STRAIPSNIAI
Sunaikinti valstybę sudarytos
visos sąlygos:
vieniems išsibėgioti svetur,
kitiems į kapus
| .... |
,,...Mūsų gatvėmis velnias tebevaikšto, smaugia vienišus, pamestus klaikios beprasmiškos vienatvės tamsoj, apkurtusius Dievo kalbėjimui kuris šaukia: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: Pr 2, 7–9; 3, 1–7 Ps 51, 3–4. 5–6a. 12–13. 14. 17. Rom 5, 12–19 † Mt 4, 1–11,
|
.. |
Psichiatrai ar psichai ?
Valstybė ant bedugnės krašto. Kodėl žmonės geriau moka kyšius, norėdami išspręsti vieną ar kitą klausimą, negu kovoja su korumpuotais pareigūnais ar įvairių sričių ,,specialistais‘‘?
Apsilankiau pas Panevėžio rajono gydytoją psichiatrę Genovaitę Markevičiūtę dėl spec. poreikių būtinumo našlaičiui Kęstui Šimašiui turinčiam II neįgalumo grupę su psichine negalia. Vaikinas patyręs daug kančių įsteigtuose valstybės globos namuose, vėliau pas įvairius privačius globėjus. Apie jo patirtas kančias fondas daug rašė, viešino ir labai gerai žino šito jaunuolio situaciją. Jau daugiau nei du metus fondas jam talkina ir sprendžia jo klausimus, ką privalėtų daryti valstybės išlaikomos įstaigos.
Tačiau tokiais atvejais tenka susidurti su biurokratų buldozeriu. G.Markevičiūtė nustebo, kad neįgalųjį našlaitį reikia atlydėti. Jos išsakytais žodžiais juk jis moka vaikščioti, kad ir su kalbos defektu, bet kalba, o kabinete nesimuša, neagresyvus. Paaiškinau, kad vaikinas neišmokytas nei skaityti, nei rašyti, turintis kalbos defektą, neparuoštas ir neturintis soc. įgūdžių, nepilnai orientuojasi aplinkoje. Jis išvis nesiorientuoja šioje biurokratų išlaikomoje sistemoje. Ji, išsitraukusi klausimyną, uždavinėjo klausimus ir tardė mane. Aš atsakinėjau į jos užduotus klausimus. Ji skaitė iš trafaretinio pavyzdžio ne pilnai tekstą, bet tik to klausimo pradžią.
Prieš tai tokiam pat klausimynui pats K.Šimašius atsakinėjo jos darbo kolegai D.Požėrai man nedalyvaujant kaip jo įgaliotam asmeniui. Ar tai gali būti objektyvus tyrimas kabinete per keletą minučių, nustatant jiems spec. poreikių būtinybę ir įvertinti jo galimybę gyventi savarankiškai? Po mano pastabos, kad užduodami klausimai neatspindi vaikino sveikatos būklės, psichiatrė įsiaudrino ir pradėjo šaukti ir daužyti stalą. K.Šimašius, įsigandęs tokios gydytojos isterijos, pabėgo iš kabineto. Neiškentęs jos siautėjimo, įjungiau vaizdo kamerą. Iš karto tonas pasikeitė ir melagingai su kolege teigė, kad aš, o ne ji kėlė balsą ir siautėjo. Tikra psichologė! O gal psichė? Kaip tokie medikai gali dirbti su neįgaliaisiais turinčiais psichinę negalią, kai juos pačius reikia gydyti?
Ne vienam sveikai mąstančiam žmogui kyla klausimas,- kas geriau? Norinčiam integruotis į visuomenę, tokiam kaip našlaičiui K.Šimašiui padėti ar juos įkalinti valstybės išlaikomuose globos namuose? Juose du - tris kartus valstybei brangiau kainuoja išlaikymas nei norint jiems gyventi savarankiškai su minimalia valstybės ir visuomenininkų, fondų ar geros valios žmonių pagalba? Socialinių skyrių įstaigos taip pat suteikia reikiamą pagalbą, bet tokios paslaugos mokamos.
Kas svarbiausia tokio klausimyno nereikia, jei tie patys neįgalūs gyvena valstybės globos namuose. Jie ten gyvena kaip statistiniai vienetai globos įstaigų verslui ir biurokratų išlaikymui. Vienas toks išlaikytinis sukuria biurokratams vieną darbo vietą. Ten visos paslaugos suteikiamos ir valstybė tam skiria 2-3 kartus didesnes lėšas nei nuskriaustasis gauna bandant gyventi savarankiškai. Kodėl? Klausimas ir atsakymas paprastas. Ne paslaptis, kad už tam tikrą invalidumo grupės suteikimą ar vizitams pas daugelį gydytojų mokami kyšiai. Visuomenė žino net įkainius, tačiau medikai tokius kaltinimus atmeta ir kratosi jų.
Gydytojai G.Markevičiūtei pateikiau kito Panevėžyje gyvenančio našlaičio istoriją. Jis iki neįgalumo nustatymo gyveno laiptinėse, po atviru dangumi... Suėjus 18 metų tokie našlaičiai iš globos namų atsiduria gatvėje. Savarankiškai jie neparuošti gyventi. Neturi soc. įgūdžių. Jiems reikalinga didžiulė valstybinių įstaigų, medikų, soc. skyrių pagalba. Deja. Tada su Panevėžio medikų išvada dėl invalidumo grupės nustatymo apsilankiau pas Šiaulių NDNT (komisiją iš vieno asmens) skyriaus vedėją E.Kaunaitį. Jis žvilgtelėjęs į našlaitį pasakė, kad jam pagal Panevėžio medikų pateiktas išvadas nepriklauso net III grupė. Stebint ir matant našlaičio sveikatos būklę, po to teko varstyti net 4 metus medikų duris, kol Vilniaus komisija nustatė II gr. neįgalumą nuo vaikystės! Tuo metu vaikinas turėjo jau 35 metus.
Tokie pat Panevėžio ,,specialistai“, neseniai nustatinėjo paliktai vienišai, niekieno neprižiūrimai, 91 metų panevėžietei spec. poreikių būtinybę. Psichiatras Sergejus Repovas, net nuvežus senolę po naktinių kliedesių ir ,,gastrolių“ po Panevėžio miestą, kai ji išėjo iš savo buto ir ieškojo pusę nakties savo namų, pareiškė, kad ji sveika, tik pablogėjusi atmintis. Gydymui nepriėmė ir paleido naktį vieną iš ligoninės į namus. Grįžo paryčiui sužvarbusi. Nustatinėjant jai spec. poreikių būtinybę, kitas psichiatras G.Rudzevičius pagal trafaretinius klausimynus rašė tai, ką sakė turinti proto dimenciją (silpnaprotystę) senolė.
Pagal klausimyną ir apžiūrą senolei taip pat nepriklausė gydymas ar spec. poreikių tenkinimo priežiūra. Tokie konstatuoja, kad senolė geba pati savimi pasirūpinti, nueina į parduotuvę, pasigamina sau valgyti, orientuota... Tokį pat atsakymą gavau ir iš Panevėžio policijos ir prokuratūros. Senolė, jei ne fondo pagalba, būtų jau buvusi anapilyje, kai leisgyvė atrakino duris, o butas buvo pilnas atsuktų dujų. Kaimynų skundai ne kartą pasiekė soc. skyrių darbuotojus, policiją ir prokuratūrą.
Dėl apleistos senolės ir jos nepriežiūros jie bijantys, kad dujos neišneštų namo, o ji iš bado nemirtų. Aišku jų trafaretiniuose klausimynuose tokių klausimų nėra. Peržiūrėjusi tokių ,,specialistų“ išvadas ir radusi laiko išklausyti net kaimynų nusiskundimus, ir pastabas, viena iš sąžiningiausių (pagal žmonių atsiliepimus) Kniaudiškių šeimos gydytoja Aldona Marija Patkauskienė nustebo savo kolegų atmestinai atliktu darbu ir padarytomis išvadomis. Po jos objektyvaus senolės sveikatos įvertinimo, tuoj pat senolei buvo paskirta priemoka spec. poreikių tenkinimui.
Kol tokie kabinetiniai ,,specialistai“ kaip Šiaulių NDNT E.Kaunaičiai, Panevėžio psichiatrai G. Markeviečiūtės, D.Pažėros, S.Repovai, G.Rudzevičiai ir panašūs į juos atmestinai dirbs, pagal trafaretinius klausimynus, o ne pagal objektyviai surinktą patikrinimo medžiagą ir stebimą paties paciento būklę, kol jie kabinetuose per keletą minučių nustatinės invalidumo grupes, spec. poreikių būtinybę, tol neaišku bus kam tuos poreikius reikia taikyti,- ligoniams ar psichiatrams?
Dėl tokio atmestino ,,specialistų“ požiūrio neįgalieji ir jiems talkinantys lieka dar daugiau sugniūždyti. Jeigu į tokius vargetas neatkreiptų dėmesio ir nusisuktų dėl biurokratų požiūrio visuomeninės organizacijos, privatūs geros valios žmonės, tai tokių klajoklių vis daugiau taptų nusikaltėliais, narkomanais, prasigertų, gyventų po tiltais, miškuose arba išeitų anapilin. Statistika apie tai byloja. Pirmaujame pasaulyje. Gal tokia ir yra korumpuotų valdininkų zombinimo politika, visus paverčiant kvailiais?
Tokia praktika egzistuoja visose biurokratų įstaigose. Valstybės išlaikytiniai šiek tiek privengia viešumos, bet tam jie stengiasi visais įmanomais būdais uždrausti žiniasklaidos laisvę, jų teises ir pareigas. Respublikiniu mastu LR teismų taryba siunčia rekomendacijas teismams, kaip išvengti viešumos, kad nesimatytų jų nusižengimai ar nusikaltimai, darbo brokas.
Tam tikslui, būdami vieši asmenys, jie daro uždarus teismo posėdžius, slapstosi kabinetuose, dengia veidus, naudojasi policijos ar apsaugininkų paslaugomis, kurie persekioja žiniasklaidos atstovus atiminėdami jų darbo priemones, naudodami psichologinį ar fizinį smurtą. Kad tokioje naikinamoje valstybėje gyvenantys piliečiai būtų įbauginti, jiems talkina jėgos struktūros, aukščiausia šalies valdžia (kiti išlaikytiniai) įstatymo leidėjai ir vykdytojai, - Seimas ir Vyriausybė.
