STRAIPSNIAI
„Lietuvos Čikagoje“ sąskaitos su visuomenininkais suvedinėjamos be šūvių
Teisinis banditizmas prieš senolius ir našlaičius – išsigimusios demokratijos vaisius
Pavogė bobutę
Jokia naujiena, kad laidojimo firmos vagia numirėlius. Bet kam vogti dar gyvą, vienišą senolę, už kurią nei laidojimo pašalpos, nei išpirkos negausi?... Beje, tai padarė ne kokie nors priedurniai nepatyrę reketininkai, o solidūs, Panevėžio visuomenei žinomi žmonės. Tiesa, virtuvės pokalbiuose panevėžiečiai juos vadina paprasčiau - "valdžios mafija". Bet kodėl būtent ši, niekam nereikalinga bobutė sulaukė tokio šios grupuotės dėmesio?
Kur šuo pakastas, pradėjo aiškėti tik maždaug po metų, kai senolės istoriją įsuko teismų karuselė..
.
Priešistorė
Panevėžyje, Statybininkų gatvėje, gyveno bobutė M.V.Kasiulienė. Perkopusi devintą dešimtį. Našlė. Nei vaikų, nei giminių. Ja rūpinosi tik kaimynė G.A.Simonaitytė. Iš dėkingumo geradarei, bobutė norėjo net užrašyti savo butą. Kaimynė atsisakė, bet ir toliau rūpinosi močiute. Bandė prisišaukti socialines tarnybas, kad jos galų gale pasirūpintų senole. Kaip žirniai į sieną...
Atsitiktinai sužinojusi, kad Panevėžyje yra visuomeninis labdaros-paramos fondas ,,Biblijos studijos“, kuris rūpinasi vargšais, našlaičiais, soc. remtinais žmonėmis, kaliniais..., paskambino ten. Šie atsiuntė savo atstovą padėčiai įvertinti. Galop Fondas paskyrė ir įgaliotą asmenį Alvydą Veberį rūpintis bobutės reikalais. Kaimynė lengviau atsikvėpė...
Bobutė irgi buvo patenkinta. Gerai sutarė su naujuoju rūpintoju, netgi susidraugavo. Jo atsiųsti savanoriai-našlaičiai tvarkydavo butą, pirkdavo produktus, atveždavo karšto maisto. Įsivyravo tarpusavio pasitikėjimas ir geri santykiai. Iš dėkingumo naujajam geradariui, bobutė irgi norėjo padovanoti butą, bet ir šis jo atsisakė, kaip ir kaimynė. (Neseniai, po bobutės mirties paaiškėjo, kad senolė vis dėlto buvo parašiusi Testamentą savo rūpintojo naudai.)
Senolės priežiūra ir pradėtas jos kritiškos būklės buto remontas atimdavo kur kas daugiau laiko bei pastangų, nei atrodė pradžioje. Tai pradėjo atsiliepti Fondo veiklai. Kol situacija normalizuosis, teko bobutę laikinai apgyvendinti Lavėnų socialinės globos namuose, į kuriuos nukreipė Panevėžio savivaldybės soc. skyriaus vyr. specialistė Regina Žeimienė. Ši ponia puikiai žinojo, kad senolė turi nekilnojamo turto, todėl paslapčia, net nederinusi su įgaliotuoju asmeniu nei bobute, persivedė ją į nuolatinę globą, kad savivaldybė galėtų pretenduoti į jos butą.
Galima įsivaizduoti biurokratų apmaudą, kai registre pamatė, kad bobutė savo butą jau yra susikeitusi su vienu našlaičiu ir netgi užrašiusi visuomeniniam paramos-labdaros Fondui, kurio savanoriai jai teikė pagalbą.
Panevėžio savivaldybės soc. skyriaus vedėjas Viktoras Michailovas, pasitelkęs prokurorą Remigijų Senkų, ilgai suko galvą, kaip atimti tą butą iš našlaičio ir visuomeninkų. Deja, nieko gudresnio nesugalvojo, tik kad bobulytę padaryti psichiškai neveiksnia ir pareikalauti restitucijos (padovanoto buto grąžimo).
Aferos įgyvendinimui pasitelkė medikus
Prokurorų "arkliukas", ant kurio nusprendė joti – įrodyti, kad senolė, užrašydama butą našlaičiams, nesuvokė savo veiksmų. Ją gydę Panevėžio medikai (gyd. Aldona Marija Patkauskienė, Violeta Šimanauskaitė Drevinskienė, M.Janušonienė, Sergejus Repovas, Inga Kančauskienė, sk. vedėjas Linas Masiliūnas, gyd. psichiatras Gintaras Rudzevičius) vienu balsu tvirtino, kad senolė, pagal tokį amžių yra sąmoninga, kontaktui prieinama gerai, į visus klausimus atsako pagal prasmę, aktyvios psichopatalogijos nėra, emocijos adekvačios, atsakymai pakankamai prasmingi, labai neblogai orientuota savyje ir aplinkoje.
O kad jai "užkrinta" vardai, detalės - nėra silpnaprotystės požymis, o tik trumpalaikiai atminties sutrikimai, kas tokiame amžiuje yra natūralu (senatvės demencija). Žinoma, aferistų tai netenkino. Tada jie kreipėsi į Pasvalio medikus, kurie ryžosi neveiksnumą patvirtinti tik dalinai. Tuomet prokuroras, kiek gudriau suformulavęs užduotį, kreipėsi į respublikos teismo medicinos ekspertus. Šie "iš lubų", be stacionaraus stebėjimo, parašė būtent tokią išvadą, kurios taip atkakliai siekė prokuroras. Jos pagrindu teismas paleido aferos buldozerį...
Atsakovai pareikalavo, kad medicinos ekspertai būtų iškviesti į teismą paaiškinti savo tokią išvadą, tačiau teisėja V.Motiejūnienė kategoriškai atsisakė prašymą išpildyti.
Psichiatrija tampa susidorojimo įrankiu. Jei tarybiniais laikais ji buvo naudojama pagrindinai politiniais tikslais, tai dabar į "psichuškę" gali patekti kiekvienas eilinis žmogelis, kam nors neįtikęs ar turintis kažkokį, nors ir nedidelį turtelį.
Ne "psichai", bet nepakaltinami
Prisipažinsiu, perskaičius teisėjos V.Motiejūnienės nutartį, pirma mintis buvo: "O Viešpatie, psichiatrinė ekspertizė reikalinga ne bobutei, o teisėjai, priėmusiai tokį protu nesuvokiamą sprendimą". Deja, teisėjai yra nepakaltinami, t.y. neatsako už akivaizdžiai neteisingus ar net idiotiškiausius sprendimus. Dabar Lietuvos Visuomenės Taryba deda pastangas, kad į Baudžiamąjį kodeksą būtų sugrąžintas straipsnis dėl teisėjų atsakomybės už panašius veiksmus.
Spektaklis, kai keliems teisėjams demonstratyviai buvo uždėti antrankiai, taip ir lieka spektakliu – savi savų nesodins. Viltis – naujasis Prezidentas. Jis turi nemažai galių "patvarkyti" teisėsaugos klaną. Bet jeigu jis imsis ryžtingų veiksmų, klanas neabejotinai puls, ir jį gali ištikti R.Pakso likimas. Todėl jau dabar reikia pradėti kurti Prezidento palaikymo grupes rajonuose – Prezidentą turi ginti Tauta.
nuotr. teisėja Vaida Motiejūnienė po priesaikos priėmimo su LR Prezidente Dalia Grybauskaite
Notarus pastatė į kvailių vietą
Notaras - tai valstybės įgaliotas asmuo, savo įgaliojimus vykdantis nepaisydamas valstybinės valdžios bei valdymo institucijų įtakos. Jis paklūsta tik įstatymams. Tai prestižinė pareigybė. Į ją patekti nėra taip paprasta. Notarai, tvirtindami sandorius su garbaus amžiaus žmonėmis, būna ypatingai atsargūs ir reiklūs.
Net keliems atskiriems notarams, Aldonai Šarmavičienei, Žydrūnei Barovskienei, Pavelui Dobrynskij, tvirtinusiems įvairius senolės sandorius, nekilo abejonių dėl jos veiksnumo. Be to, ir pats Fondas pasirūpino, kad pasikeitus aplinkybėms, senolės interesai būtų apginti: ji nebūtų išmesta į gatvę, galėtų gyventi našlaičiams padovanotame bute iki gyvenimo pabaigos, naudotis savo turtu... Šios garantijos buvo įtvirtintos papildoma Uzufrukto sutartimi. Kėslų kaip nors apgauti senolę, notarai neįžvelgė.
Teisėjos Vaidos Motiejūnienės verdiktas – panaikinti visus notarų sandorius, sutartis, įgaliojimus, testamentą – stiprus kirtis Panevėžio notarų reputacijai. Potekste suponuojama, kad jie yra visiškai nekompetentingi ir nepatikimi. Ar Panevėžio notarai ryšis ginti savo apdergtą reputaciją, ar tyliai nuris kaip karčią piliulę? Pamatysim.
Prokuroras šovė sau į koją
Prokurorui pasiekus, kad bobutė būtų pripažinta neveiksnia ir jos pasirašyti sandoriai negaliojantys, tada ir senolės pervedimas nuolatinei globai taip pat tampa neteisėtas!! Pakvimpa kriminalu. Vadinasi, senolė neteisėtai buvo pagrobta ir izoliuota. Jai nebuvo leidžiama matytis su savo rūpintoju A.Veberiu, neleidžiama jos pasiimti į kitus globos namus. Kam dabar prokuroras kels bylą už prievartinį žmogaus laisvės suvaržymą? E.Krikščiūnui? R.Žeimienei? V.Michailovui?.. O gal sau pačiam? Kas atlygins neteisėtos globos sutarties pasekmes?
Žvilgsnis iš šalies
Šiame teismo procese dalyvavau kaip visuomeninis stebėtojas. Noriu pasidalinti dalykais, kurie krito į akį:
Teismas priėmė nagrinėti grynai spėlionėmis paremtą ieškinį, kai daugeliu atveju teismai atmeta kur kas rimčiau argumentuotus pareiškimus.
jau net į pirmą teismo posėdį sugūžėjo net kelios žiniasklaidos priemonės iškart. Žurnalistai dirba konkurencijos sąlygomis ir sensacingu kąsneliu su kolegomis nelinkę dalintis. Vadinasi, jos buvo kažkieno tikslingai pakviestos, nors tiek prokuratūra, tiek soc. skyrius atkakliai neigė tai daręs.
Teisme visos kameros buvo nukreiptos ne į pagrindinius bylos dalyvius, o į Fondo atstovą, bobutės įgaliotąjį asmenį A.Veberį, kuris byloje viso labo figūravo tik kaip tretysis asmuo.
TV reportažas ir visos pasirodžiusios publikacijos buvo vienodo neigiamo konteksto, padarytos pagal vieną žurnalistinį kurpalį. (Beje, ir dabar "Sekundė" ir "Panevėžio kraštas", portalas ,,Delfi‘‘ vienu metu lyg pagal komandą, vėl išspausdino šmeižikiško pobūdžio straipsnius apie Fondą.)
Visi Panevėžio laikraščiai atsisakė spausdinti Fondo atstovo A.Veberio atsiliepimus į publikacijas, nors pagal Visuomenės informavimo įstatymą turėjo tai padaryti. Žodžiu, šis nelabai skaniai kvepiantis žaidimas buvo aiškiai į vienus vartus.
Iš bylos visumos gerai matyti, kad visi juridiniai veiksmai susiveda į vieną labai konkretų asmenį – vargšų gynėją, kuris pastoviai reikalavo kelti baudžiamasias bylas savivaldybės klerkams už nusikalstamą neveikimą. Aišku, kad jis buvo įkyrėjęs iki gyvo kaulo, todėl reikėjo bet kokiomis priemonėmis jį "nusodinti", nes toks jo atkalumas pradėjo kelti pavojų jų postams.
Teisėja V.Motiejūnienė atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje lyg tarp kūjo ir priekalo: ji matė kurioje pusėje tiesa, bet teisingas sprendimas našlaičių atžvilgiu netenkintų bylos užsakovų, todėl bandė gudrauti, kaip sakoma "nusiplauti rankas", kaip Poncijus Pilotas, atkakliai įkalbinėdama šalis pasirašyti taikos sutartį.
Atkreipiau dėmesį, kad neretai faktai teisėjos traktuojami selektyviai: našlaičiams naudingi atmetami arba ignoruojami, o prokurorams naudingi - užskaitomi.
Vargu, ar tiesioginė restitucija begalima, nes pasikeitęs tiek turto juridinis stasusas, tiek jo būklė (vertė). Be to dėl restitucijos nukentėtų niekuo dėtų trečiųjų šalių (šiuo atveju, nekaltų našlaičių) interesai.
Niekas nenorėjo kreipti dėmesį į tai, kad Fondo steigėjas Alvydas Veberis pats išpardavė savo namus bei turtą ir už tuos pinigus jau eilę metų šelpė vargšus. Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos deklaracijas per 20 Fondo gyvavimo metų A.Veberis išdalino varguoliams daugiau nei 100 000 eurų savo asmeninių lėšų. Užimti nugyventą senolės butą nebuvo jokios prasmės.
Susidarė įspūdis, kad soc. skyrius nesirūpino senole tyčia, nes neprižiūrima tokio garbaus amžiaus moteris būtų tikrai ilgai „netraukusi“ ir greitai iškeliavusi Anapilin. Jos butą pusvelčiui, tik už įsiskolinimus komunalininkams, su antstolių pagalba, būtų galima perimti be didesnio vargo. Žinoma, jis atitektų ne valstybei, o tam, kam jų iš anksto numatyta.
Byla iš esmės paprasta kaip dvi kapeikos, bet šokiruoja tuo, kad TIESA profesionaliai apversta aukštyn kojom. Ieškinio nagrinėjimo metu buvo neįmanoma susigaudyti, kur visuomenės interesas, kur privatūs bobulės reikalai. Bobulei mirus, byla nebuvo nutraukta, nors grąžinti numirėlei butą, kaip to reikalavo prokuroras, nebebuvo nei logikos, nei prasmės: butą ji ir taip buvo padovanojusi visuomenės reikmėms, t.y. viešam interesui.
Jeigu teismuose būtų įvesta tarėjų institucija, ši byla būtų išspręsta per porą posėdžių, nes kiekvienam normaliam žmogui buvo pakankamai aišku, kieno pusėje Tiesa.
Butas - šantažo priemonė
Po pusantrų metų bylinėjimosi, pradėjo ryškėti, kad senolės butas nėra tikrasis valdininkų tikslas. Tai tik pretekstas patampyti po teismus labai konkretų asmenį – Fondo steigėją Alvydą Veberį, kurio kitomis priemonėmis užčiaupti nepavyksta. Juo labiau, kad jis yra "Laisvo laikraščio" Lietuvai drąsiai viešinančio valdininkų, teisėjų ir prokurorų aferas, korespondentas.
Beje, valstybei šis ieškinys jau kainavo daugiau nei ginčijamo buto vertė. Žinoma, prokurorams ir teisėjams tai nesvarbu. Jų pridarytus nuostolius apmokės "runkeliai", kurie nevaikšto į rinkimus, mitingus ar teismų posėdžius.
Kova tęsiasi: kas ką?
Panašu, kad valdininkai bet kokia kaina pasirįžę kautis iki galo. Taigi, puolimo per teismus kampanija prieš aktyviuosius Panevėžio visuomenininkus neišvengiama. Valdininkai puikiai supranta, kad Fondas, be rimtų teisininkų pagalbos ir visuomenės palaikymo, anksčiau ar vėliau „išsikvėps“. O tada visokius kitokius „smulkesnio kalibro“ teisybės ieškotojus, drįstančius gadinti jų ramų gyvenimą, sudoroti bus daug paprasčiau.Deja. Šį kartą papuolė mafija ne ant to žmogaus.
Bet kokioje kovoje galioja taisyklė – saugok kraštinį. Jeigu jį išmuš iš rykiuotės, kraštiniu tapsi tu ir tada visi smūgiai teks tau. Pažiūrėsim, ar leis panevėžiečiai aferistams užspardyti Fondą, kuris ne vienam yra padėjęs, ar numos ranka – tai ne mano reikalas?
Šis Panevėžio našlaičių atvejis labai apibendrintai parodo teisinio banditizmo veikimo mechanizmą. Valdininkai vieningai gina vienas kitą, pasitelkdami policiją, prokuratūrą, teismus, netgi medikus, FNTT bei kitas tarnybas. Lietuvoje tokių bylų šimtai. Jei ką domintų detalės, jų rasite internetinėje svetainėje www.tiesoskariai.lt
Vietoje moralo
Mieli skaitytojai. Aš įsitikinęs, kad ne vienas, perskaitęs šį mano rašinėlį pagalvos: gal ir teisingai parašyta, bet manęs tai neliečia - nepažįstu nei to našlaičio, nei to jo gynėjo. Dažnai mes nesuvokiame, kad gyvenime visi mūsų darbai ar klaidos neišvengiamai paliečia tam tikrą, netgi niekuo dėtų žmonių ratą. Abejingumas, tai didžiausia rykštė nuo kurios kenčiame patys.
...Vokietijoje įsitvirtinus naciams, pastorius-disidentas Martinas Nimelleris taip įvertino padėtį. „Naciai pirmiausiai atėjo komunistų, bet aš nieko nesakiau, nes aš buvau ne komunistas. Kai jie atėjo sunaikinti žydų, aš jų negyniau, nes nebuvau žydas. Tada jie atėjo sunaikinti profsąjungų, aš jų negyniau, nes jokiai profsąjungai nepriklausiau. Po to jie atėjo sunaikinti katalikų, aš ir jų negyniau, kadangi buvau protestantas. O kai jie atėjo sunaikinti manęs, tai mane ginti jau nebebuvo kam“...
Valentinas REPŠYS
Lietuvos Visuomenės Tarybos narys,
Piliečių Sąšaukos ,,Už dorą ir tautą‘‘ administratorius
P.S. Palangos savivaldybė sugalvojo ne blogesnį "verslą" kaip panevėžiečiai...
