Alvydas Veberis

     SPĄSTAI  NAŠLAIČIAMS

         SKUBĖKIME DARYTI GERA   

Skubėkime daryti gera-

Sušildyt širdį, glaust arčiau,

Ištiesti ranką varguolėliui,

Nenusigręžt, nebūt aukščiau.

Skubėkime daryti gera

Ir pasijusime geriau.

Godumo jėgos žmogų gena.

Mokėk jas suvaldyt, prašau.

Skubėk, prašau, daryti gera-

Juk Dievo atvaizdas šalia.

Pajuski grožį, meilės peną,

Dalinkis duonos plutele.

Skubėkime daryti gera-

Te angelai orkestrą gros.

Palaimink, Dieve, vargšo dalią

Ir gėrio grūdas sužaliuos.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, ypač Europos Sąjungos bendrijoje jaučiamas dvasinis nuosmukis, dėl ko vyksta karai, nelaimės, ekonominės, socialinės, moralinės ir  įvairiausios krizės...žmogus pasijunta vergu, beverčia asmenybe. Dėl šios priežasties saujelė išnaudotojų-darbo žmonių išlaikytinių maudosi materialių gėrybių prabangoje, kiti išnaudojamieji-dirbantieji, paversti vergais, negali sudurti galo su galu ir skursta.

Kiekvienas, kuris  atitolsta nuo Dievo, papuola į šėtono pinkles. Biblijoje nedviprasmiškai parašyta, kad bausmė skiriama ne tik tėvams už jų padarytas nuodėmes, bet už jų kaltes kenčia vaikai iki trečios ketvirtos kartos, kurie atmeta Dievo valią, nepaklūsta Jo įsakymams ir nustatytai tvarkai.

Tokių šeimų ir kenčiančių vaikų begalė. Tai atsitinka, kai tėvai nesirūpina savo atžalomis dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotikais, paleistuvauja, užmiršta pareigą dirbti... Valdžios struktūros tokį elgesį tiesiogiai ir netiesiogiai  skatina: alkoholio reklama, įvairios šeimų ardymo formos, vos užgimusių vaikų skatinimas užsiimti seksualiniais iškrypimais, sutapatinimas vyro ir moters vaidmens, mažai dėmesio skiriama prevencijai, užkertant kelią narkotikų gamybai ir jų platinimui, soc. pašalpų neadekvatus ir neprotingas planavimas, kurios skiriamos  neproporcingai būtinoms soc. remtinų žmonių reikmėms.  Pilna pavyzdžių kai kovojantys su šiomis problemomis tampa mūsų  išlaikytinių sistemos aukos.

Galima paminėti gerai visiems žinomus Jonavos m. pareigūnų veiksmus A.Lobovo atžvilgiu ar buvusios policijos pareigūnės Skaistės Rakauskienės iš Kauno r. Domeikavos gyvenvietės šauksmą  nuo 2004 metų dėl narkotikų gamybos ir jų platinimo jos kaimynystėje. Jai nuodijama narkotikų kvapais sveikata, patiria psichologinį ir moralinį smurtą.

O kokį likimą sukūrė sovietinio paveldo išsigimėliai Eglei Kusaitei iš anksto suplanuotoje jos gyvenimo istorijoje? Dar jai esant nepilnametei jau  buvo ruošiama sunaikinti, kad pasirodyti, kokie išlaikytiniai lojalūs sistemai, parduodami sąžinę už Judo sidabrinius. Kur šiandien tie  sovietiniai įvairaus plauko prokurorai lauciai su  dūduojančiu pagalbininkų orkestru? Jei ne principingi Apeliacinio teismo teisėjai Eglė jau būtų pasmerkta myriop.

Pagaliau Eglė gali atsikvėpti ir nusišypsoti. Pragaro durys, dėka principingų  apeliacinio teismo teisėjų Lino Šiukštos, kolegijos narių – Lino Žukausko ir Laimos Garnelienės, užvertos.

Nuskriaustųjų šauksmas daugumoje lieka tarsi aidas girioje. Valstybės tarnautojai visiškai atitrūkę nuo žmonių problemų ir prisimena žmones tik prieš rinkimus vaikščiodami iššiepę dantis ir rodydami dirbtines šypsenas  Kaziuko mugėse ar reklamuodamiesi vaikų apsuptyje, dalijant jiems saldainius karnavalų ir švenčių proga. Nelaimių metu tokių neprisišauksi.

Tą aiškiai parodė Garliavos įvykiai. Vietoje to, kad išspręsti šeimos problemą, iškilusią dėl pedofilijos skandalo, maitvanagiai atsiuntė banditų armiją. Jie  jėga išplėšė mergaitę iš saugios aplinkos, tramdė smurtu taikius piliečius, stebinčius įvykius.  Jie iki šiol tebetampomi po teismus. Kol tauta nesusivienys ir nepakils dėl savo teisių kaip Ukrainos Maidane, matyt, sunku ko nors tikėtis iš nežabotos išlaikytinių savivalės.

                                                    PAGALBOS ŠAUKSMAS

Valstybinių įstaigų ir organizacijų  skaičius Lietuvoje sparčiai auga, biurokratų armija didėja, piliečių skaičius, tarsi karo metu mažėja, o realios pagalbos ištikus bėdai ar nelaimei sunku sulaukti. Tai įvyksta tik tada,  kai apie problemą sužino visas pasaulis. Tada puolama gaisrą gesinti ir dažniausiai teisieji lieka kalti. Toks biurokratų ir teisinių institucijų braižas Lietuvoje tapo  kasdienybe ir nieko nebestebina. Mirčių, savižudybių, nusikaltimų,  žmonių, išvestų iš pusiausvyros, degradacijos lygis staigia progresija kyla aukštyn.

Su tokia biurokratinių įstaigų neatidumo, abejingumo  ir kontrolės stoka susidūrė Kęstutis Šimašius, kuris kilęs iš daugiavaikės aštuonių asmenų šeimos. Nuo mažens, turintis vos  tris metukus atsidūrė valdiškuose Ventos socialinės globos namuose. Juose pragyveno iki 29 metų, o po to turėjo būti pervestas į kitus pagal specializaciją skirtus suaugusių globos namus. Jis veiksnus, bet turintis II invalidumo grupę dėl psichikos sutrikimų, pilnai savimi pasirūpinti negali. Turi tik 35 procentų darbingumą.

Suėjus nustatytam amžiaus cenzui, globos namuose dirbusi sesele Ginta Pinskienė-Rimkienė pasiūlė apsigyventi vaikinui jos privačiuose namuose. Jam pažadėjo aukso kalnus. Ne kartą vaikinas lankėsi jos namuose, padėdavo dirbti, buvo pripratęs prie jos. Tokie pamestinukai, kaip kačiukai, visada ieško užuojautos ir motiniškos šilumos.  Su Gintos Rimkienės pasiūlymu, apsigyventi pas ją, sutiko.  Papilės seniūnija apžiūrėjusi naujų ,,globėjų“  gyvenimo sąlygas pas Gintą ir Saulių Rimkus parašė rekomendaciją Ventos globos namams. Iš pažiūros namai tvarkingi. Šeima turi verslą, materialiai apsirūpinę.

                                   VERGYSTĖ PAS PONUS  RIMKUS  

Kęstutis apsigyveno G.ir S. Rimkų valdoje nuo 2009 metų pabaigos, o nuo 2010 m. sausio 5 d. buvo deklaruota šiuose namuose jo gyvenama vieta. Nuo pirmų dienų  apsigyvenęs Kęstutis jokio stygiaus ir diskomforto nejautė. Tačiau buvo apgyvendintas ne Rimkų name, bet ūkinio pastato kambarėlyje, kuris nebuvo pilnai įrengtas. Jam  buvo reikalingas remontas. Kęstutis buvo taupus, nerūkė, nenaudojo alkoholio, būdamas Ventos globos namuose privačiai talkindavo žmonėms, už ką žmonės atsilygindavo, o be to gaudavo po 180 litų į mėnesį asmeniniams poreikiams. To išdavoje per visą laikotarpį pragyventą Ventos globos namuose  jis turėjo susitaupęs iki penkių tūkstančių litų pinigų sumą.

Šiuos pinigus pagal Kęstučio pasakojimą Rimkai paėmė, kad atliktų remontą ūkiniame pastate jam skirtam kambarėliui. Taip pat iš našlaičio buvo paimta Swedbanko elektroninė bankininkystės kortelė ir asmens dokumentai. Pradžioje Kęstutis dirbo  Rimkų valdoje prie pagalbinių ar jų verslo darbų: šienavo žolę, skaldė malkas, tvarkydavo aplinką, plaudavo ir valydavo iš užsienio S.Rimkaus parvarytus automobilius pardavimui. Jis Papilės miestelyje lankė neįgaliųjų klubą.

Nauji neteisėti globėjai Kęstučiui leido  išeiti pas kaimynus  uždarbiauti, kad turėtų savo reikmėms lėšų.  Kitomis jo gautomis  šalpos pensijos lėšomis po 900 lt į mėnesį, pervestomis   iš Akmenės r. savivaldybės  disponavo Saulius Rimkus persivesdamas su elektronine bankininkystės kortele sau, savo žmonai ar dukros Pinskytės reikmėms be Kęstučio žinios. Nuo 2011 mėn. sausio mėnesio Kęstutis oficialiai buvo įdarbintas UAB ,,SAJUS‘‘, kur  bendrovė vykdė ritualines paslaugas Akmenės ir Mažeikių m. Kęstučio alga nuo įdarbinimo pirmų mėnesių 400 litų išaugo iki 1000 litų per mėnesį. Jo darbingumas tik 35 procentai. Su tokiu darbingumu atrodytų įspūdingos sumos, bet ir gauto uždarbio kaip, ir šalpos pensijos, Kęstutis nematė.  Nežinojo net kiek jis gauna atlyginimo.

Po metų pragyventų pas Rimkus, kuriems nebuvo teisiškai paskirta globa, nes Kęstutis veiksnus, prasidėjo juo nepasitenkinimas. Rimkus ir jo žmona ne kartą naudojo prieš jį smurtą:  suaugusį vaikiną, tarsi, mažą vaiką klupdė, mušdavo ,,globėjas‘‘ Saulius diržu, spardydavo, ne kartą rodydamas pistoletą grasino, jei nevykdys ,,globėjų“ įnorių  nušaus, išveš į mišką ir suspardys, o  dirbant  ritualinių paslaugų salėse sakė, kad įkiš prie palaikų į šaldytuvą ir pan. Jaunuolis kentė pastovią ,,globėjų“ psichologinę įtampą. S.Rimkus pradžioje prašydavo eiti į parduotuvę ir atnešti jam alaus.

Apie tai sužinojusi G.Rimkienė barė Kęstutį ir su savo moterišku smailaus galo bateliu jam spyrė į užpakalį. Kęstutis guodėsi, kad visą savaitę dėl to kentėjo skausmą. Į Rimkų namus jaunuolį įsileisdavo tik tada, kai būdavo pas juos svečių. Tada pamaitindavo, kad pasirodyti žmonių akyse, kokie jie geri žmonės. Pirmais metais leisdavo kieme pasėdėti pavėsinėje, vėliau ir tai  uždraudė. Iš ten galėdavo pasiimti tik valgio davinį,-pasakoja Kęstutis,- kurį iš savo namų išnešdavo laukant ,,globėja‘‘ Ginta ir padėdavo. Maisto davinys būdavo padedamas lauke tiek vasarą, tiek žiemą.

Kuriuo metu  maistas bus padėtas Kęstutis  nežinojo, todėl turėdavo pastoviai dairytis ir stebėti. Ypač tai nepatogu buvo žiemą, nes valgis šaltyje tuoj sušaldavo. Iš Kęstučio kambarėlio ūkiniame pastate pavėsinė nesimatydavo, todėl turėjo vaikinas pastoviai varstyti duris ir laukti. Maisto neužtekdavo, nes dažnai gaudavo pavalgyti tik kartą per dieną.

Kai Kęstučiui kantrybės taurė buvo perpildyta, pragyvenus virš keturių  metų Rimkų namuose, jis savo kančią papasakojo Panevėžio našlaičių rėmimo fondo pirmininkui Tomui Jasinskui, kurį pažinojo ir yra anksčiau su juo bendravęs. Prašė jo pagalbos, kad galėtų ištrūkti iš pragaro.

Kęstutis apie patirtas skriaudas pasipasakojo Panevėžio našlaičių rėmimo fondo pirmininkui Tomui Jasinskui ir šaukėsi pagalbos

 T.Jasinskas, kad įsitikintų ar iš tikro vaikinas kenčia įtampą ir išnaudojimą, kreipėsi į Papilės soc. darbuotojas. Jis prašė, kad pasidomėtų Kęstučio gyvenimo sąlygomis. Apie Kęstučio nusiskundimus sužinojęs S.Rimkus, kvotė pastarąjį, padarė kratą jo kambarėlyje ir rado mobilųjį telefoną, kuriuo našlaitis bendraudavo su savo broliais, seserimis, draugais. Po kelių dienų  jį apvagino grąžto vagyste. Iškvietė įgaliotinį Stasį Lindautą. Šis anot Kęstučio jam  grasino, kad  išveš į mišką ir suspardys.

Vėliau rado grąžtą pats ieškovas. Tokiu būdu norėta, įvykus incidentui, apvaginti Kęstutį. Paklaustas apie incidentą įgaliotinis patvirtino, kad toks įvykis buvo, tačiau apie grasinimus nuneigė ir pridūrė, kodėl tikime ne juo, o psichiškai nesveiku žmogumi. Suprask, pagal įgaliotinį, jei žmogus su negalia gimė, tai jo gyvenimas pasmerktas kančiai ir pasityčiojimui.

Atliekant ikiteisminį tyrimą ir apklausus daugelį Kęstutį pažinojusių žmonių visi patvirtino ir patys įsitikinome, kad vaikinas net nemoka meluoti. Tokioje psichologinėje įtampoje vaikinas, turintis psichinę negalią, išsekęs dėl blogo maitinimo (ūgis 177 cm, svoris tik 56 kg. Iki normos trūksta net 22 kg!!). atsidūrė depresijoje. Nusilpęs dvi dienas nesikėlė iš lovos ir nebevažiavo į darbą, kuris buvo jam nepriimtinas ir prievartinis.

Darbe reikėjo ne tik plauti šarvojimo sales, tualetus, langus,  tvarkyti aplinką ritualinių paslaugų biuruose Akmenėje, Mažeikiuose, bet nešioti palaikus bei juos padėti savo ,,globėjai‘‘ Gintai Rimkienei aprengti bei prausti ( nuogus vyrus ir moteris).  Po ritualinių paslaugų  darbo grįžus į namus tekdavo dirbti prie ūkio darbų. Išeiginių nebuvo, laisvės taip pat. Nebeišleisdavo lankytis Papilės neįgaliųjų klube, sveikintis su kaimynais, susitikti su draugais.

Visas įsigytas mob.ryšio priemones Rimkai  atimdavo, kad kam nors vaikinas nepasiskųstų apie naudojamą smurtą ir prievartą jų namuose. Nepasitenkinimas ir paskutinis konfliktas įvyko tada, kai Rimkai sužinojo, kad apie savo problemas pasipasakojo Panevėžio našlaičių rėmimo fondo pirmininkui Tomui Jasinskui ir prašė jo, kad padėtų ištrūkti iš skriaudėjų namų. Apieškoję kambarį rado pas  Kęstutį mobilų telefoną, (kurį buvo įsigijęs už 10 litų), kad galėtų bendrauti su broliais, seserimis, draugais. Jį atėmė, kaip ir kitus.

              Ginta Rimkienė  grąžino paskutinį iš Kęstučio atimtą mobilųjį telefoną

Kai Rimkai sužinojo, kad Kęstutis pasiguodė, o situacija pradėjo  domėtis valstybinės įstaigos, Kęstutį S.Rimkus tuoj pat atleido iš darbo, apvagino grąžto vagyste ir norėdami juo atsikratyti patalpino į Šiaulių psichiatrijos ligoninę.  Kad Kęstutis sako tiesą, netrukus teko tuo įsitikinti man bei  fondo pirmininkui T.Jasinskui, nuvykus pas Rimkus paimti Kęstučio asmeninių dokumentų ir daiktų. S.Rimkus naudojo psichologinį smurtą, keikėsi, elgėsi agresyviai, tardė, kas iškvietė žurnalistus, užtvėrė savo automobiliu gatvę, kad negalėtume išvykti.

 Neaišku, dėl kokios priežasties kvietė įgaliotinį ir reikalvo prokuroro sankcijos.  Pamatęs, kad jo veiksmai filmuojami, praleido mums pravažiuoti. Mūsų akyse atidavė G.Rimkienė  vieną paskutinių iš Kęstučio atimtų mob. telefonų. Kitus sakė, kad  išdalinusi. S.Rimkus agresyviai elgdamasis su mumis, po  psichologinio smurto ir grasinimų, vis tik atidavė Kęstučiui priklausančią AB DNB banko kortelę su atplėštu PIN kodu. Elektroninės bankininkystės nusavintų dviejų bankų  kortelių ir duomenų negrąžino, kuriais naudojosi be Kęstučio žinios.

                                                 MELO RAIZGALYNĖ

Gavęs žinią, ir gyvenime turėjęs pats karčią patirtį, Panevėžio našlaičių rėmimo fondo pirmininkas  Tomas Jasinskas ėmėsi žygių. Kreipėsi į Papilės seniūniją ir Akmenės savivaldybės soc. skyriaus vedėją Aleksandrą Vismantienę.  Jiems   papasakojo problemą.  A.Vismantienė gyrė Rimkų šeimą, neigė, kad jie verčiasi ritualinėmis paslaugomis, aiškino, kad Papilėje tokių paslaugų išvis nėra ir Kęstutis Šimašius tame darbe tikrai  nedirba. Melo kojos trumpos. Atlikus žurnalistinį tyrimą paaiškėjo, kad net Papilės soc. rūpybos filialas naudojasi Papilėje esančia šarvojimo sale ir tokios paslaugos yra, o S.Rimkus net dviejuose miestuose verčiasi ritualinių paslaugų verslu.

Nuo 2011 m. sausio mėn. Kęstutis Šimašius  oficialiai apiformintas ir dirbo  UAB ,,SAJUS“ ritualinių paslaugų versle kartu su jo ,,globėjais“ G. ir S.Rimkais.  Vedėjos blaškymasis ir bandymas nuslėpti iškilusią problemą tik padidino jos nepasitikėjimą ir  nesąžiningumą. Ji melavo, teigdama, kad apie šio vaikino problemas nieko nežinanti ir tuoj pat viską labai nuodugniai papasakojo. Žinojo net ir tai, kad Rimkai   iš  namų išvežė Kęstutį  dėl paūmėjusios sveikatos į Šiaulius ir grįš gyventi pas juos atgal. Pokalbio metu susipainiojo ir netrukus  teigė, kad jau sudėti Kęstučio daiktai, jis iškraustytas ir jo nebepriims. Paklausus koks tolimesnis šio vaikino likimas, kadangi už dienos turėjo būti išrašytas iš Šiaulių psichiatrijos  ligoninės, pasakė, kad gali atsidurti gatvėje (pokalbis įrašytas).

Kęstutis ligoninėje mus pasitiko valgydamas sausą duonos riekelę. Matyt, ne iš gero gyvenimo.

Dėl šios priežasties teko Tomui Jasinskui rimtai susirūpinti ir paimti iš ligoninės Kęstutį. T.Jasinskas išsiaiškinęs ir pamatęs, kad situacija yra grėsminga, prašėsi mano pagalbos, kad talkinčiau šios problemos sprendime. Mano įsteigto fondo administracija, ir aš asmeniškai, daugelį metų bendradarbiaujame su T.Jasinsku, todėl sutikome jam padėti. Su juo bendromis pastangomis esame daugelį problemų išsprendę, kad padėti našlaičiams, kurie pakliūna į analogiškas situacijas.

Apie padėtį buvo informuota socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Ieškota sprendimo būdų kreipiantis į Papilės seniūną Antaną Vaičių. Biurokratų pinklėse fondo vadovas suabejojo jų nuoširdumu, sprendžiant Kęstučio problemą. Primygtinai pareikalavus, kad Kęstutis neatsidurtų gatvėje, seniūnas A.Vaičius su jo pagalbininkais nutarė paprašyti  Šiaulių psichiatrijos ligoninės administracijos, kad jį palaikytų ligoninėje kol bus išspręsta problema, kuri jau tapo vieša.

Galiausiai Papilės seniūnas konstatavo, kad K.Šimašius  bus perkeltas  į Šiaulių psichiatrijos ligoninės filialą, kuris randasi  Kelmės r. Aukštelkų pensionate. Daugumai žinoma, kad kai biurokratų nusižengimai iškyla į  viešumą, tai lengva  psichinę negalią turintį ligonį padaryti ,,daržove“ ir  tokį žmogų užčiaupti. Kad tokie darbo metodai nuo sovietinių laikų yra išlikę, vieša paslaptis. Juk daugumoje Lietuvos tarnybų tebedirba sovietiniai tarnautojai, kurių metodai ir darbo stilius  iki šių dienų išlikęs, ir nesikeičia.

Tokios mintys fondo vadovui iškilo ir dėl to, kad Papilių ,,globėjas“ S.Rimkus  turi visą grandinę jam prijaučiančių. Kas gali paneigti, kad tai ne jo ritualinių paslaugų verslo santykiai su šį verslą talkinančia grandine, pradedant soc. darbuotojais, gydytojais, teisingumo vykdytojais ( krenta į akis įgaliotinio paslaugumas) ir kt.? Tokia Lietuvoje praktika tebeegzistuoja.

Šiuo verslu didelė konkurencija, nes verslas pelningas. K.Šimašius Kelmėje esančią įstaigą žinojo ir ten važiuoti nenorėjo, o prašė, jei  yra galimybė, kad būtų sugrąžintas į Ventos globos namus, kur gyveno iki 29 metų. Šiuo metu amžiaus cenzas panaikintas. Apie Ventos globos namus Kęstutis atsiliepia labai teigiamai, jam ten patiko, išlikę jaunystės prisiminimai, jautri administracija, nuoširdi direktorė Gražina Banienė, soc. darbuotoja Daiva Pranauskienė, kuriomis  jis buvo labai patenkintas.

                                ŠIAULIŲ PSICHIATRIJOS LIGONINĖJE

Nuvykus į Šiaulių pschiatrijos ligoninę paimti išrašyto Kęstučio ir norint sužinoti apie jo sveikatos  būklę  neliko skyriuje atsakingų medikų, kas apie jo būklę galėtų paaiškinti. Personalo darbuotojai teigė, kad po naktinės pamainos  jį gydantis gydytojas Arūnas Rimkus ( irgi Rimkus, gal sutapimas? ) išėjo ilsėtis.  Likęs personalas melavo ir teigė, kad atsakingo gydytojo skyriuje nėra. Norint sužinoti apie ligonio būklę siūlė atvykti į Šiaulius iš  Panevėžio kitą dieną.  

Netyčia užklydęs į skyrių  gydytojas Volkovas paklaustas apie Kęstučio Šimašiaus būklę, kaip įgeltas,  išskubėjo į savo kabinetą ir užsidarė. Personalas suprato, kad naujais Kęstučio globėjais taip lengvai neatsikratys. Juk negali būti, kad ligoninėje, kur uždarame skyriuje gydomi ligoniai turintys psichinę negalią, nėra  atsakingo gydytojo. Netrukus buvo rastas iš skyriaus į kabinetą nuskubėjęs gydytojas Volkovas, kuris pareiškė, kad atsirado į namus ,,išvykęs‘‘ gydytojas Arūnas Rimkus, kuris pavadavo ligoninės vyriausią gydytoją.

Šiaulių psichiatrijos ligoninės gydytojas Arūnas Rimkus, palydėdamas netikėtus svečius,  suskubo paprašyti, kad prieš paviešinant informaciją,  pateiktų jam susipažinti ir taip papuolė į foto objektyvą kaip pelė į spąstus.

Pasimetęs ir nekalbus gydytojas Arūnas Rimkus apie ligonio būklę (kabinete esant pačiam Kęstučiui ir  jį atvažiavusiems paimti naujiems globėjams) nelabai ką pasakė, apart tai, kad G.Rimkienės iniciatyva buvo atvežtas ligonis ir reikalinga nuo šiol  pastoviai naudoti jam raminančius vaistus. Jų anksčiau Rimkai Kęstučiui nepirko, nors gyvenant depresinėje įtampoje pas  Rimkus, ko gero reikėjo. Kęstutis negaudavo jokių pinigų ir pats tuo pasirūpinti negalėjo.

Nuo mažens Kęstutis gyvendamas Ventos globos namuose, iki jam apsigyvenant pas Rimkus, jokių vaistų nenaudojo ir jokios poreikio tam nebuvo.

Apie šį įvykį informavus Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbuotoją Darių Pauliukonį šis stebėjosi tokiu N.Akmenės r. savivaldybės soc. darbuotojų neatsakingumu. Savivaldybei priklausantis Papilės seniūnijos soc. skyrius randasi vos per keletą žingsnių nuo Rimkų valdos.  Jie pateikė Ventos globos namams buities tyrimo aktą apie S.ir G. Rimkų šeimą. Ją pasirašė Papilės seniūnas Antanas Vaičius ir soc. darbuotojos Jolanta Irnienė bei Dovilė Paičienė.

Akte nurodoma, kad G.Pinskienė (Rimkienė) po vyro mirties viena pati išaugino savo dukrą, slaugė savo sergančią močiutę, todėl turinti ne tik darbinės bet ir gyvenimiškos patirties, kuri leis jai tinkamai pasirūpinti Kęstučiu Šimašiumi bei padės jam  integruojantis į bendruomenės gyvenimą. Ginta Pinskienė Papilės seniūnijos išduotą buities tyrimo aktą papildė savo įsipareigojimu,  kad priims Kęstutį  Šimašių nuolatinai gyventi, rūpinsis jo sveikata, globos kaip šeimos narį ir priregistruos jai nuosavybės teise priklausančiame name Daukanto g., Papilės m.

Pasiteiravus Papilės seniūnijos seniūno A.Vaičiaus, jo pavaduotojos ir  soc. darbuotojos Jolantos Irmienės, kodėl jie nekontroliavo ir nematė K.Šimašiaus problemų, kai beveik visas miestelis apie tai žino, sakė, kad jie tokių asmenų gyvenimu nesidomi, nes Kęstutis veiksnus, o atsakomybę prisiėmusi G.Pinskienė (Rimkienė). Keisčiausia tai, kad  seniūnija randasi vos už kelių žingsnių nuo Papilės seniūnijos, o to vaikino problemą žinojo dauguma miestelio žmonių ir laukė, kada atsiras drąsus žmogus, kuris galėtų padėti skriaudžiamam našlaičiui.

Patys gyventojai svetimam skausmui liko abejingi, nes bijojo Papilės miestelio ,,viercho“ (lyderio) S.Rimkaus, kuris bičiuliaujasi su Papilės soc. darbuotojais, įgaliotiniu, policija,  vienu darbo partijos iš N.Akmenės m. Seimo nariu. Be to yra medžiotojas, turi ginklą, atlieka ritualines paslaugas. Gyventojai pasakojo, kad patys gali atsidurti jo ritualinių paslaugų klijentais anksčiau laiko arba jiems kitaip gali pakenkti, jei suteiks pagalbą našlaičiui. Kas tai galėtų paneigti, kad taip nenutiks?

Šiuo metu Kęstutis Šimašius saugioje aplinkoje Panevėžyje ir teks pasirūpinti, ir spręsti jo tolimesnį gyvenimą. Apie G. ir S.Rimkų elgesį, disponavimą be Kęstučio Šimašiaus žinios jo lėšomis, naudojimusi elektroninės bankininkystės dokumentais ir duomenimis, paskolų Kęstučio vardu ėmimą ir jų grąžinimą iš jo šalpos pensijos ir atlygio, kitus nusikalstamus veiksmus perduota informacija valstybinėms institucijoms.

G.Rimkienė atsikračiusi Kęstučiu Šimašiumi pradėjo ruoštis kovai. Nuskubėjusi į Ventos globos namus paėmė jos rašyto įsipareigojimo Kęstučio atžvilgiu kopiją.  Matyt, dar nori našlaičiui galutinai sugadinti sveikatą tampydama po  teismus. Pagyvensim pamatysim. Ateitis parodys.

Įdomiausia tai, kad paskutinį mėnesį Kęstutis buvo išvežtas į ligoninę, o jo priskaičiuotas uždarbis, atsiskaitymas iš darbo už nepanaudotas atostogas ir  šalpos pensija, sudarė virš 2000 lt. Ši suma išskaičiuota už S.Rimkaus paimtą paskolą Kęstučio vardu be jo žinios. Taip pat   papildyta už 138 lt Gintos Pinskienės-Rimkienės sąskaita. Negana to dar Kęstučio vardu paimta iš UAB  ,4finance“ nauja 2000 litų paskola. Vėl teks grąžinti Kęstučiui? O jis ligoninėje. Ar G.ir S.Rimkai neuždus našlaičio piniguose? Atsiimant asmeninius daiktus, Ginta Rimkienė pareiškė, kad Kęstutis liko skolingas, bet sako,- tiek jau to.

G.Rimkienė (Pinskienė)  patalpinusi Kęstutį Šimašių į Šiaulių psichiatrijos ligoninės (netgi uždarą) skyrių suskubo išregistruoti iš savo namų likimo nuskriaustąjį, o jo asmeniniai  daiktai, kaip ir jis pats paruošti nežinomybei. Net ir jos aprangoje esanti emblema atspindi prievartą ir esamuose namuose Kęstučio nelaisvę (tai vieno griežčiausio Pasaulyje kalėjimo pavadinimas ,,ALCATRAZ“)

G.Rimkienė neleido paimti net naujesnių Kęstučio striukių gautų iš Ventos globos namų. Pareiškė, kad už skundimąsi jas išdalins kitiems.  Tokio moteriškės  įžūlumo sunku kam pavydėti.

 Visuomenė bus informuota ar vėl teisieji liks kalti, o nusikaltėliai išteisinti. Lietuvoje kol kas vyksta tik tokia biurokratinių įstaigų išlaikytinių karusėlė. Visi galai sukišami, kaip į vandenį.