prof. P.Gylys  tiesai liko ištikimas iki galo

Garliavos įvykių dalyvė Aušrinė Balčiūnė neapsikentusi Lietuvos teisinio išsigimimo, kaip ir daugelis lietuvių,  išvyko iš šalies. Ji aprašo įvykius, kuriuos regėjo savo akimis.  Informaciją gavo, be iškraipymų, iš pirmų lūpų

 Gal ir keistokas straipsnio pavadinimas, tačiau jis yra toks tik dėl to, kad jau daugel metų, ypač kai kalbama apie Neringą Venckienę, viešojoje erdvėje visu „gražumu“ išsiskleidžia patyčių kultūra. Kandžiojasi kone visi: politikai, įvairiausio plauko apžvalgininkai, žurnalistai, šiaip – skaitytojai…

Tačiau Neringos Venckienės atžvilgiu patyčios ypač primityvios. Kartais – net liguistos. Tačiau dažniausiai – kokčiai ironiškos: ne vienerius metus sukamos per „Lietuvos rytą“, „Delfi“ ir „15 min“... jau tapo sugedusia plokštele. Kaskart pasirodantys straipsniai, tarsi mantra, „copy – paste“ greičiu kartoja vieną ir tą patį įrašą: bloga, bloga, bloga… Kažin ar rasite kokią kitą temą, kuri būtų taip nunešiota. Klausite – kam visa tai? Juk jau seniai jau viskuo persisotinta? Ogi tam, kad reikalingos įbrukti „teisingos tiesos“ kuo tvirčiau užsifiksuotų skaitytojo galvoje ir kad savo koktumu atgrasytų – net nuo minties pasidomėti pačiam: o kaip vis dėlto yra iš tikrųjų?

nuotr. Beširdžiai bailiai - nusikaltėliai. Protingumo kriterijų pas tokius nerasta.  Galvose vietoje smegenų birantis smėlis. Jie vykdo komandą ,,Fas" 

Japonų patarlė sako: „Šimtą kartų pakartotas melas virsta tiesa“, ją itin mėgo ir Josefas Gebelsas. Kaip tai veikia realiai, patyrėme sovietų laikais, deja, ji ir toliau gana „sėkmingai“ taikoma postsovietinėse šalyse. Tokią „suformatuotą“ nuomonę, periodiškai brukamą skaitytojo ar žiūrovo galvon per užsakomuosius straipsnius, netrukus sava ima laikyti sąmoningumo ir įžvalgumo stokojantys. Subtilesnio skonio skaitytojai „pasimauna“ ant kito kabliuko – nuo tiesos paieškų atbaidomi raiškos koktumu: visi nors kartą tai girdėję, kitą kartą jau ima moti ranka. Atpratę ar aptingę savarankiškai mąstyti, net ima galvoti, kad tai ir yra jų asmeninė nuomonė, nesuprasdami to, kad kas valdo žiniasklaidą, tas valdo viską. Ir ne tik juos, ir mus.

Beveik kiekvienas „Lietuvos ryto“, „Delfio“ ar „15 min.lt“ straipsnis apie Neringą Venckienę prasideda žodžiais: „Garsioji bėglė Neringa Venckienė“, „Besislapstanti nuo teisingumo Neringa Venckienė“, „Bėglės dalią pasirinkusi neringa Venckienė“ ar pan. Kad kuo geriau skaitytojo sąmonėje įsirėžtų negatyvi žinia, nuolat pabrėžiama, kad ji bėgo tik nuo teisingumo. „Jei bėgo, vadinasi, kalta,“ – galvoja savarankiškai mąstyti neįpratęs.  Daug kartų tekste pasikartojantys žodeliai „spruko“, „slapstosi“, „pabėgo“, „vengia teisingumo“ – tik dar labiau sustiprina negatyvų įspūdį. Dar pridedama kokia nors pati negražiausia nuotrauka… O tada ir ima lietis patyčios…

nuotr. Deimantės numylėtinė Neringa

Tačiau Neringa Venckienė nuo teisingumo nebėgo – ji juo visada tikėjo. Į Ameriką moteris išvyko rūpindamasi savo ir sūnaus saugumu – prieš ją jau buvo įvykdyti keli pasikėsinimai. Vieno pasikėsinimo metu, dar per rinkimų kampaniją, buvo atsukti jos automobilio ratai ir vos per plauką neįvyko autokatastrofa. Dėl to N.Venckienė kreipėsi į policiją, tačiau policijai tai nepadarė jokio įspūdžio. Kaip ir komentarai internete, kur viešai ir atvirai buvo grasinama su ja susidoroti. Policijai kur kas baisesnis nusikaltimas pasirodė N.Venckienės spontaniškas pliaukštelėjimas sambo čempionui per veidą. Neringai Venckienei daugybę kartų buvo grasinta ir telefonu, o po vieno teismo posėdžio, kuriame ji kaip globėja atstovavo D.Kedytei, vienas iš Ūso advokatų jai tiesiai pasakęs: „Tu net neįsivaizduoji kam perbėgai kelią“. Bauginami buvo ir Neringos tėvai – kelias naktis prie Kedžių namo atvykdavo neaiškūs asmenys ir automobilio lempomis spigindavo į jų langus. O kartą į Kedžių namo stogą buvo paleista raketa. „Gal norėjo padegt? Aš nežinau, gal netyčia, – svarsto Laimutė Kedienė ir atsidūsta. – Visa laimė, kad nukrito šalia“.

Būdama teisėja, Neringa Venckienė nesijautė saugi ir darbe. Gintaras Kryževičius, tuo metu vadovavęs Teisėjų tarybai, ją, savo kolegę, viešai ir paniekinamai išvadino „teisinės ir politinės sistemos pūliniu“, taip uždegdamas žalią šviesą jos teisiniam ir kitokiam persekiojimui. Nors teisinė sistema paprastai savo darbuotojus gina aršiai, tą pabrėžia ir G.Kryževičiaus mėgstama kartoti frazė „teisėjų korpusas“, suprask – „vieninga sistema“, Neringai Venckienei toje sistemoje nebeliko vietos. Tai supratusi, ji pati padavė prašymą išeiti iš darbo, ir prezidentė jį patenkino. O G. Kryževičių apdovanojo… už reikšmingą indėlį kuriant ir tobulinant teismų sistemą šiemet jam buvo įteiktas Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius. Kaip ir daugeliui tų, kurie Garliavos istorijoje stovėjo toje pusėje.

Atvykusi į Ameriką, Neringa Venckienė iš karto pasiprašė politinio prieglobščio. Svetimoje šalyje nė vieną akimirką nesislapstė – į valdžios institucijas kreipėsi tikrąja savo pavarde. Tuo tarpu Lietuvos prokurorai čia gyrėsi labai ilgai jos ieškoję ir niekaip negalėję surasti. Per du mėnesius Neringa išsivertė į anglų kalbą visus turimus dokumentus ir visų bylų medžagą apie tai, kas nutiko čia, Lietuvoje, kad pagrįstų, dėl ko ji prašo Jungtinių Valstijų pagalbos. Kadangi jos pateikta byla labai sudėtinga, pradžioje ją nagrinėjo Čikagoje, vėliau ji buvo persiųsta į Vašingtoną. Neringai Venckienei ir jos sūnui labai greitai buvo suteikta teisė legaliai gyventi ir legaliai dirbti Amerikoje. Darbšti moteris iš karto ėmėsi mokslų ir darbų. Daug dirbo, tačiau visai ne tai, ką rašė „Lietuvos rytos žurnalistė“ Asta Kuznecovaitė. Kad geriau įvaldytų teisinę anglų kalbą, Teisės kolegijoje ji su pagyrimu baigė teisės studijas. Papildomai mokėsi anglų kalbos kursuose. Vilniaus universitete įgytas teisės magistro diplomas Jungtinėse Valstijose buvo pripažintas. Išmokusi kalbą, turėjo galimybę dirbti advokate, tačiau atsisakė: mat advokatas, gindamas žmogų, ne visada stovi tiesos pusėje. Žingeidi ir visą gyvenimą mokytis pripratusi moteris pastaruoju metu koledže studijavo floristikos meną.

Pragyvenus kelerius metus Jungtinėse Amerikos Valstijose, į Neringos namus atėjo šaukimas dėl ekstradicijos. Ją palydėjo sūnus Karolis. Viso to, apie ką rašė Lietuvos žiniasklaida, nebuvo: nei antrankių, nei sulaikymo, nei policijos ekipažų. Viskas įvyko labai paprastai – numatytu laiku ji nuvyko ten, kur buvo nurodyta, ir ten pasiliko. Federaliniame kalėjime ji gyvena erdviame ir tvarkingame 20 kvadratų kambaryje, juo dalijasi su dar viena moterimi. Neringa turi galimybę bendrauti su sūnumi – kiekvieną dieną kalbasi su juo telefonu, susirašinėja žinutėmis, negalima bendrauti tik skaipu. Daug dirbti įpratusi moteris skundžiasi, kad jai nuobodu, nors yra biblioteka, sporto salė, o jos kambaryje – ir televizija. Tuo pačiu metu liūdnai pagarsėjęs advokatas Gintaras Černiauskas Lietuvos žmonėms porina, kad sulaikyta Neringa Venckienė galinti norėti grįžti į Lietuvą, mat Amerikoje kalėjimo sąlygos nėra pačios geriausios, netgi žiaurios. Pasirodo, jis tokio „žinojimo“ sėmėsi iš meninių filmų apie Amerikos kalėjimus ir kaip faktą pakomentavo visuomenei. Na, o „Lietuvos ryto“ žurnalistė Asta Kuznecovaitė rašė, kad Neringai Venckienei teks išbandyti kameros, kurios langai vos 5 cm dydžio, gultą... Tačiau ji neuždaryta kameroje, jos kambaryje nėra nei gultų, nei 5 cm dydžio langų, nėra nei žiaurių kalėjimo salygų. Kas tai? Laki vaizduotė, visiškas neprofesionalumas, tingėjimas susirinkti informaciją ar šiaip prigimtinis ribotumas? Ne tik. Manau, tai daroma tyčia, kad kuo mažiau liktų abejojančių dėl jos kaltumo.

nuotr. advokatas G.Černiauskas nenešė mergaitės?  Išsigimę teismai neigia tiesą..

Neįmanoma nepastebėti, kad žurnalistai, prokurorai ir šiaip apie visus viską žinantys, komentuodami N. Venckienės tariamus nusikaltimus, lyg tyčia… pamiršta tai, kad visų pirma ji buvusi sąžininga Lietuvos Respublikos Kauno apygardos teismo teisėja, vėliau Lietuvos Respublikos demokratiniuose rinkimuose demokratiškai išrinkta Seimo narė. Žūtbūt ieškoma tik to, kas ją galėtų nors kaip ar nors kiek sukompromituoti. Tam tikrų struktūrų siekį ką nors blogo apie ją „išknisti“, liudija vienas gana garsus, bet gal ne visiems žinomas faktas. Prasidėjus pedofilijos skandalui, buvo karštligiškai ieškoma, kaip būtų galima Neringą Venckienę sukompromituoti. Tuo tikslu buvo atliktas visų jos nagrinėtų bylų auditas – du kartus buvo patikrintos visos jos nagrinėtos bylos Kauno rajono ir Kauno apygardos teismuose. Ir… nieko. Nieko nerado. Visos per 14 metų teisėjos Neringos Venckienės nagrinėtos bylos išnagrinėtos teisingai. TEISINGAI. Tai ką visa tai sako apie šį žmogų? Kad yra ne tik sąžininga, objektyvi, teisinga, garbinga, bet ir nekorumpuota. Ir visa tai šalyje, kur toks žemas pasitikėjimas teismais, o ir korupcija neretas reiškinys. Tačiau žiniasklaida šį faktą „droviai“ nutyli, užuot garbingai pripažinę ir parašę bent kelis teigiamus žodžius persekiojamosios atžvilgiu.

Aukso medaliu baigusi vidurinę mokyklą, vaikystėje buvusi rankininkė ir šokėja, vėliau – teisėja, dar vėliau – Seimo narė, per naktis rašiusi knygas bei daktaro disertaciją, o dienomis sąžiningai dirbusi teisėjos darbą, ilgą laiką globojo savo a.a brolio mergaitę. Visa Neringos Venckienės giminė linkusi į menus – jos sūnus Karolis pamėgo piešti, puikiai įvaldęs kompiuterines technologijas – nuotoliniu būdu sutaisė savo senelių Laimutės ir Vytauto kompiuterį, kuria grafiką. Be to, turi iškalbos dovaną. Toks pats protingas ir uolus kaip mama. Pagreitintu būdu baigęs mokyklą, jis nuo šių Naujųjų metų studijuoja teisę ir istoriją, nors Neringa norėjo, kad sūnus pasirinktų informacines technologijas. Už gerą mokymąsi vidurinėje mokykloje jis buvo apdovanotas pagyrimo raštu su tuometinio Amerikos prezidento Baraco Obamos parašu, o jo mama gavo ant užpakalinio automobilio lango klijuojamą trikampį lipduką „Geriausio mokinio mama“.

 nuotr. Nerina Venckienė. Nuoširdi, paprasta, išmintinga, gailestinga MAMA. Ne tik įstatymo raide, bet ir krūtine  stovėjo ir stovi  TIESOS pusėje 

Neringos globojama Deimantė dar vaikystėje susidomėjo muzika – grojo fleita. Klonio įvykiams prasidėjus, kartu su fotomenininku J.Valiušaičiu gamino paukšteliams inkilus ir pasiėmusi jo fotoaparatą įamžindavo akimirkas. „Jos akis labai pagauli,“ – sako Juozas ir rodo Deimantės užfiksuotus kadrus. N.Venckienės a.a. teta Danguolė taip pat tapė, o jos sūnus baigė Dailės akademiją. Audronė, kita Neringos teta, nors ir nebaigusi menų, tapo natiurmortus, jos sūnus ir anūkė taip pat apdovanoti šia Dievo dovana. Pati Neringa talento dailei iš savo giminės nepaveldėjo, tačiau mėgsta rašyti – dar besimokydama vidurinėje ji rašydavo vaikiškus straipsnelius į „Tėviškės žinias“. Na, o darbštumą ir kantrybę Neringa Venckienė paveldėjo iš savo tėvelio Vytauto Kedžio, kuris visą gyvenimą sunkiai ir daug dirbo, savo rankomis pastatė namus sau ir savo dukrai.

Pradėjus vardyti, kas ką giminėj geba, netikėtai įsiterpia ir Vytautas Kedys: „Aš irgi moku gražiai piešti, – sako jis su nuoskauda. – Štai Kuznecovaitė įdėjo tuos sysalus ir parašė, kad tai aš juos piešiu… Dieve, Dieve, kaip galima šitaip žmogų apšmeižti…“.  Ir atsidūsta: „Aš piešti tai nemoku, bet užtat darau gerus namų brėžinius, – kiek patylėjęs dar pridūrė: – Daug jų padariau“...

nuotr. Drąsiaus tėvukas Vytautas Kedys. Menkystos sugebėjo ne tik nužudyti Drąsių, bet jie išniekino net paminklą. Jis pastatytas  prie   Kauno marių, Drąsiaus  nužudymo vietoje.

Tačiau didžiausias šios giminės talentas – begalinė drąsa ir sutelktumas – vienas už kitą stos mūru. Drąsius Kedys už savo dukrą paaukojo gyvybę, Neringa Venckienė už brolį ir dukterėčią – savo šeimą, darbą, karjerą, namus, Tėvynę. O dabar savo persekiojamos mamos ginti stojo jau suaugęs Neringos sūnus Karolis. Kaip ir seneliai – nors taip persekiojami ir šmeižiami, iki šiol nepasiduoda – parašyta ir įvairias instancijas išsiuntinėta kelios dešimtys raštų su prašymais leisti susitikti su Deimante ar bent pamatyti jos nuotraukas, įrodančias, kad ji dar gyva. Pavydėtinas sutelktumas ir stiprybė.

nuotr. Neringos sūnus Karolis seka tėvų pėdomis. Ištikimas tiesai. Studijuoja teisę, kad triumfuotų TIESA.

Akivaizdu: teisėsaugai žūtbūt reikia kaip nors pabaigti visas su Garliavos istorija susijusias bylas. Ir kuo greičiau visą pedofilijos istoriją nugramzdinti į nebūtį. Tačiau… Tačiau, gerbiamieji, kaip TAI gali įvykti? Juk mes nesame kvailiai, kam versti mus tikėti tuo, ką... nusprendžia mūsų teismai? Kad advokatas G. Černiauskas mergaitės nenešė, o tik ėjo šalia? Kad tėvas taip ištrynė mergaitei žodžiu atmintį, kad ji nebegalėjo liudyti svarbiausioje byloje, tačiau gyvendama su motina ji ją atgavo ir ėmė liudyti kitose bylose? Kad Deimantės močiutė kartu su kaimyne Olia, sulaukusios garbaus amžiaus, staiga ėmė tvirkinti mergaitę (Seneliui tie kaltinimai buvo panaikinti dėl senaties)? Kad kaimynė Olia vaiką įtakojo ir net hipnotizavo? Kad nieko bendro su Kedžių ir Venckų gimine neturėjusi gydytoja onkologė, profesorė L.Bloznelytė-Plėšnienė iš niekur nieko nuvyko į policiją ir viešai apšmeižė jai visiškai nepažįstamus žmones? Kad visą gyvenimą buvusi sąžininga ir teisinga teisėja Neringa Venckienė be jokio pagrindo viešai apkaltino pedofilija niekuo dėtus žmones, pati įtikėjo savo šmeižtu ir dėl to galimai juos net nužudė?.. Čia galima padėti labai ilgą daugtaškį – pernelyg viskas ima panėšėti į beprotybę.

Kai kas sako: „Taip, sutinku, kad čia daug kas neaišku, bet tik teisėsauga gali ištirti šį reikalą“. Tikrai taip. Ne tik gali, bet ir privalo. Tačiau kiekvienas žmogus turi teises: teisę į teisingą tyrimą, teisę į saugumą, teisę į teisingą teismą. Taip pat – ir teisę į pagarbą. Tačiau čia, Lietuvoje, Neringa Venckienė viso to neteko.

Aišku tik viena: Lietuvos teismai, šiose bylose priėmę tiek daug sunkiai suvokiamų sprendimų, jau įrodė: kol kas jie nepajėgūs garantuoti Neringai Venckienei nei teisingo teismo, nei saugumo. Kol kas visa tai jai gali garantuoti tik Amerika. Būtent ten ir turėtų spręstis, ko verti mūsų valstybės vardu pateikti kaltinimai jai ir dėl ko garbingai ir sąžiningai Lietuvos Respublikos teisėjai bei Seimo narei teko pasitraukti su sūnumi iš gimtinės ir ieškotis prieglobsčio svetur.

Karolio Venckaus peticiją galite pasirašyti ČIA.