Žmogaus smegenys,

jo sąmonė gali keistis. Pasėję tenai chaosą, mes nepastebimai pakeisime jų dabartines dvasines vertybes į netikras ir priversime juos tikėti tuo falšu. Kaip tai padarysime?

Mes surasim savo bendraminčių ir sąjungininkų pačioje Rusijoje. Epizodas po epizodo prasidės grandiozinė pagal savo apimtį labiausiai nepalenkiamos tautos žūties tragedija ir galutinis, negrįžtamas, jos savimonės užtemimas. Iš literatūros ir meno mes, pavyzdžiui, palaipsniui išnaikinsime socialinę esmę, atpratinsim, atmušim dailininkams bet kokį realybės vaizdavimo norą ir socialinių procesų tyrinėjimą, kurie vyksta liaudies masėse. Literatūra, teatras, kinas – visi vaizduos ir garbins pačius žemiausius žmogaus jausmus. Mes visokiausiais būdais palaikysim ir aukštinsim taip vadinamus menininkus, kurie skleis ir kalte kals į žmonių sąmones sekso kultą, prievartavimą, sadizmą, išdavystes – žodžiu, bet kokį nedorovingumą.

Valstybės valdyme mes sukursime chaosą ir savivalę... Mes nepastebimai, bet aktyviai ir pastoviai skatinsim valdininkų išsigimimą, kyšininkavimą, neprincipingumą. Biurokratizmas ir aplaidumas bus pakelti į dorumo rangą. Sąžiningumas ir dora bus pastoviai išjuokiami ir pasidarys niekam nereikalingi, jie taps praeities atgyvenomis. Chamiškumas ir įžūlumas, melas ir apgaulė, girtuokliavimas ir narkomanija, gyvuliška baimė, begėdiškumas, išdavystė, nacionalizmas, tautų supriešinimas, visų pirma – priešiškumas ir neapykanta Rusų Tautai. Visa tai mes mikliai ir nepastebimai kultivuosime, kol visos pastangos pražys pažaliavusia pagiežos spalva... Ir tiktai nedaugelis, labai mažai kas supras arba susigaudys, kas čia vyksta. Tačiau tokius žmones mes pastatysim į padėtį be išeities, paversim juos pajuokos objektais, rasim būdų juos apmeluoti ir paskelbti juos visuomenės atliekomis.

Išrausim dvasines bolševizmo šaknis, išniekinsim ir sunaikinsim dorovingumo pagrindus. Mes tokiu būdu išglebinsim vieną jauną kartą po kitos ir išdeginsim socialistinį fanatizmą. Imsimės žmonių nuo jų

vaikystės ir jaunatviško patiklumo, pagrindinį dėmesį atkreipsime į besimokantį jaunimą, imsim jį tvirkinti, pūdyti ir moraliai smukdyti. Mes juos paversim cinikais, kosmopolitais ir antipiliečiais“.

Tas planas niekur nedingo, jis jau pavirto atskiromis CŽV valdybomis, skyriais bei juose dirbančiais strateginės psichologijos žinovais. Prie jų prisijungė ir narkomanijos karalius Sorosas. To pragariško sumanymo vaisiai jau užpildė visą pasaulį. Prie šio siaubingo plano tobulinimo prisijungė ir popiežius Jonas Paulius II, papildęs CŽV visa sukaupta informacija prieš Tarybų Sąjungą, to rezultatas – įvairiaspalvės „revoliucijos“. Visas tas planas pridengtas amerikoniškąja „demokratija“, karais, pinigais ir prievarta.

Šiuo metu dar tęsiasi II-asis Pasaulinis karas: Amerika prieš Rusiją.

„...kai baigsis karas, mes...“ – planavo JAV pranašai su H. Trumeno antspaudu. Karas baigėsi Rusijos pergale, kai buvo švenčiama Pergalės diena gegužės 9-ąją Maskvoje. Fašistinė chunta Lietuvoje dar iš inercijos vis kartojo: „Rusai puola!“

Nebepuola, bet „prasidėjo informacinė ataka“, todėl įsakyta uždrausti rodyti televizijos laidas per Rusijos kanalus, drausti, uždrausti „rusų propagandą“ ir t.t. Kokia kvailystė. Kaip viename bičių avilyje negali būti dvi valdovės (motinėlės), taip pasaulio negali valdyti „dvi saulės“

– Melas ir Tiesa. Per karaliaus Mindaugo laidotuves raudotojos giedojo: „Kam Saulužės išsižadėjai... Kam Kryžmą pagarbinai...“

Panele prezidente, įsakyk savo „patriotams“ spjauti Dievui į Veidą. „Dievo Veidas“ yra Saulė, kuri visada atsigręžus ne tik į žmogų, bet ir į mažiausią vabalėlį. Spjaudyk į Saulę, jeigu manai, kad V. Landsbergis yra galingesnis už Ją. Pirma perskaityk knygą „Mūsų praeities beieškant“, tada kalbėk apie situaciją Lietuvoje ir jos ateitį. Prezidentės rolę suvaidinai nevykusiai. Neišmokai scenarijaus teksto, nesugebi atsakyti į Latvijos žurnalistų klausimus „be suderinimo“ su paruoštais „pono X“ atsakymais.

Spektaklis baigtas – lipk nuo scenos. Savo veiklos „metinėje ataskaitoje“ pabrėžei paskutinio etapo svarbą: laikas atsigręžti į žmones, lietuvių

tautą, kitą veido pusę, ne užpakalį. Žodis VEID(as) yra tas pat žodis DIEV(as). Ar supratai lietuviškai?

Ne anglų kalbą ir svetimšalių kultūrą siūlyk mums, bet mokykis kuklumo ir užuojautos tik per dvi raides: „S“ – širdis ir „K“ – karas, kirtis, kelias, kryžius, karstas ir ... Mirtis. Arba Meilė. Daugiau komentarų šia tema nebus. Bus istorinis romanas „Legenda apie Žemę“, skirtas ateinančioms kartoms. Tik Melo nuodai būna saldūs. Arba Medus.

Gegužės 1-oji yra ne Darbo partijos darbininkų šventė, o „Bičių darbininkių“, kurios bičiuliškai ir pasiaukojančiai kantriai dirba, kad mes turėtume rezultatą – Medų. Tai - Meilė Dievui, kuris pasireiškia per Saulę. Be Saulės nebūtų ir medaus, ir jokios gyvybės Žemėje. Štai, ką veikia Dievas!

O „jie“ nežino... Tie, kas žino, nesireklamuoja, neskaito laikraščių, nežiūri televizijos tauškalų, nesibrauna prie valdžios lovio, o tyliai dirba ir aukoja Dievui savo darbo vaisius. Jiems nereikia bažnyčios tranų

(veltėdžių patinų), nes žmogaus kūnas yra „bažnyčia“, o Altorius – Širdis. Tokių žmonių Dvasinis Ryšys yra telepatija, kūno apsaugos Ginklas – Intuicija (nuojauta), kurios negali įveikti jokia agitacija, pažadai

ar „užsienio agentų verbavimas“, ko taip labai bijo Artūras Paulauskas.

Tam tikslui jau daug metų pasišventę dirba Adeptai (šventieji istorijos saugotojai), kurie visame pasaulyje įkūrė „Dvasinius žmogiškųjų vertybių ugdymo Centrus“. Pagrindinis Centras – Maskva. Tie, kurie pasityčiojo iš Dievo plano ir atsisakė vykti į Maskvą švęsti Pergalės Dienos prieš Šėtono planą, patys save nubaudė arba Adeptai tų „valstybės griovėjų“ neįleido.

Raudokite prie „Raudų sienos“ Jeruzalėje, maldaukite žydų atleidimo, nes Jėzaus Kristaus Motina Marija ir senelė Ona buvo žydės...

Ne į stabus spoksokite, bet visada matykite gyvą paprastą žmogų, nes niekada negalite žinoti, kas jis? Nebijokite pagerbti Saulę, nusilenkti Jai, padėkoti už šviesą, šilumą – Meilę.

Linkiu Sėkmės.

Birutė Sereikaitė – Zalieskienė

Dvasinis Žmogiškųjų vertybių Centras

„Ramybės Buveinė“

Panevėžys, 2015 m.