Lietuviai, garbindami stabus, daro, kas nedora Viešpaties Dievo akyse. Jie lenkiasi moteriško pavidalo pamėklei, kurią vadina „Marija“, jie bučiuoja vyriškos išvaizdos stabo, įvardinto „Jėzumi“, kojas, jie laižo akmenį Šiluvoje ir statosi medinius drožinius – „rūpintojėlius“ savo kiemuose.

Jie smaigsto kryžius šalikelėse, nes vis nori matyti Jėzų nukryžiuotą, o ne gyvą, kuris prisikėlė iš numirusiųjų prieš daugiau kaip 2000 metų. Lietuviai taip daro ir darė nuo senų laikų. Jie paliko gyvąjį Viešpatį Dievą ir garbino negyvus, nebylius stabus. Todėl Viešpats atidavė lietuvių tautą pavergti kitoms tautoms ir jie buvo baisiai engiami. Tačiau ir tuomet jie neatsižadėjo savo stabų, ir toliau meldėsi Marijai, ir toliau daugiažodžiaudami murmėjo poterius prieš Dievą, uoliai barškindami rožančiais.

Lietuviai taip prijunko prie „Marijos“ stabo ir šio religinio kulto, kad Viešpats įniršo ir atidavė tautą pražūčiai. O tauta, net tremiama pas baltas meškas ir persekiojama priešų miškuose, ir toliau šaukėsi pagalbos Marijos, o ne Viešpaties Dievo. Tada Viešpats lietuvių tautai skyrė penkiasdešimt metų vergijos komunistinei valdžiai. Per pusamžį tauta taip priprato prie naujos santvarkos, kad po to ilgai verkšleno šiai santvarkai žlugus. Bei nepaliovė melstis Marijai ir garbinti stabų sekdami savo protėvių papročiais ir tradicijomis.

Todėl Viešpats lietuviams pasiuntė klaidos dvasią ir tauta jau daugiau nei dvidešimt metų gyvena iliuzijoje, kad ji yra laisva, nors savo noru parsidavė už eurą kitai vergijai: iš Tarybų Sąjungos perėjo į Europos Sąjungą, tapdama eiline JAV marionete. Bet ir tuomet nepaliovė stabmeldžiauti ir melstis Marijai. Galop Viešpats šią tautą išblaškė po kitas tautas, kad ji nustotų savo kalbos ir prarastų tautiškumo bruožus.

Dabar Lietuva jau nebe Lietuva, o tik prasiskolinusi ES narė, pavaldi JAV. Šiandien dalis lietuvių tautos išsisklaidžiusi blaškosi po platų pasaulį kekšaudama su kitų tautų religiniais dievais-stabais, tačiau didžioji dalis tautos taip ir neperstojo lenktis ir melstis Marijai sekdama popiežiaus pėdomis. Nors Viešpats siuntė ugnį jų religinėms bažnyčioms ir liepsnomis plakė kryžių-stabų piliakalnį, nedorų darbų jie neatsisakė, iš stabmeldžiavimo kelio nesisuko. 

Toliau garbinama Marija, švenčiamos pagoniškos šventės ir mėgdžiojamos jų apeigos, kuriomis Viešpats Dievas bjaurisi. Tauta nesilaiko Dievo įsakymų ir paniekina Jo šventą dieną Sabatą, todėl yra apakinta karo ir ligų baimių, o girtuoklystės ir vėžio rykštės naikina ją. Marija jų maldų neišklauso, nors lietuviai pasididžiuodami tėvynę vadina „Marijos žeme“.

Nebylus stabas jiems nepadeda, o Viešpats Dievas nuo jų nusisuko ir atmetė juos už jų nuodėmes. Tačiau Dievas yra gailestingas ir per savo pasirinktus pavienius žmones bando atverti tautai akis: jiems skelbiamas Dievo Žodis. Tačiau kietasprandė „Marijos“ tauta murma prieš Viešpatį Dievą ir siūlo Jo Žodį (Bibliją arba Šventąjį Raštą) sudeginti.

Klausykite, jūs, maištininkai! Kadangi nusigręžėte nuo Dievo, Viešpats nebus su jumis. Jis nepalieka kaltųjų be bausmės ir baudžia vaikus už tėvų kaltę ligi trečios-ketvirtos kartos, nes yra ne tik mylintis ir gailestingas, bet ir teisingas Dievas. Atsisakykite stabų, gręžkitės į Viešpatį Dievą ir Jis gręšis į jus! Turite būti besąlygiškai ištikimi Viešpačiui ir privalote rūpestingai vykdyti Jo įsakymus, mylėti Jį ir tarnauti Jam visa širdimi. Jėzus Kristus yra gyvas! Jo nereikia vėl ir vėl nukryžiuoti stabo pavidalu.

Dar akimirka ir jūs Jį išvysite ateinantį debesimis teisti pasaulio. Tad atgailaukite už savo nuodėmes, atsiverskite ir nusigręžkite nuo nebylių stabų. Laikykitės Dievo Įstatymo ir pagarbiai bijokite šlovingo Viešpaties vardo, o jei ne - Viešpats ištiks jus ir jūsų palikuonis sunkiomis ir ilgalaikėmis rykštėmis, skaudžiomis ligomis. Jei pagarbiai bijosite Dievo ir laikysitės Jo įsakymų, tuomet jums ir jūsų vaikams seksis amžinai. Ir nesibaiminkite žmonių, religijos atstovų, einančių su savo stabais į pražūtį, juk teismas yra Viešpaties Dievo! Argi aš neturiu kalbėti to, ką Viešpats įdeda man į lūpas?!