STRAIPSNIAI
2019-06-12. Vargšų užtarėjas – rakštis Panevėžio valdininkų subinėj

Valentinas REPŠYS

 

Vargšų užtarėjas – rakštis Panevėžio valdininkų subinėj

 

Pavogė bobutę

 

Jokia naujiena, kad laidojimo firmos vagia numirėlius. Ir jų motyvai labai suprantami: kuo daugiau užkasi, tuo daugiau eurų gausi. Bet kam vogti dar gyvą, vienišą senolę, už kurią nėra iš ko net kelių centų išpirkos pareikalauti?... Beje, tai padarė ne kokie nors priedurniai reketininkai, o protingi, Panevėžio visuomenei žinomi žmonės. Tiesa, virtuvės pokalbiuose panevėžiečiai juos vadina paprasčiau - "valdžios mafija". Bet kodėl būtent ši, niekam nereikalinga bobutė sulaukė tokio mafijos dėmesio?

 

Kur šuo pakastas, pradėjo aiškėti tik maždaug po metų, kai senolės istoriją įsuko teismų karuselė...

 

Priešistorė

 

Panevėžyje, Statybininkų gatvėje, gyveno bobutė. Našlė. Perkopusi devintą dešimtį.  Nei vaikų, nei giminių. Ja rūpinosi tik kaimynė. Iš dėkingumo geradarei, bobutė norėjo užrašyti  savo butelį. Kaimynė atsisakė dovanos, bet ir toliau rūpinosi močiute. Bandė prisišaukti socialines tarnybas, kad jos galų gale psirūpintų senole. Žirniai į sieną...

 

Atsitiktinai sužinojusi, kad Panevėžyje yra visuomeninis paramos fondas, kuris rūpinasi vargšais ir našlaičiais, paskambino ten. Šie atsiuntė savo atstovą padėčiai įvertinti. Galop Fondas paskyrė ir įgaliotą asmenį rūpintis bobutės reikalais. Kaimynė lengviau atsikvėpė...

 

Bobutė irgi buvo patenkinta. Gerai sutarė su naujuoju rūpintoju, netgi susidraugavo. Jo atsiųsti savanoriai tvarkė butą, pirkdavo produktus, atveždavo karšto maisto. Vyravo tarpusavio pasitikėjimas ir geri santykiai. Iš dėkingumo naujajam geradariui, bobutė irgi norėjo padovanoti  butą, bet ir šis jo atsisakė, kaip ir kaimynė. (Neseniai paaiškėjo, kad senolė vis dėlto buvo parašiusi testamentą savo rūpintojo naudai.)

 

Senolės priežiūra atimdavo kur kas daugiau laiko bei pastangų, nei atrodė pradžioje. Tai pradėjo atsiliepti fondo veiklai. Kol situacija normalizuosis, bobutę laikinai apgyvendino Lavėnų socialinės globos namuose, į kuriuos nukreipė Panevėžio savivaldybės soc. skyriaus vyr. specialistė Regina Žeimienė. Ši ponia puikiai žinojo, kad senolė turi nekilnojamo turto, todėl paslapčia, net nederinusi su įgaliotuoju asmeniu, persivedė ją į nuolatinę globą, kad galėtų pretenduoti į bobutės butą.

nuotr. savivaldybės soc. skyriaus ,,nuopelnas“, prižiūrint senolius. Fondui teko ne lengva dalia dirbti išlaikytinių darbą

 

nuotr. valdininkai (Lavėnų direktorius E.Kriščiūnas ir savivaldybės biurokratai...) tampo senolę po teismus, trokšdami močiutės turtų. Jie tam laiko randa.

 

Galima įsivaizduoti biurokratų apmaudą, kai registre pamatė, kad bobutė savo butą jau yra padovanojusi visuomeniniam našlaičių paramos fondui, kurio savanoriai jai teikė pagalbą.

Panevėžio savivaldybės soc. skyriaus vedėjas Viktoras Michailovas, pasitelkęs prokurorą Remigijų Senkų, ilgai suko galvą, kaip atimti iš visuomeninkų tą butą. Deja, nieko gudresnio nesugalvojo, tik kad bobulytę padaryti psichiškai neveiksnia ir pareikalauti restitucijos (turto grąžimo).

 

Aferos įgyvendinimui pasitelkė medikus

Prokurorų "arkliukas", ant kurio nusprendė joti – įrodyti, kad senolė, užrašydama butą našlaičiams, nesuvokė savo veiksmų.

 

Ją gydę Panevėžio medikai, tvirtino, kad senolė, pagal tokį amžių, yra labai neblogai orientuota savyje ir aplinkoje. O kad jai "užkrinta" vardai, detalės - nėra silpnaprotystės požymis, o tik trumpalaikiai atminties sutrikimai, kas tokiame amžiuje yra natūralu.

 

Žinoma, aferistų tai netenkino. Tada jie kreipėsi į Pasvalio medikus, kurie ryžosi neveiksnumą padaryti tik turtinių santykių apimtyje. Tada prokuroras, kiek gudriau suformulavęs užduotį, kreipėsi į respublikos teismo medicinos ekspertus. Šie "iš lubų", be stacionaraus stebėjimo, parašė būtent tokią išvadą, kurios taip atkakliai siekė prokuroras. Jos pagrindu teismas paleido aferos buldozerį...

 

Psichiatrija tampa susidorojimo įrankiu. Jei tarybiniais laikais ji buvo naudojama pagrindinai politiniais tikslais, tai dabar į "psichuškę" gali patekti kiekvienas eilinis žmogelis, kam nors neįtikęs ar turintis kažkokį, nors ir nedidelį turtelį.

 

Ne "psichai", bet nepakaltinami

 

Prisipažinsiu, perskaičius teisėjos V.Motiejūnienės nutartį, pirma mintis buvo: "O Viešpatie, psichiatrinė ekspertizė reikalinga ne bobutei, o teisėjai, priėmusiai tokį protu nesuvokiamą sprendimą". Deja, teisėjai yra nepakaltinami, t.y. neatsako už akivaizdžiai neteisingus ar net idiotiškiausius sprendimus.

 

Dabar Lietuvos Visuomenės Taryba deda pastangas, kad į Baudžiamąjį kodeksą būtų sugrąžintas straipsnis dėl teisėjų atsakomybės už panašius veiksmus.

 

Spektaklis, kai keliems teisėjams buvo uždėti antrankiai, taip ir lieka spektakliu – savi savų nesodins. Viltis – naujasis Prezidentas. Jis turi nemažai galių "patvarkyti" teisėsaugos klaną. Bet jeigu jis imsis ryžtingų veiksmų, klanas neabejotinai puls, ir jį gali ištikti  R.Pakso likimas. Todėl jau dabar reikia pradėti kurti Prezidento palaikymo grupes rajonuose – Prezidentą turi ginti Tauta.

 

Notarus pastatė į kvailių vietą

 

Notaras - tai valstybės įgaliotas asmuo, savo įgaliojimus vykdantis nepaisydamas valstybinės valdžios bei valdymo institucijų įtakos. Jis paklūsta tik įstatymams. Tai prestižinė pareigybė. Į ją patekti nėra taip paprasta. Notarai, tvirtindami sandorius su garbaus amžiaus žmonėmis, būna ypatingai atsargūs ir reiklūs.

 

Net keliems atskiriems notarams, tvirtinusiems įvairius senolės sandorius, nekilo abejonių dėl jos veiksnumo. Be to pats Fondas pasirūpino, kad ir pasikeitus aplinkybėms, senolės interesai būtų apginti: ji nebūtų išmesta į gatvę, galėtų gyventi našlaičiams padovanotame bute iki gyvenimo pabaigos. Šios garantijos buvo įtvirtintos papildoma Uzufrukto sutartimi. Kėslų kaip nors apgauti senolę, notarai neįžvelgė.

 

Teisėjos Vaidos Motiejūnienės verdiktas – panaikinti visus notarų sandorius, sutartis, įgaliojimus, testamentą – stiprus kirtis Panevėžio notarų reputacijai. Potekste suponuojama, kad jie yra visiškai nekompetetingi ir nepatikimi. Ar Panevėžio notarai ryšis ginti savo apdergtą reputaciją, ar tyliai nurys kaip karčią piliulę? Pamatysim.

 

Prokuroras šovė sau į koją

 

Prokurorui pasiekus, kad bobutė būtų pripažinta neveiksnia, jos pervedimas nuolatinei globai irgi tampa neteisėtas!! Pakvimpa kriminalu. Vadinasi, senolė neteisėtai buvo pagrobta ir izoliuota. Jai nebuvo leidžiama matytis su savo rūpintoju, neleidžiama jos pasiimti į kitus globos namus. Kam dabar prokuroras kels bylą už prievartinį žmogaus laisvės suvaržymą? E.Kriščiūnui? R.Žeimienei? O gal sau pačiam?

 

Žvilgsnis iš šalies

 

Šiame teismo procese dalyvavau, kaip visuomeninis stebėtojas. Noriu pasidalinti dalykais, kurie krito į akį:

 

Teismas priėmė nagrinėti grynai spėlionėmis paremtą ieškinį, kai daugeliu atveju teismai atmeta kur kas rimčiau argumentuotus pareiškimus.


Jau net į pirmą teismo posėdį sugūžėjo net kelios žiniasklaidos priemonės iškart. Žurnalistai dirba konkurencijos sąlygomis ir sensacingu kąsneliu su kolegomis nelinkę dalintis. Vadinasi, jos buvo kažkieno tikslingai pakviestos, nors tiek prokuratūra, tiek soc.skyrius atkakliai neigė tai daręs.


Visos kameros buvo nukreiptos ne į atsakovą, o į Fondo atstovą Alvydą Veberį, bobutės įgaliotąjį asmenį, kuris byloje viso labo yra tik tretysis asmuo.


TV reportažas ir visos pasirodžiusios publikacijos buvo vienodo neigiamo konteksto, padarytos pagal vieną žurnalistinį kurpalį. (Beje, ir dabar "Sekundė" ir "Panevėžio kraštas", lyg pagal komandą, vėl pradėjo spausdinti šmeižikiško pobūdžio straipsnius apie Fondą.)


Visi laikraščiai atsisakė spausdinti Fondo atstovo atsiliepimą į publikacijas, nors pagal Visuomenės informavimo įstatymą turėjo tai padaryti. Žodžiu, šis nelabai skaniai kvepiantis žaidimas buvo aiškiai į vienus vartus.


Iš bylos visumos gerai matyti, kad visi juridiniai veiksmai susiveda į vieną labai konkretų asmenį – vargšų užtarėją Alvydą Veberį, kuris pastoviai reikalavo kelti baudžiamasias bylas savivaldybės klerkams už nusikalstamą neveikimą. Aišku, kad jis buvo įkyrėjęs iki gyvo kaulo, tadėl reikėjo bet kokiomis priemonėmis jį "nusodinti", nes toks jo atkalumas pradėjo kelti pavojų jų postams.


Teisėja atsidūrė tarp "kūjo ir priekalo": ji matė kur tiesa, bet teisingas sprendimas našlaičių atžvilgiu netiktų bylos užsakovams, todėl bandė gudrauti ir "nusiplauti rankas", atkakliai įkalbinėdama šalis pasirašyti taikos sutartį.


Atkreipiau dėmesį, kad faktai traktuojami selektyviai: našlaičiams naudingi atmetami arba ignoruojami, o prokurorams naudingi - užskaitomi.


Vargu, ar tiesioginė restitucija begalima, nes pasikeitęs tiek turto juridinis stasusas, tiek jo būklė (vertė). Be to dėl restitucijos nukentėtų niekuo dėtų trečiųjų šalių (šiuo atveju, nekaltų našlaičių) interesai.


Byla iš esmės paprasta kaip dvi kapeikos, bet šokiruoja tuo, kad TIESA profesionaliai apversta aukštyn kojom. Ieškinio nagrinėjimo metu buvo neįmanoma susigaudyti, kur viešas interesas, kur privatūs bobulės reikalai. Bobulei mirus, byla nebuvo nutraukta, nors grąžinti jai butą, kaip to reikalavo prokuroras, nebebuvo prasmės: butą ji ir taip buvo padovanojusi visuomenės reikmėms.

 

Jeigu teismuose būtų įvesta tarėjų institucija, ši byla būtų išspręsta per porą posėdžių.

 

Po pusantrų metų bylinėjimosi, pradėjo ryškėti, kad butas nėra tikrasis valdininkų tikslas. Tai tik pretekstas patampyti po teismus labai konkretų asmenį – Fondą steigėją Alvydą Veberį, kurio kitomis priemonėmis užčiaupti nepavyksta. Juo labiau, kad jis yra "Laisvo laikraščio" Lietuvai, drąsiai viešinančio valdininkų, teisėjų ir prokurorų aferas, korespondentas.

 

Beje, valstybei šis ieškinys kainavo daugiau, nei ginčijamo buto vertė. Žinoma, prokurorams ir teisėjams tai nesvarbu. Jų pridarytus nuostolius apmoka "runkeliai", kurie nevaikšto į rinkimus, mitingus ar teismo posėdžius.

 

Yra ir daugiau pastebėjimų, bet mano tikslas – kuo glausčiau perteikti bylos esmę. Ką domintų detalės, jų pilna internetinėje svetainėje www.tiesoskariai.lt

 

Vietoje moralo

 

Mieli skaitytojai. Aš įsitikinęs, kad ne vienas, perskaitęs šį mano rašinėlį pagalvos: gal ir teisingai parašyta, bet manęs tai neliečia - nepažįstu nei to našlaičio, nei to jo gynėjo...

 

Valentinas Repšys

Lietuvos Visuomenės  Tarybos narys,

Piliečių sąšaukos ,,Už dorą ir tautą‘‘ administratorius