KAME VISGI TIESA?

    Pastaruoju laiku nesunku  pastebėti ne vieną tautą skaldantį veiksnį, išprovokuotą tiek katalikiškos, tiek pasaulietinės valdžios, tiek bendro mūsų sugedimo. Tarp jų daugybė kardinaliai priešingų nuomonių tarpukario – nepriklausomos Lietuvos, prieškario, pokario, buvimo TSRS sudėtyje, laisvės atgavimo, buvimo dabartinėje sąjungoje vertinimuose, išvadų daryme.

   Viena iš skaudžiausių pastarojo laiko tautai vietų yra pokario meto įvykiai, jų traktavimas bei vertinimas, kas yra suskaldęs tautą į kardinaliai dvi priešingas stovyklas. Vieniems - partizanai, didvyriai, kovotojai už Lietuvos laisvę, kitiems - miškiniai, banditai, nekaltų žmonių žudikai, liaudies priešai. Vieniems - liaudies gynėjai, kitiems - kolaborantai, stribai ir pan.. Abi pusės turi nukentėjusių, turi savas tiesas. Kame visgi tikroji tiesa?

     Save laikome krikščioniška tauta. Ar ne logiška būtų sužinoti, kas apie tai kalbama Gyvenimo Knygoje, koks būtų Didžiojo Mokytojo vertinimas esamai situacijai?

     Štai kas rašoma Biblijoje apie valdžias, jų prigimtį, bei piliečių santykį su jomis. Perskaitykime ir pasamprotaukime apaštalo (Kristaus pasiuntinio) Pauliaus ,,Laiško romiečiams‘‘ 13sk., 1 - 7  eilutes, kur labai sufokusuotai ir išsamiai apie tai rašoma:

    ,,Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešėjai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos.  Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą.  Juk vyresnybės bijoma ne gera darant, o pikta. Nori nesibijoti valdžios? Daryk gerą ir susilauksi iš jos pagyrimo.  Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga, bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji – Dievo tarnaitė ir rusti baudėja, darantiems pikta.  Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės.  Juk todėl ir mokesčius mokate, o anie yra Dievo tarnautojai, nuolat užsiimantys tais dalykais.  Atiduokite visiems ką privalote: Kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą“.

     Čia privalu pastebėti, jog Biblijoje niekur nerasime, jog kokia nors valdžia (vietinė, perversminė ar okupacinė) būtų iš šėtono. O Hitleris, Stalinas, kiti tironai kaip gali būti iš Dievo, jie tikrai iš šėtono, pastebės tūlas katalikas – pasaulietis. Ko čia nesuprantame? Nesuprantame Kūrėjo žodžių, pasakytų kitur, tame pačiame laiške.

     1sk. 28 eilutė: ,, Jie nesirūpino pažinti Dievą, ( jo dorovinį, socialinį, bei tautos – bažnyčios mokymą) tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nedera‘‘. Veiksmo – atoveikio dėsnis. Neklausysite – kentėsite. Nepaklusnią, maištaujančią  prieš dorovinį mokymą tautą, Kūrėjas palieka savo nuodėmingų aistrų ir neišmanymo valiai.

     Iš viso biblijinio konteksto, liečiančio tautos mokymą ( ir ne tik), nesunku padaryti išvadą, jog tautos stacionarią padėtį apsprendžia jos vidinių ir išorinių santykių būklė. Kiek santykiai yra konstruktyvūs ar destruktyvūs, kiek moralūs ir kiek amoralūs iš to nesunku padaryti verdiktą: sveikoje tautoje santykiai daugumoje konstruktyvūs, moralūs, sergančioje tautoje didžioji dalis tų santykių yra destruktyvūs ir amoralūs. Aiškiai matyti, jog Lietuva  (ir ne tik) sunkiai serga, išgyvena savo viduje labai komplikuotą laikotarpį, kas sąlygoja ir santykius ne tik viduje, bet ir su kaimynais.

     Ne vienas politikas ar valdininkiją aptarnaujantis politologas, Lietuvos negalias, ,,sugadintą‘‘ mentalitetą linkę perkelti į tarybinį laikotarpį, tarsi patys, tą sakydami, būtų nė kiek ,,nesugedę‘‘. Bet juk visai nesunku įrodyti istoriniais faktais jog tas ,,gedimas‘‘ buvo prasidėjęs dar iki Lietuvai priėmus vadinamą krikštą, kai ėmė mažėti Europoje jos politinis svoris, sąjunga su Lenkija – suvereniteto praradimas, etninių teritorijų praradimai, vėl okupacijos.

Tuomet Lietuva jau buvo ,,apgedusi‘‘, kai  nebeturėjo tikrų valstybininkų, o daugumai rūpėjo savo dvaro reikalai. Ar tai ne ,,sugedimai‘‘? Ir tiktai pavienių tautos mylėtojų: knygnešių, mokytojų, mokslo, kultūros, vieno kito katalikų šviesuolio dėka ruseno lietuvybės dvasia. Beje, kas ,,sugadino‘‘ tarpukario Lietuvą, jeigu joje vyko daugybė negerų dalykų? Sugedimą parašiau kabutėse, kad žinotume, jog žmogus, žmonija yra tiek sugedusi – nuodėminga, kiek jis, ji yra tokia sukurta. Visas pasaulis, atsiskiręs nuo Mokytojo, yra sugedęs, deja to nesuvokia, ir nedaro išvadų.

    Tad, jeigu save laikome krikščionimis, kuo jei ne Biblijos mokymu remsimės darydami vienokį ar kitokį mūsų elgsenos, mąstymo vertinimą. Paminėjome dvi Rašto vietas, nagrinėjamai problemai, o Biblijinį mokymą apie meilę artimui, bei priešui bemaž visi žinome. Iš karto pasakysime, jog Kūrėjo mokymas yra prieš smurtavimą, ginkluotą priešinimąsi bet kokiai Dievo duotai valdžiai. Kodėl?

    Štai tarpukario, vienintelis paskutinių laikų, tikrai nepriklausomos, suverenios Lietuvos laikotarpis, dar vadinamas Smetonine Lietuva. Kaip ji buvo atkurta? Tikrai ne ginklu, smurtu, o  Basanavičių, Kudirkų ir kitų šviesuolių, sumanių diplomatų pastangomis. Nemažai sukurta, pastatyta. Bet politinės rietenos, perversmai, (kaip šiuo metu) diktatūra, gėdingai prarasta istorinė sostinė, po to Klaipėdos kraštas, nualintas žemutinis dirbančiųjų sluoksnis. Ne iš gero gyvenimo darbo lietuvis, o ir dalis inteligentų traukė į Vakarus, arba ėmė dairytis rytų link. Kas visą tai, jeigu ne, trumpai kalbant, mūsų intelektualinio, religinio potencialo sugedimo pasekmė?

Gal  Cvirka, Baltušis, kiti apie tuos laikus rašė kažko ne to prisivalgę? Kristus yra socialinio teisingumo mokytojas. Reiškia buvo eita prieš Jį. ,,Kas ne su manim, tas prieš mane. Kas su manim nerenka, tas barsto.‘‘ Tad nerinkome, ir išbarstėme. Šiuo metu esame nė kiek nepasimokę, ir tikrai dar labiau  ,,sugedę‘‘. Kristus taipogi moko ir elgesio su pavojingu oponentu, kaip reikia blogį nugalėti gerumu, gudrumu, nekenkiant nei sau nei jam. Nepaisėme Mokytojo žodžių, tad ir logiška, jog mūsų sugedimas mus atvedė link priverstinio stojimo į TSRS.

    Tai teologinė pusė. O žemiškoji juridinė, teisinė, loginė? Štai Molotovo – Ribentropo  (fašistinės Vokietijos ir Stalininės TSRS) paktas. Lietuva patenka į TSRS įtakos zoną. Gaunamas ultimatumas  sudėti ginklus. Lietuvos valdžia – visos tautos valios įgaliota vykdytoja, jį priima. Išsibėgiodama ji nei pati eina į pogrindį, nei įgalioja tautą tai daryti,  neįgalioja tautos pereiti į kokį nors pasipriešinimą ar partizaninį karą.  Tai įgauna teisinę galią visai tautai.

Tačiau, kas vyko, buvo nepaklusnumo aktas tiek buvusiai, juo labiau tarybų valdžiai. Kapituliavusi valdžia, pasielgta teisingai. Priešingu atveju būtų buvę nepaprastai daug kraujo ir absoliučiai jokios naudos, galimai tautos egzistencijos pabaiga. Pasielgta išmintingai. Tai istorinė neišvengiamybė. Ją – istoriją kuria Dievas, priklausomai nuo to, kaip mes elgiamės jo mokymo požiūriu (Rašto mokymas).

    Į Vilnių įžengia Tarybine armija. Ji sutinkama su duona ir druska, maršais, gėlėmis. Ar ne keista, jog tą okupacinę dieną Vilnius ir didžioji tautos dalis neliūdėjo, bet šventė. Štai kokią tautą ,,išsiugdė‘‘ buvusioji valdžia. Ar tai ne viską pasako?

    Žinome gerai, kas vyko pokario metais. Šiuo metu veidmainingai ir ydingai formuojama viešoji nuomonė, apie tai. Buvę liaudies priešai, banditai tapo tautos didvyriais, vadinant juos partizanais, kovotojais už tautos laisvę,  visaip juos garbinant, įrėminant į kažkokios kovos už tautos laisvę tęstinumą, atpasakojant didvyriškas jų žūtis, vengiant aprašinėti jų ,,darbelius‘‘, ir matant tiktai kolaborantų, išdavikų niekšybes.

   Kokią veiklą visgi yra visuotinai priimta vadinti partizaniniu karu, ką vadintume  partizanu,  partizanavimu? Visų pirma tai pogrindinė kova. Kai tautos karinėms pajėgoms traukiantis, priešo užnugaryje susibūrę ir besislapstantys kovotajai iš pasalų naikina priešo gyvąją - karinę jėgą, karinę techniką, verčia nuo bėgių priešo ešelonus, sprogdina tiltus, visais įmanomais būdais jiems kenkdami.

Tą kovą palaiko, kovojančios su priešu esamos valdžios karinės pajėgos, vietiniai gyventojai. Gi pokario partizanai iš esmės kovojo prieš savo tautą, paklususią Dievo valia duotai valdžiai, kurios ji nusipelnė. Tad pokario kovotojų veikla jokiu būdu nesietina tiek su tikrąja partizanavimo samprata, tiek ir su esme, nes vadinamų partizanų veikla buvo priešiška naujai Dievo duotai valdžiai, ko pasekmė buvo žiaurus susidorojimas su niekieno nesankcionuota, nepalaikyta, nei iš vidaus, nei iš išorės  beprasme ir nusikalstama veikla, ir jos organizatoriais. Po muštynių kumščiais nebemosuojama - gera patarlė.

    Bet koks nepamatuotas veiksmas, negarantuojantis teigiamo galutinio rezultato, yra Dievo mokymo dalis ir smerktinas. Argi jaunas, apsišvietęs Vanagas  nežinojo naujo pasaulio padalinimo, Stalino, Ruzvelto, Čerčilio  padėtų parašų? Be abejo išmintingas vadas visų pirma turėjo gauti tą – žadėtą paramą iš amerikiečių, ir tik po to, viską pasvėrus imtis realių veiksmų garantuotai pergalei, jeigu ji iš viso būtų įmanoma.

Tik nugalėtojai vadinami didvyriais. Sakykite kuo Vanagas ir jo ,,partizanai‘‘ prisidėjo prie dabartinės vadinamos nepriklausomybės, jeigu, didžiajai tautos daliai jis ir jie atnešė tiktai didesnes kančias, žūtis, ir netektis? Iš Dievo (ir ne tik) mokymo konteksto visą šitą pokarinę veiklą galime įvertinti kaip nusikalstamą avantiūrą, padiktuotą ne sveiko proto, o į nesveikas emocijas įvyniotas  patriotizmo, tikėjimo kažkokia teisinga demokratine Lietuva, idėjas. Viso to nematoma, o idealizuojama, poetizuojama, apdainuojama, žaidžiama emocijomis ir pan..  Iš mūsų dabartinio sugedusio vertinimo išeitų, jog visokius Tadus Blindas, teroristus, esant reikalui, visai nesunku būtų paversti partizanais, didvyriais ir t.t.

   Tarkime, kas būtų buvę, jeigu  Lietuva būtų turėjusi ne klaidingą katalikišką mokymą, o Kristietišką (Kristaus)? Bažnyčiose būtų buvę pasakyta kažkas panašaus: ,,broliai – sesės, gavome ko verti,  ką skyrė  Viešpats, tad nusilenkę pakluskime Dievui, atiduokime naujai valdžia ko ji prašo, pagal išgales dar ir pridėkime, elkimės kaip Viešpats moko. Tad atsiraitome rankoves ir į darbą, mokslą, kūrybą“. Ar tarybų valdžia draudė šias prigimtines kiekvieno individo - piliečio teises ir pareigas, kurios taipogi deklaruojamos ir Gyvenimo Knygoje?

Ar būtų buvę tūkstančiai beprasmių kančių, žūčių ?... Bet kokie ginkluoti, nepamatuoti sukilimai, juolab  mažai tautai, kaip Lietuvių, dar labiau pasunkindavo ir prailgindavo priespaudą, padidindavo kančias ir netektis. Kur čia kažkokia garbė, tikras didvyriškumas, o svarbiausia - logika, nauda?... Kas tai per aukos ant kažkokio tautos laisvės aukuro? Ant kokio aukuro dėsime nekaltus, beginklius vaikus, tėvus, senelius – dabartinių garbinamų didvyrių aukas?...

   Jau skaitėme, jog bet kokia valdžia yra nuo Dievo,  ne veltui nešiojanti kalaviją ir yra rusti  nepaklusniųjų baudėja. Kas atlieka to kalavijo – baudėjo vaidmenį? Tarybiniais laikais tai buvo KGB (valstybės saugumo komitetas), NKVD daliniai. Tuos ,,KGB‘‘ stiprius ar silpnus nuo neatmenamų laikų turėjo, ir šiuo laiku turi visos valstybės. Ir suprantama, kuo daugiau nesusipratėlių išprovokuotos opozicijos esamai valdžiai, tuo daugiau aukų ir kančių. Šiais laikais labai įdingai žaidžiama KGB ,,korta‘‘.

Tas KGB įvaizdis suformuotas kaip išskirtinis, išskirtinio  blogio sinonimas. Duodama suprasti, jog kito tokio žiauraus kaip sovietinio KGB  blogio niekur pasaulyje nėra, ir nėra buvę...  Buvę, ir dar kokių! Ką išdarinėjo savo laiku Romos katalikiškasis ,,KGB“ – šventoji inkvizicija?.. Prieš jos ,,pasiekimus‘‘ Stalinas viso labo - menkavertis diletantas. O Hitlerinis ,,KGB‘‘ kuo prastesnis? Turime ir savąjį lietuvišką ,,KGB‘‘. Šiuolaikiniai ,,KGB‘‘ veikia specifiniais, šiuolaikiškais, moderniais, technologiškais metodais.

Buvimas ar nebuvimas tarybiniame KGB, šiuo laiku yra tam tikras  politinės kovos metodo dalis, koziris oponentų apjuodinimui, žeminimui. Buvai KGB – reiškia esi nusikaltėlis, tautos priešas. Ar tai ne inkvizicinis metodas? Tikrą tautos priešą ar draugą rodo ne buvusi biografija, dalyvavimas kuriose nors struktūrose, o dabartinė žmogaus faktinė veikla ir jos rezultatai, kai piliečio žodžiai panašūs į Mokytojo t.y. nesiskiriantys nuo darbų. Vėl biblijinis pamokantis pavyzdys. Buvęs žydų – fariziejų ,,KGB – istas ‘‘ apaštalas Paulius, persekiojęs ir vesdavęs teisman Kristaus mokinius, Dievo valia atsiverčia ir tampa pagrindiniu Mokytojo pasiuntiniu Gerosios Žinios skelbimui.

    Kategorija – ,,tarybinis kolaborantas‘‘ irgi vienas iš politinės kovos arkliukų, mažai savo esme besiskiriantis nuo KGB. Iš dabartinių kai kurių politikų, buvusių ,,partizanų‘‘ atsiminimų, kalbų poteksčių nesunku susidaryti vaizdą, jog ko ne visa tauta kolaboravo Lietuvai tapus TSRS sudėtyje, tuo prisidedant sau kaip tautos patrioto, kovotojo už laisvę balų. Mes - lietuviai kartais savo ,,didvyriškais‘‘ samprotavimais esame labai primityvūs, juokingi ir naivūs.  Kaip galima visą savo tautą vadinti kolaborante, jeigu tas ,,kolaboravimas‘‘ buvo likusi vienintelė tautos išlikimo sąlyga ir galimybė? O variantas - jeigu visa tauta būtų stojusi mūru, būtų buvusi pati didžiausia dovana priešui. Kas mes – kruopelė, jei tas ,,priešas‘‘ paklupdė visą Europą ir ne tik?

  Ne visiems, kas buvo išdėstyta patiks. Tuomet tiems reikalinga kitokia Biblija. O gal tai tik mano klaidingi samprotavimai paimti iš Biblijinio konteksto, skiri mano šališkumui tam tikrai tautos daliai?

    Visi sutiksime, jog koks mokymas bebūtų, turi būti pagrįstas praktinio veikimo nauda, logika, istorine tiesa. Ar ne bus teisingiausia, jeigu nusikelsime į to meto  Romos okupuotą Izraelį, kuomet žeme vaikščiojo ir mokė pats Kristus?

     Iš dabartinio katalikiško – pagoniško mąstymo nesunku susidaryti vaizdą, jog tuometinė tiek žydų tautos valdžia, tiek Kristus, tiek jo mokiniai yra buvę patys didžiausi kolaborantai, išdavikai, nekovoję ginklu prieš Romos imperijos okupantus, ir nekrovę aukų ant savo tautos ,,laisvės aukuro‘‘, kaip kad darė mūsiškiai, pasivadinę partizanais. Štai keletas biblijinių epizodų. Katalikišku mąstymu kolaborantas, Kristaus pasiuntinys ( apaštalas) Paulius kaip ,,gėdingai pagarbiai‘‘ , su pasitikėjimu kreipiasi į okupantą, srities valdytoją Feliksą.

Knygoje ,,Apaštalų darbai“ , 24 skyr. ,10 eilutėje rašoma: ,,Valdytojui davus ženklą, Paulius atsakė: ,,Žinodamas tave jau daug metų esant šios tautos teisėju, su pasitikėjimu mėginsiu ginti savo bylą‘‘. Čia pat, antroje eilutėje ,,kolaborantai, pataikūnai‘‘ žydai kreipiasi į tą patį okupantą: ,,Tavo dėka mes turime tikrą taiką ir daug pagerinimų tautai, įvestų tavo rūpesčiu“. 3 eilutė: ,,Mes, prakilnusis Feliksai, visuomet ir visur tai pripažįstame su didžiu dėkingumu“. Bet pats didžiausias kolaborantas katalikišku supratimu būtų pats Kristus.

Būdamas Dievu, neišvadavęs savo tautos iš okupacijos, neorganizavęs partizaninio karo, nerašęs kronikų, o priešingai mokęs paklusti esamai okupacinei valdžiai, bijoti ciesoriaus. Iškankintas ir atvestas į gėdingos mirties vietą, nekeikė savo budelių, o atvirkščiai ,,kolaboruodamas‘‘ už juos meldėsi. Broliai katalikai, juk tai tikras ,,absurdas“, kokį dievą - kolaborantą jūs turite?!.. Matomai belieka Vanagą paskelbti šventuoju kankiniu, ir vietoj Dievo melstis žmogui – to paties Dievo kūriniui. Tą jūs gerai mokate. O visgi jei tai mūsų visų  tikras Dievas ir Mokytojas, kodėl ne jo pėdomis einame?

    Prie to dar reikėtų  pridėti tai,  jog Kristus, dar vaikščiodamas šia žeme, matė žydų tautoje bręstančią neapykantą okupantui, išpranašaudamas šventovės sulyginimą su žeme ir tautos ateitį. Tai ir įvyko septintajame dešimtmetyje tautos ,,didvyrių‘‘ išprovokuotame sukilime. Šventovė sugriauta, sudeginta. Manoma jog būta apie milijoną aukų, sudėtų ant tautos ,,laisvės aukuro‘‘. Tauta ilgiems šimtmečiams paversta pasaulio perėjūne. Ar tai laisvė? Ar tai didvyriai? O tereikėjo neilgai lukterėti; imperijos anksčiau ar vėliai žlunga. O mūsų ,,partizanai‘‘, deja pasirinko tuometinių žydų - ,,didvyrių‘‘ variantą, besimelsdami Dievui, kurio nei tuomet nepažinojo, nei dabar nepažįsta.

    Beje, katalikiškų kolaborantų daug ir Senajame Testamente. Čia Juozapas – kolaborantas vietoj lietuviško partizanavimo pasirenka kolaboranto kelią, tapdamas Egipto ūkio valdytoju – pirmuoju žmogumi po faraono. Gi kolaborantas Danielius Babilono tremtyje su savo tauta nesielgia lietuviškai – partizaniškai, o tapdamas labai įtakingu imperijos žmogumi, ruošia tautą sugrįžimui į gimtąsias žemes.

    Ar tie Biblijiniai (ir ne tik) pavyzdžiai neturėtų mokyti, kas yra tikras didvyriškumas: ar nepamatuotų gyvuliškų emocijų padiktuota partizaninė ,,kova‘‘, ar prisitaikymas prie neišvengiamų aplinkybių, ir intelektualinis kantrus tarnavimas tautai, jos švietimas? Biblijiniai pavyzdžiai, ir istorinė žmonijos patirtis, vienu ir kitu atveju aiškiai atsako į duodamą klausimą.

    Biblijiniu pavyzdžiu turėtume ir mes ne niekinti savo tarybinio laikotarpio ,,kolaborantų‘‘, o išrinkti asmenybes, kurios mokėjo gudriai laviruoti tarp tarybinių kvailysčių ir daug prisidėjo prie tautos gausėjimo, jos kultūros, mokslo, meno klestėjimo ir kitų svarbių tautos išlikimui darbų.

    Pabaigai. Ar reikėtų iš viso eskaluoti šią temą vienos pusės naudai – kitos nenaudai? Jei būtume tais, kuo vadinamės, tas klausimas seniai būtų uždarytas. Kalbant bendruoju požiūriu, ar tai ne visos tautos nelaimė, kai brolis kelia ranką prieš brolį, iš šalies kažkam žiūrint ir iš džiaugsmo trinant delnus?

P. S.  Redakcijai. Abejoju, kad  publikuosite šį rašinį. Tačiau jeigu perskaitysite kas jame dėstoma, galimai padės orientuotis šio laikmečio vykstančiame dviejų priešingų stovyklų ginčuose, kaltinimuose viena kitai, nesantaikos tautoje eskalavime, ir supratime, kam tai naudinga ir reikalinga. Gal kitam okupantui?