SKAUSMAS

Prabudusi Rita nuščiuvo. Šalia nėra vyro. Apžiūrėjusi ūkį įsitikino, kad kaip vakare Stasys išėjo į šalia esančias Šušvės marias žvejoti, taip  ir negrįžo. Nubėgusi ant aukšto upės kranto rado įsmeigtą meškerę, vieną sugautą nedidukę žuvį ir vandenyje plūduriuojančią Stasio kepurę. Suvokė, kad Stasys marių dugne. Jų gylis šalia kranto siekia daugiau penkių metrų.

Suskubo šauktis pagalbos. Atvykę narai greit aptiko palaikus. Kaip įvyko nelaimė galima tik spėlioti. Ši vieta Stasiui buvo  įprasta ir miela. Vos per keletą metrų namų slenkstis. Nuostabūs Šušvės marių krantai vilioja

kiekvieną svečią pasigrožėti jų panorama. Gal Stasiui sustojo širdis belaukiant laimikio, sėdint ant jo rankomis paruoštos ir  įprastos žvejojimo vietos, gal paslydo nuo ganėtinai aukšto, vos ne dešimties metrų upės kranto, ar užmigo?  Ir ... netektis. Žinia tuoj pat pasiekė net tolimiausius šalies ir užsienio kampelius. Giminė ganėtinai didelė.

Paskutinė žinia

 Su giliu išgąsčiu ir susirūpinimu man paskambino gyvenanti Panevėžyje sesuo Nastutė ir paklausė: ,,Ar žinai paskutinę naujieną?‘‘

Kiekvieną sekundę pasaulis pilnas naujienų.  Nesutrikęs  atsakiau jai, iš kur man žinoti tai, ką ji nori pasakyti.

Tuomet Nastutė  tęsė pokalbį paprotindama: ,,Tu nejuokauk, tu nejuokauk. Juk nuskendo sesers Onutės sūnus Stasys“.

Iš tiesų žinia skaudi, bet aš nepasimečiau ir reagavau šaltai. Paklausiau klausimu į klausimą: ,,Tai ką dabar turiu daryti? Kad prikelčiau, kaip Lozorių, neturiu tokio tikėjimo ir galių?“

 Ji tylėjo, daugiau klausimų neuždavinėjo, tik klausė, kada važiuosiu į laidotuves. Giminė ganėtinai didelė, vieninga  ir draugiška.  Žinojau, kad gretimame Radviliškio rajone mano pagalba, kai skenduolis jau narų ištrauktas ir Šiauliuose daromas jo kūno skrodimas,  nebereikalinga. Laidotuvėms pasiruošti taip pat yra pakankamai tos šeimos artimų giminių, kurie gyvena šalia: tai sesers Onutės suaugęs metais vyresnis už Stasį jo brolis Jonas, sesuo Romutė, sūnėno žmona Rita, jos sūnus Tomas, seserys, kaimynai, seniūnija... Kam skubėti ir apsunkinti pačių artimiausių žmonių kančią? Juk apart užuojautos daugiau nieko pagelbėti nebeįmanoma.

Visai kas kita su dvasine pagalba. Ji  būtina.  Tik kada apie tai kalbėti. Kaip tą pagalbos ranką ištiesti ne tik seseriai, bet visiems  žmonėms, kad šie suvoktų, kad gyvenime atsitiktinumų nebūna.  Viskas vyksta dėsningai. Kristus, mirus Lozoriui, verkė. Verkė ne dėl to, kad mirė Lozorius. Verkė dėl užkietintų žmonių širdžių. Jis puikiai žinojo, kad prikels Lozorių.  Žinojo ir tai, kokie savanaudžiai ir  kietaširdžiai žmonės. Kristus turėjo galią. Jis pasitikėjo dangiškuoju Tėvu ir buvo Jam paklusnus. Jis nuolankiai, kaip ir Jo žemiškoji motina Marija vykdė Dievo (dangiškojo Tėvo) įsakymus ir pakluso Jo nustatytai tvarkai.  Lozorių prikėlė. Jis prikels kiekvieną, kuris pasitiki Juo. Tik ar bus ką prikelti?  Kiek žemėje liko žmonių, kurie su didžia viltimi ir meile laukia Jo sugrįžtant? Ne be reikalo Kristus abejojo,- ar grįžęs į žemę ras ne tik tikinčiųjų,-jo sekėjų, bet patį TIKĖJIMĄ?

Po Nastutės  skambučio norėjau paskambinti Stasio žmonai Ritai,  sesei Onutei ir pareikšti užuojautą, dėl mylimo sūnaus, vyro netekties. Nedrįsau. Nenorėjau draskyti sužeistos motinos, žmonos širdžių. Kiekvienai motinai skaudžiausia laidoti savo sūnų. Ji vos sustiprėjusi po įvykusios tragiškos vyro Antano mirties, o dabar vėl... sūnaus netektis.  Tėvas, kaip ir  sūnus atidavė gyvastį  šalia namų. Parvirto ant akmens grindinio  prarasdamas  sąmonę.  Kauno medikai darė viską, kad išgelbėtų gyvybę. Jų pastangos buvo bergždžios.  Antano gyvastį prailgino tik kelioms savaitėms. Galiausiai žmogus mirė.

Iš gausios  vienuolikos asmenų  šeimos vienintelė sesuo Onutė ir jos palikuonys ūkininkauja. Nuo sovietinių laikų ji gyvena kaime.  Ne tik savo rankų darbu išlaiko pavyzdinę penkių asmenų šeimą, bet dalį savo triūso atiduoda maitindama kitus. Pieno ir mėsos  produktai visais laikais pasiekdavo Radviliškio, Panevėžio ir kitų miestų gyventojus. Jų darbštumas puikus pavyzdys visiems. Vienas Onutės sūnus Jonas saugo Lietuvos padangę, dirbdamas lakūnu. Neseniai  atliko jam pavestą užduotį tarnauti NATO  tarptautinėje oro pajėgų misijoje  Afganistane. Tas  laikotarpis įsimintinas visai giminei.  Tai buvo skausmo ir laukimo akimirkos ar grįš gyvas. Aišku, daugiausiai širdis virpėjo motinai, žmonai, vaikams. Atsisakyti negalėjo. Tai tarnystė  savo šaliai Lietuvai.Baigėsi laimingai. Grįžo gyvas.

Grįžkime prie Stasio gyvenimo istorijos. Po  tragiškos jo  tėvo mirties, visa ūkio našta atiteko jam. Kadangi gyveno netoliese, tai kasdien lankė namuose likusią savo motiną.  Remontavo ūkio techniką, apdirbo tiek savo, tiek mamos turimą žemę. Tai buvo dešinioji sesers Onutės ranka, talkinant jai nemažo ūkio darbuose. Stasys pasekė tėvo pėdomis. Baigęs mokyklą dirbo savo gimtoje žemėje agronomu.  Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę savarankiškai ūkininkavo. Jo pėdomis seka jau pilnametis sūnus Tomas. Aptarta, kad po tėvo Stasio žūties tęs savo giminės tradiciją. Senelių, tėvų  meilė savo šaliai, žemei, gamtai, gimtinės sodžiui paliko gilią vagą kiekvienam tos giminės širdyje. Jauniausioji duktė Romutė tai dar viena darbšti bitutė.  Ji Lietuvos bičių karalienė. Jos darbo vaisiais naudojasi ne tik giminė, bet visos Lietuvos žmonės.  Tai ekologiškai sveikas maistas. Kol bičių yra, vadinasi Lietuvoje ne viskas pavirtę nuodais.

Aš trumpai aprašiau  sesers šeimos gyvenimą ir ištikusį skausmą. Liko svarbiausia užduotis. Perduoti paguodos ir vilties  žinią, kurią savo laiku žemėje perdavė   Kristus.  Šią žinią privalo nešti žmonijai  kiekvienas doras krikščionis.

Minėjau, kad  po, sesers Nastutės žinios apie Stasio tragišką jauno žmogaus netektį, aš nedrįsau paskambinti savo sesei Onutei.  Nenorėjau šia žinia vėl ir vėl draskyti jos  pervertą skausmu širdį. Laukiau, kad ji kažkiek nusiramintų, susitaikytų su mintimi, kad jau pakeisti nieko nebeįmanoma. Įvyko. Tokia žmogaus  lemtis. Gyventi ir mirti.  Tačiau ar viena po kitos turi įvykti tokios tragiškos mirtys. Pirma tėvo, vėliau sūnaus..., kuris beje keletą metų atgal išliko gyvas, kai kulka pervėrė  jo kūną.

Tai buvo signalas, kad kažkas negerai. Bet kokie ginklai  neša mirtį. Jais vis daugiau įnirtingai ,,puošiasi“ ne tik pavieniai asmenys, bet visas pasaulis ir Lietuva. Užmirštas galingesnis TAIKOS ginklas,- Dievo Žodis. ,,Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus“. (Hbr 4,12)

Daugelis ne savo mirtimi išeina iš šio pasaulio. Jų tūkstančiai, milijonai gyventojų. Vieni karuose nuo pakirstos ,,priešo“ kulkos, kiti savo noru apsvaigę  nuo narkotikų, alkoholio, kilpoje, pjaustosi venas, treti žūsta  skrendant  padangėje ar  dūžtant laineriams į uolas.  Žmones pražudo ištinkantys techniniai  gedimai,  skęstant laivams vandens okeanuose,  tornadų gūsiuose, gaisruose,...

Šušvės marios. Aukšti laiptai ant upės kranto kylantys į dangų ir besileidžiantys žemyn.

Jau minėjau, kad neradau tinkamų užuojautos žodžių, kaip tokiu metu paguosti seserį Onutę, po jos sūnaus įvykusios nelaimės. Tačiau apie tai mąsčiau  ir ieškojau tinkamo momento. Galiausiai anksti ryte gavau Dievo tarno  Kazimiero iš Telšių žinutę telefonu. Kazimieras  žinojo, kad aš kaip ir jis atlieku misionierišką tarnystę, skelbiant Dievo Žodį.

Žinojo ir tai, kad  skaitau, studijuoju  Bibliją.  Dalinuosi Dievo Žodžiu su silpnesniais už save. Tačiau šiuo momentu man pagelbėjo Dievo atsiųsta žinia per Kazimierą. Dievas skaitydamas mintis pagelbėjo man.  Tuos Žodžius  reikėtų pasakyti ne tik seseriai.  Visiems, kurie yra blaškomi likimo, tarsi,  nendrės vėjyje.  Dauguma neranda laiko susimąstyti, analizuoti, suvokti, kodėl žmoniją ir aplinkinius neaplenkia nelaimės. Jos dažnai  veja viena paskui kitą. Daugumai kyla vis tie patys klausimai.

  Kodėl tai vyksta?   Kada visa tai  baigsis, kodėl Dievas siunčia nelaimes? Jei turėtume Saliamono išmintį suvoktume  ir atsakymą greit rastume. Jis labai paprastas,- žmonėse aklas tikėjimas. Dauguma seka ne Kristumi, bet pasitiki Jo priešininku - Antikristu. Jis šio pasaulio kunigaikštis. Kristus savo apaštalams kalbėjo: ,, Jau nebedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis, ir manyje jis neturi nieko.  Bet pasaulis turi pažinti, jog Aš myliu Tėvą ir darau taip, kaip Jis man įsakė.- Kelkitės, eikime iš čia!”( Jn 14, 31) Mes žinome, jog esame iš Dievo, o visas pasaulis yra piktojo“. (1 Jn 5,19)

Žmonės ir toliau  seka paskui stabus, prisigalvotus ,,šventuosius“, pasitiki mirusia Marija, paveikslais ir kuo tik nori, bet ne Dievu. Iškeitė Kūrėją į Jo kūrinius. Kazimiero atsiųsta žinutė, tai atsakymas seseriai ir kiekvienam. Jos  turinys sekantis:

,,VIEŠPATIE DIEVE! Štai! Tu padarei dangus ir žemę didžia savo galybe, savo pakelta ranka. Nėra tau negalimo dalyko!  Tu lydi ištikima meile iki tūkstantosios kartos ir atmoki už tėvų kaltę pilnu saiku jų vaikams. Tu didis ir galingas Dievas, kurio vardas – Galybių VIEŠPATS,  didis užmoju ir galingas darbais, kurio akys atviros viskam, ką marūs žmonės daro, kad atlygintum kiekvienam žmogui pagal jo elgesį ir jo darbų vaisius!  Tu parodei ženklų bei stebuklų Egipto žemėje ir nūdien darai Izraelyje bei ŽMONIJAI.  Laimėjai sau vardą, kurį nūnai turi! Tu savąją tautą Izraelį išvedei iš Egipto ženklais ir stebuklais, galinga ranka, neapsakoma galybe ir didžiu klaiku.  Atidavei jiems šį kraštą, kaip buvai su priesaika pažadėjęs jų tėvams, kraštą, plūstantį pienu ir medumi.  Jie atėjo ir paveldėjo jį, bet tavojo balso neklausė ir tavojo įstatymo nesilaikė. Ką buvai jiems įsakęs daryti, jie nedarė. Todėl tu siuntei jiems visą šitą nelaimę...“ (Jer 32, 17-23)

Ši Dievo žinia per pranašą Jeremiją prieš maždaug 2600 metų paskelbta izraelitams – Dievo išrinktąjai žydų tautai.  Tokią pat žinią skelbė žemėje būdamas Jo Sūnus Kristus visai kūrinijai norėdamas išgelbėti žmoniją iš vergystės. Vergystės nuodėmei, skausmui, nelaimėms į kurias įstumia Jo priešininko tamsūs darbai vedantys į mirtį.  Tą žinią privalo skelbti kiekvienas krikščionis, kuris pasirengęs sekti Kristumi. Tai Jo prašymas ir paliepimas skelbti Gerąją Naujieną iki pasaulio pakraščių. Ar tokią žinią šiandien gauname? Kunigų, apsimetusių Dievo tarnais melas, apgaulė, verslas, intrigos, spektakliai, gatvių ir aikščių maskaradai... jų šventovės paverstos prekiautojų tarsi plėšikų landynėmis. Suklaidinti nesuvokia, o pastarieji visos tiesos neatskleidžia, kad Dievas negyvena žmogaus rankų darbo pastatuose, kurie paversti muziejais. Juose pilna falšo, melo, apgaulės, klastos, stabų, paveikslų, žmonių prisigalvotų ,,šventųjų“. Ten vyksta verslas. Prekyba apnuodytais žmonių protais. Dievas juk jūsų širdyse! Girdite visi? Jūsų širdyse! Ten kur jūs, ten jus lydi Gyvasis Dievas – Jo atsiųsta Šventoji Dvasia.  Tuo netikint lydi piktojo kėslai vedantys į mirtį. Jų tikslas ir įrankis - pinigai. Ne veltui Biblijoje – Dievo Žodyje Viešpats taip pranašui Jeremijui kalbėjo:

„Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis pasitiki ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo širdis nuo VIEŠPATIES nusigręžia. Toks žmogus – tarsi skurdus tyrų krūmokšnis, be vilties sulaukti ko nors gero, skursta sausoje dykumoje, sūrioje žemėje, kur niekas negali gyventi“. Toliau rašoma:

 ,,Laimingas žmogus, kuris VIEŠPAČIU pasitiki, kurio viltis yra tik VIEŠPATS. Toks žmogus yra kaip medis, prie vandens, leidžiantis savo šaknis srovės link, – nebijo kaitros, kai ji užeina, jo lapai nuolat žaliuoja, sausros metų nepabūgsta, vaisių duoti nenustoja. Širdis yra už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti? Tik aš, VIEŠPATS, tiriu širdį, išbandau jausmus, kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo kelią, pagal jo darbų vaisius“. (Jer17, 5-10)

Netrukus šią Kazimiero atsiųstą žinutę persiunčiau  savo sesei Onutei. Ar ją skaitė ar ne nežinojau, bet netrukus paskambino  sesuo.  Ji  kiek nusiraminusi po įvykusios tragedijos  paklausė, ar žinau kas įvyko. Be abejonės  žinojau.  Pareiškiau užuojautą ir ramiai su ja pasikalbėjau.

Stasys nenutuokė, kad įsirengė laiptus savo nelaimei. Jais nusileido į kapo duobę ir  išėjo iš šio pasaulio. Liko mamos uždegta tradicinių papročių žvakutė, kuri netrukus užges ir pasmerktos nuvysti gėlės.

UŽKIETINTOS ŠIRDYS

Aš daug laiko skiriu skelbiant Dievo Žodį, tačiau laidotuvių metu   tylėjau. Stebėjau nuliūdusius veidus, kurių gausybė privažiavo iš visos Lietuvos, kas spėjo ir užsienio.  Temdė akis juoda gedulo spalva ir suklaidintos - užkietintos žmonių širdys. Viena moteriškė išsiskyrė iš visų. Jos tviskantis  juodos spalvos  kostiumas gaubė ne tik jos išorę, bet ir vidų.  Ji, dėl tėvų palikimo broliui su juo nebesisveikina net netekties valandą. Jis vienintelis  nuoširdžiai prižiūrėjo su žmona Maryte gausios šeimos tėvus senatvėje. Neapykantos priežastis tame, kad tėvų palikimo turtų per maža dalis liko jai. Brolis Algimantas  išvis galėjo jokios  dalies neskirti.  Dėl geros širdies skyrė. Vietoje padėkos broliui, jis liko  jos priešu. Tokie pat priešai  liko ir tie, kurie palaiko nuoširdų brolį. Neteko stebėtis, o  tik apgailestauti, kaip  tokia kietaširdė,  net mirus jos vyro motinai,  laidotuvėse nedalyvavo.

 Stasio laidotuvių gedulingų pietų metu viena giminietė rėžė kalbą. Apibūdino šeimą, kurią  saviškiai ir be  pagyros žodžių, tylos susikaupime puikiai žinojo. Kalbėjo, kad Lietuvos tauta ir giminė neteko iškylaus Lietuvos doro piliečio,- paprastos šeimos, turinčios didelę širdį, žemės vaiko.

Mano veiklą stebi ir vertina daugelis ieškančių gyvenime TIESOS. Ne vienas ir ne du įtikėjo, atsivertė. Jeigu jų pečius slėgė pykčio ir neapykantos pančiai, tai įtikėję išsilaisvino. Pasaulis sušvito  kitomis spalvomis. Mano įsteigto fondo leidinius skaito viso pasaulio žmonės, atvyksta priimti krikštą iš tolimų pasaulio kraštų, pamokslauju, vedu konferencijas, slaugau ligonius, lankau kalinius, padedu našlaičiams... išdalindamas sukauptus savo turtus ir padėdamas vargšams. Vykdau Dievo valią. Liaudies išmintis sako: ,,savam krašte pranašu nebūsi“. Sūnėną į kapus lydėjo keli šimtai artimųjų ir vos pavelkantis kojas  Grinkiškio parapijos viengungis ,,tėvelis‘‘.

Suprantama ne už dyką. Jo pagalbininkas nešė medinį kryžių-žudymo įrankį.  Ant jo puikuojasi drožinys – tipo nukryžiuotas Kristus. Katalikų bažnyčios dvasiniai ,,tėveliai“ pamiršo ir nesuvokia, kad Kristus prisikėlė.  Jis gyvas ir  yra šalia kiekvieno tikinčiojo Dievo  atsiųstoje Šventoje Dvasioje. Pakrapinęs kapo duobę vandeniu, su susirinkusia suklaidinta minia giedojo,  kad mirusi Marija melstųsi už gyvuosius! Iš lapelio prie kapo duobės vos lemeno užuojautos žodžius. Akivaizdu, kad katalikų bažnyčia pergyvena ,,tarnų“ stygių. Absurdo nesuvaidintas teatras.   Jis tiek Lietuvoje, -,, Marijos“ žemėje, tiek pasaulyje nesibaigia. Nelaimės taip pat.

Kristaus tarnai ragina, šaukia  nuo stogų, beldžiasi į duris, skleidžia žinią bažnyčiose, Seime, Vatikanui, valdžios atstovams, belaisviams, suklaidintiems, ligoniams...

Gana! Sustokite!  Nustokite žmonėms meluoti. Atsigręžkite į Gyvąjį Dievą ir Jam vienam tetarnaukite! Tokių mirčių, nelaimių išvengsite.  Tokios tragedijos tik primena gyviesiems, kad susimąstytume ir pagalvotume, ką ne taip darome. Kur skubame?  Į mirtį? Už jokius pinigus gyvybės nusipirkti neįmanoma. Mylinčios širdies taip pat.

Dievas, iš Tavęs gal būt pasiims viską, bet paliks tai, dėl ko vertą gyventi - MEILĘ. Todėl nenuliūsk, jei kažką praradai, bet atverk širdį Tam, kuris dėl Tavęs nugalėjo net pačią mirtį... Tikėk ir nedvejok - Jis, nepaliks Tavęs net jei atrodys, kad vilties nėra ir  likai vienas...

Dar nebaigęs rašyti šio straipsnio pasidalinau juo su artimiausiais žmonėmis. Dauguma jų liko patenkinti, analizavo, dėkojo, džiaugėsi. Atsirado keletas ir  tokių, kuriems atrodė, kad dangus  griūva.  Jei galėtų apmėtytų mane akmenimis ar išplėštų akis. Jie tebevaikšto su minia  tamsoje ir nori, kad kiti sektų iš paskos. Tokių vertybės ir  jų dievas – pinigai.  Jie nepasotinami  ir galo jiems nėra.  Skaitė ir ragino mane, kad apie savus nerašyčiau. Privalu mėgautis tik svetimomis kančiomis, kritikuoti ar analizuoti  svetimus gyvenimus, kalbėti  apie  jų rūpesčius ar džiaugtis jų pasiekimais. Sava virtuvė - TABU.Tokie yra  dvasiškai skurdūs ir apgailėtini egoistai. Tamsos vaikai.

Šis straipsnis parašytas ne dėl asmeninių santykių aiškinimosi, bet kad kiekvienas galėtų suvokti dėl kokios priežasties  jis šioje žemėje sukurtas. Kokia gyvenimo prasmė ir kokia žmogaus misija?  Daugelis nuklydo į kūniškus geismus, malonumus, azartą, išsigimimą visa vertybių skale. Jei Dievo tarnai tylės, akmenys pradės kalbėti, todėl aršūs TIESOS kritikai jei kas ir nepatinka, susilaikykit, apmąstykit, raskit laiko pagalvoti. Skubūs sprendimai – šėtono darbas.

 Didžiąją savo gyvenimo dalį šiuo metu skiriu visuomeninei veiklai. Esu laisvas ir nepriklausomas. Savo mintis dėstau taip, kaip man atrodo teisinga ir taip, kaip sugebu. Kam nepatinka gali neskaityti. Jeigu skaito ir domisi, tai jų problema. Mano vertybės yra pasikeitę ir kitokios. Neprivalau avių bandoje likti iki gyvenimo pabaigos su tais, kuriuos  piemuo veda į skerdyklą, o nemąstančios avys seka iš paskos.  Siūlau ir kitiems NEBIJOTI IR  IŠLIKTI  SAVIMI!