Kodėl jie visi bėga nuo manęs?

                              ,,Tarnautoja"- vidinis monologas su gyvenimo blyksniais

„Viešpatie mano, tegul šis rytas vėl būna Tavo garbei. Aš vėl stoviu šiame nuodėmingame pasaulyje kaip Tavo karys. Tavo šviesa manyje, nors aplink vien tamsa...“

Ji tai kartoja kasdien. Lyg maldą, lyg skydą. Kol prie veidrodžio šukuoja savo nepriekaištingai surištus plaukus. Lūpos lyg ir šypsosi, bet akys, vistiek kažkokios griežtos. Įsitempusios. Tarsi nuolat laukiančios puolimo.

„Aš negaliu atsipalaiduoti – šėtonas nesnaudžia. Aš turiu budėti. Jie visi aplink – nuodėmėje. Ir jei aš nutylėsiu – jų kraujas bus ant mano rankų.“
Darbe vakar Rūta vėl pasitraukė nuo mano stalo. Nieko nesakė – tik žvilgsnis. Bet užteko. Ir šiandien kažkaip vėl tylu aplink. Visi šnabždasi ir manęs vengia.
„Viešpatie, jie manęs bijo, nes bijo Tavęs manyje. Rašyta juk – ,,Pasaulis jūsų nekęs dėl Mano vardo.’'Aš tai žinau. Priimu.“

Vakar vakare namuose buvo viena iš tų akimirkų. Ji vis dar skamba galvoje. Sėdėjom virtuvėje. Vyras tylėjo. Jauniausias sūnus žiūrėjo į savo telefoną. Dukra sakė:
– „Mama, mes niekada su tavimi nebūnam – tik klausom pamokslų. Ar tu dar mus matai?“
Aš norėjau atsakyti ką nors išmintingo, kažką iš Laiško galatams ar Jono Evangelijos... Bet tada dukra dar pridūrė:
– „Tavo Dievas mumyse gąsdina. Tavo meilė – kaip ledas.“

Ir staiga pasidarė tuščia. Ne pykčio, ne sielvarto – tik tyla.
Norėjau iš karto cituoti: „Ateis laikas, kai vaikai sukils prieš tėvus…“ Bet kažkas manyje suvirpėjo.
Ar ji teisi? Tik akimirkai. Tik blyksnis. Bet greit save surinkau:
„Tai tik jų maištas. Jie nesupranta. Jie sugrįš. Aš tik turiu ištverti. Ir melstis. Ir nešti šviesą.“

Vėl įkėliau į „Feisbuką“ eilutę iš Jeremijo: „Širdis žmogaus klastinga...“ su hortenzijomis fone. Gal kažką palies. Gal kas nors atsivers. Gal net mano vaikai?
„Viešpatie, Tu matai, kaip aš dėl Tavęs. Aš viena. Bet Tu esi su manimi. Aš kalbu Tavo vardu. Aš esu Tavo balsas, kai pasaulis užkimęs nuo melo.“
Ir vėl, tą pačią vakaro valandą, kai viskas nutyla, kai šviesa jau silpna, kai vyras miegamajame užsidaręs, vaikai kitame pasaulyje, ji sėdi prie lango, rankoje – telefonas, ant ekrano – eilinė Šventojo Rašto citata, fone – rožės.

Ir tada, plonu, švelniu, vos girdimu balsu, ji ištaria:

„Štai, nuostabusis Dieve, kaip aš dėl Tavęs tarnauju – šiam sugedusiam, piktam ir šaltam pasauliui...“
Bet šįkart balsas sudreba. Vos vos. Ir sekundės daliai – gal net pati išsigąsta savo tylos.
.......................
Kodėl neretai žmonės kalba apie Dievą, meilę, tikėjimą, tačiau jų žodžiai lieka tik paviršiuje – nepasiekia širdies, nepersmelkia gyvenimo? Kodėl šita „meilė“ tampa griežta, formali kartais net gąsdinanti, o ne švelni, gyva ir kviečianti?

https://www.youtube.com/watch?v=k6AlLO7QpEI