"Viešpatie, jau metas Tau veikti,

nes žmonės laužo Tavo Įstatymą" (Ps 119).

"Prakeikti, nuklydę nuo Tavo įsakymų" (Ps 119).
 

                 NORS KUOLĄ ANT GALVOS TAŠYK...

Tokiu vaizdingu posakiu lietuvių liaudies išmintis apibūdina sunkiai mąstančius žmones, kurie nepajėgia suprasti akivaizdžių, kartais net visiškai paprastų dalykų...

Kryžių kalnas, atsidūręs trečiuoju numeriu šiurpiausių pasaulio vietų sąraše, glumina ne tik užsieniečius. Dažną lankytoją pakankamai nejaukiai nuteikia kalnai senovės Romoje sugalvotų žudymo įrankių - kryžių, tapusių katalikų ir kitų krikščioniškų sektų simboliu, nors pirmiesiems krikščionims atpažinimo ženklas buvo žuvis.

Daugelis katalikų bendruomenės tikinčiųjų ,,įsikandę" du žodžius - Meilė ir Neteisk. Tai puikūs žodžiai ir niekas negali jiems prieštarauti. Bet meilė turi nesiskirti nuo žodžio TIESA. Jei meilė tik lūpose, o ne širdyje, tai man tokia meilė svetima. Į meilės sąvoka telpa ir Dievo įsakymas. Bet ar pasitikime ir pažįstame Dievą?

Pagrindiniame Dievo įsakyme - etalone parašyta:

"1. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane.
2. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų".

Turiu pastebėti, kad atėjęs į žemę KRISTUS įsakymų nepanaikino, bet tapęs žmogumi įrodė, kad juos galima įvykdyti.

Vakar aplankęs Šiaulių Kryžių kalną ir vieną ekumeninę bendruomenę nustebau, kaip antikristai labai uoliai dirba prieš Dievo valią. Įspėjimui jie gauna "atlygį",- nyksta jų sukaupti turtai, dega bažnyčios, vienuolynai, daugybę kartų degė sukrautos sauso medžio stirtos - kryžiai, drožiniai, kiti šiame piliakalnyje sutempti dirbiniai ...

Šunys ir dalis laukinių žvėrių savo teritorijos ribas atžymi šlapimu ar išmatomis. Žmonės teritorijoms atskirti irgi stato riboženklius. Kokių atžymų sumąstė katalikų bendruomenė Kryžių kalne?

Šiaulių vietininko vyskupo E.Bartulio ir jo šalininkų pastangomis ne tik pasikėsinta į teisingą Dievo Žodį, nugriaunant Kryžių kalne dvi akmens plokštes, bet po to uoliai suskubo atžymėti teritoriją masyviais akmens pamatais bei medžio skulptūromis ant jų. Jie čia jaučiasi, kaip savo namuose. Pasirodo, kad jie turtingi ir lėšų nestinga, kai atlieka Antikristo darbus. Ne tik surezgė teritorijos atžymėjimo projektą, bet pirmosios penkios galingos skulptūros jau pastatytos.

Jų bus keturiolika. Jos apjuos kalną kryžiaus keliams. Vėl jų kunigai tampys moterėles ir linkčios prie kiekvieno medžio drožinio - stabo, giedodami Marijai giesmes. Išskirtinė teisė į piliakalnį patikėta klaidinančiai tikinčiuosius katalikų bažnyčiai. Jie ne tik savavaliauja kalne laikydami mišias, organizuodami atlaidus, bet švaistomos visų uždirbtas biudžeto lėšos jų renginių apsaugai ir kt. reikmėms. Piliakalnio prieigose atstatinėjama jų "pono" Jono Pauliaus II garbei pastatyta vos nesugriuvusi pavėsinė. Iš iš jos 1993 m. jis aukojo mišias.

Ta proga pakalbinau vieną savo pažįstamą - skulptorių, kuris kaip tik pažeidžia antrą Dievo įsakymą - gamina religinius stabus. Tai vienas žinomiausių skulptorių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jis šiuos medžio drožinių darbus atlieka virš penkiasdešimt metų. Jo darbai dievinami, prie jų meldžiamasi, nešamos gėlės, žvakutės, tikintieji eina kryžiaus kelius.

Jo paklausiau, koks jo tikėjimas? Ar jis tiki Biblija, kad taip uoliai atiduoda visą savo energiją, talkindamas katalikų bažnyčiai? Jo darbai nugabenti ir puikuojasi net Romoje. Jis man paaiškino panašiai, kaip aiškina Merkinės piramidės įkūrėjas Povilas Žėkas.

Pastarasis kalbasi su aukštesniais už Dievą, dievų dievais - titanais. Skulptorius aiškino panašiai, tik jam egzistuoja kiti dievai. Jis gyvą medį sunaikina, kad iš jo išdrožtų dievo garbinimui skulptūras, organizuoja drožinių su religine tematika parodas ir nori, kad jo darbai būtų įamžinti muziejuose, skveruose, aikštėse, bažnyčiose, kapinėse...

Supratau, kad trokšta, kad jo vardas būtų nemirtingas, siekia šlovės po mirties. Pasakojo, kad pasodino savo valdoje ąžuolą ir kai iš jo bus galima pjauti lentas, tada savo rankomis pasidarys karstą ir ramiai numirs jame. Tačiau labai nustebo ir išsigando, kai medis labai sparčiai pradėjo augti, tarsi trokšdamas jo mirties.

Liuciferio vardas gerai žinomas, bet nuo jo kenčia visa žmonija. Jo darbai priešiški Dievui.

Žinojau skulptoriaus šeimos tragediją. Tragiškai šį pasaulį paliko dvi jo žmonos (viena pasikorė, kita nuo sunkios ligos mirė) ir sūnus (nušautas medžioklėje). Atsargiai paklausiau, ar tai nėra jam įspėjimai ir ženklai už darbus, kurie priešiški Dievui?

Bandė kalbą nusukti kita linkme. Supratau, kad to amato neatsisakys nors gyvena kančioje. Vadinasi žmogus dar neparklupdytas, dar spinduliuoja didybės manija, tarnaudamas šėtonui ir pinigams.

VIDEO   https://www.youtube.com/watch?v=k6AlLO7QpEI&feature=youtu.be

Komentarai

Valentinas.  Geri pastebėjimai. Iš tikro, pagal katalikų logiką išeitų, kad jeigu Kristus būtų buvęs pakartas, tai reiktų garbinti kartuves?... Aiškus absurdas! Garbinti reikia ne įrankį, kuriuo Kristus buvo nužudytas, o patį Kristų, kuris seniai prisikėlė ir šiandien yra gyvas. Garbinti gyvąjį Kristų – tai sekti Jo gyvenimo pavyzdžiu. Iš to, kaip mylėsime vieni kitus, žmonės pažins, kad esame Kristaus mokiniai, t.y. krikščionys.