STRAIPSNIAI
Birutė Zalieskienė – Rubinštein. „TEESIE MAN TAVO VALIA“

Birutė Zalieskienė – Rubinštein

 

„TEESIE MAN TAVO VALIA“

 

Kalnai ir lygumos, dangus virš jų, miškai, uolos, jūra ir vandenynai, ašigalių užšalę ledynai ir visi Žemės planetos žemynai – viskas visur yra ne kas kita, kaip Vieno manifestacija. Dievas panorėjo: „Aš esu Vienas – tetapsiu daugybe“. Ir Jis tapo pasauliu su viskuo, kas jame yra, todėl mus visus jungia nematoma minčių gija.Visatos Kūrėją mes jaučiame, žinome, kad Jis yra, nors protas sako ką kita – Jo nematome, nes Jo nėra.

 

Žvelgdami į dailininko nupieštą paveikslą, mintis nukreipiame į jo autorių. Taip yra ir su regimuoju pasauliu: gėrėdamiesi gamtos grožiu, prisimename jos Kūrėją: kur tik pažvelgsi, Jis yra matomas visur ir visuose. Kas mano kitaip, labai klysta, nes Jo žodžiai paprasti ir aiškūs: „Aš atskyriau save nuo savęs, kad būčiau Vienas visuose, nes kito nėra ir būti negali“. Universalus Dievo vardas – Aš Esu. Dažnai lankausi dailininkų darbų parodose. Man keldavo nuostabą tai, kad paveiksluose atpažindavau vaizdus, matytus savo vizijose, sapnuose ar prisiminimuose.

 

Tik daug vėliau supratau, kad gyvenimas yra Vientisas, nenutrūkstanti Amžinybės Gija, o Žemės planeta – „Minčių kamuolys“, iš kurio siūlų audžiami „Rūbai“ ir mūsų visų bendras Vienas Gyvenimas. Todėl pasakyta: „Ką tu valgai, tokios bus tavo mintys. Kokios tavo mintys, toks bus tavo elgesys. O koks tavo elgesys, tokį kūną turėsi kitame gyvenime“. Verta apie tai susimąstyti NATO gerbėjams. Prieš keletą metų vizijoje mačiau save, tačiau tada nieko nesupratau. Save mačiau dykumoje, balta, plona peršviečiama suknele, kuri buvo suplyšusi, todėl dešine ranka laikiau ją perplėštą ant krūtinės, o kaire prilaikiau vėjo draskomus suknelės palankus.

 

Stiprus vėjas plaikstė plaukus, sausos smilgos plakė basas kojas, įsmigusias į smėlį, o akys buvo išplėstos, įtemptai žvelgė į tolį, į vos matomus sniegynus, užšalusią jūrą. Moteris kažko nekantriai laukė, sušalusi, visiškai viena nejaukioje vietoje. Širdies srityje aiškiai matėsi raudona kruvina dėmė. Dangus buvo pilkas ir tamsus, susiliejantis su horizontu. Aš paklausiau: „Kas ji?“ Gavau atsakymą: „Tai Meilė. Dabar tavo eilė.“ Atsakiau: „Teesie man Tavo valia.“ Atsipeikėjau. Nieko nesupratau. Ar tai buvo sapnas, ar astralinė kelionė? Iš tiesų tai buvo apreiškimas. Dvasiniai Išminčiai man paaiškino: tai buvo mano „savanoriška kelionė į Žemę“, kai vyko 1917 metų revoliucija ir Pirmasis Pasaulinis karas.

 

Iš atminties gelmių atklydo įspėjimo žodžiai, kuriuos pasakė Žilvinas: „Žmonės ten gyvena tamsūs ir pikti. Pražūdys jie Žemę, žūsi tu pati...“ Tai štai, ką reiškė tas ženklas – kruvina raudona dėmė ant krūtinės širdies srityje. Tai – Meilės simbolis, auka. Liaudies poezijoje sakoma: „Gyvenimas daug ką mums žada, bet jį vainikuoja Mirtis. Į tikrąjį kelią mus trys žvaigždės veda: Tikėjimas, Meilė, Viltis“. Tikėjimo žvaigždę sunaikino „kryžiaus karai“, inkvizicija, Vatikanas. Meilė žuvo sunaikinus Tikėjimą ir pasitikėjimą. Meilės vardą pasisavino „sexas“ ir visokie iškrypėliai, demonstruodami savo niekingumą gėjų paraduose. Liko tik Viltis, kurios sunaikinti Dievas neleis, nes tai būtų grįžimas į chaosą = “amžinąjį pragarą“ ir Neviltis.

 

2 Dvasinis Žmogiškųjų vertybių Centras 2016 „Ramybės Buveinė“ Vilties žvaigždė yra Heksagrama, šešiakampis ženklas, žvaigždė, kurios Centre yra Taškas (skylė). Pulsuojanti Visata „Širdis“, kuri pro šį Tašką per Šiaurinę žvaigždę siunčia Gyvybės Energiją mūsų Paukščių tako galaktikai. Mirtingojo žmogaus protas šito suprasti negali, todėl visada reikia klausyti „širdies Balso“. Biblija, žydų Penkiaknygė Tora (iš sanskrito तारा (Tara) [= žvaigždė]) stengiasi atskleisti Žinojimo Šviesą. Net Kabala negali duoti to, ką gauname iš „Širdies“. „Beširdžiai“ žmonės yra „tamsūs ir pikti“, žiaurūs, savimeiliai ir pavydūs, neišmanėliai egoistai.

 

Tik Dievo Malonė gali jiems padėti kelti sąmonės lygį ir siekti tobulumo. Žydams Dievo Malonės ženklas yra šešiakampė „Dovydo žvaigždė“, krikščionims – Kryžius, musulmonams duota „Mėnulio fazė“ ir Veneros planeta (žvaigždė), arijai turi Ugnį, Rytų „geltonoji rasė“ (Budos mokiniai) laikosi Priežasties ir Pasekmės dėsnių. Induizmas yra Pradžia ir Pabaiga arba „pradėtą darbą užbaigia iki galo“. Kali juga epochos pabaiga arba „Kalno paslaptis“. „Krikščionybės pabaiga“ ir „Vatikano saulėlydis“. Taip baigiasi šis pasiruošimo etapas „šuoliui per bedugnę“.

 

Ši „bedugnė“, Apokalipsė, kuri minima Biblijoje, tie Žvėries nasrai Šv. Jono apreiškime yra ne kas kita, o Trečiasis Pasaulinis karas, kuriam taip uoliai ruošiasi Vakarai! Tas žvėris sužeistas, bet išdavikų pagalba išropojo į Baltijos krantą, įsitikinęs savo pergale. Iš tiesų, jis eina į pražūtį, bet to nežino. Aš tą žinau, bandžiau įspėti, sustabdyti, bet niekas tuo netikėjo. Aš pasitraukiau – daviau durniui kelią. Tegul prasmenga savo paties išsikastoje prarajoje! Apie tai aš rašiau ankstesniuose straipsniuose ir įspėjau: „NATO, nekask duobės Rusijai, nes pati joje prasmegsi“.

 

Teužgriūna visus juos Dangus! Eglė, Žalčių (Balčių) karalienė Žilvino klausė: “Kas nužudė sakyk, Žilvinėli, brangus? Te juos žemė praris, teužgriūn juos dangus!“ Yra toks „Balčių Testamentas“. Paskaitykite. Atsakymą rasite ten. Antrasis Pasaulinis karas dar nesibaigė. Fašizmas, Hitleris, tas Apokalipsės žvėris buvo tik „mirtinai sužeistas“. Dabar jo „geležiniai raumenys“, Pentagonas, įgavo dar daugiau jėgos. Savo jėgas išbandė sunaikinęs Nagasakio ir Hirosimos miestus Japonijoje, todėl visos pasaulio tautos dreba prieš „žvėries galybę“, dar nenubaudė Amerikos už atominio ginklo panaudojimą. Kodėl? Juk gerai žino, kad nei vienas nusikaltėlis negali išvengti bausmės.

 

Anksčiau ar vėliau nusikaltėlis pats save nubaudžia. Toks yra neišvengiamas Visatos nuosprendis. Dabar aš supratau ir tą viziją, kurią mačiau Apreiškimo metu, kai vyko rinkimai į LR prezidento postą ir laimėjo Algirdas Mykolas Brazauskas. Apie tai rašiau savo straipsnyje „Kalno paslaptis“. Savo kelionėje į Kalną gerai prisiminiau tą Balsą, kuris mane drąsino, tą ranką, ištiestą man, kad atsiremčiau, tuos žodžius, kuriuos supratau tik dabar. Jis mane prašė dar kartą, jau paskutinį, grįžti į Žemę, nes aš esu „Paskutinė Jo Viltis“. Gerai įsiminiau tą žmogų, jo akis ir pažadą, kad vėliau ir jis leisis į Žemę, o „Laikų pabaigoje“ mes ten, Žemėje, susitiksime.

 

Aš sutikau įsikūnyti ir atlikti darbą, kuris buvo man patikėtas. Tada „susiriečiau į kamuoliuką“ naujagimio pozoje ir pradėjau raudoti taip graudžiai ir garsiai, kad visa krūpčiojau. Atsimerkiau giliai iškastame apkase – slėptuvėje, kurioje švietė silpna lempos šviesa ir buvo keletas žaizdotų ir išsigandusių žmonių. Aš pradėjau dar graudžiau raudoti, nes supratau, kad vyksta karas ir čia labai baisu. Mane pažadino sūnus, kuris išsigandęs mane purtė už peties ir klausė, kas atsitiko. Atsipeikėjau ir pasakiau, kad sapnavau baisų sapną. 3 Dvasinis Žmogiškųjų vertybių Centras 2016 „Ramybės Buveinė“ Iš tikrųjų aš mačiau savo gimimą 1943-iais metais, kai vokiečiai bombardavo Panevėžį, todėl visi kaimynai bėgo slėptis į urvus ir apkasus.

 

Vėliau aš sužinojau, kad gimiau slėptuvėje, degė žibalinė lempa ir ten slėpėsi dar keletas kaimynų. Mano mamai iš baimės prasidėjo priešlaikinis gimdymas. Vėliau motina man pasakojo, kad jai nuostabą ir baimę sukėlė tas momentas, kai ji naujagimę maudė vonelėje ir pamatė man ant krūtinės kairėje pusėje širdies srityje ryškiai rudą apgamą – taisyklingą šešiakampę žvaigždutę. Parodė vyrui, mano tėvui, o tas visai neišsigando, net apsidžiaugė. Pasakė, kad abu yra kilę iš garbingos žydų giminės, o šis ženklas yra Dievo dovana ir palaiminimas, apsauga, todėl jie išvengė kitų žydų likimo (Holokausto). Abu sutarė laikyti griežtoje paslaptyje šį „antspaudą“. Jie žinojo, kad tai - Dovydo žvaigždė.

 

Kai lankiau mokyklą, mama įspėjo, kad apie šį „Dovydo ženkliuką“ niekam nepasakočiau, niekam nerodyčiau, o su žydais bendrauti uždraudė. Visą gyvenimą aš žydų bijojau ir jų vengiau, nė vieno nepažinojau, nes apie juos prisiklausiau baisių dalykų. Neapykantos nejaučiau, labai gaila buvo jų nukankinto Jesaus Kristaus, bet mane persekiojo vienas klausimas: kodėl jų toks likimas? Kodėl aš paženklinta Dovydo antspaudu? Ką tai reiškia? Kas aš esu? Būtent šitie klausimai man parodė kelią pas Dievą. Pagaliau supratau: ne aš viena, o kiekvienas žmogus turi nueiti tą patį kelią, kurį nuėjo Jesus Kristus.

 

Kito kelio nėra. Tas Kelias – Meilė. Žmogaus Tikslas: gyvenant Žemėje, surasti Tiesą, nes Dievas yra Tiesa (skr. Satia). Viskas taip paprasta, suprantama, o jie, neišmanėliai „gudročiai“, to nežino. Aš taip pat nežinojau, todėl dariau daug klaidų. Gyvenimas Žemėje – mokymasis gyventi be klaidų, o pamokos – Karmos dėsniai. Visa žmonija „surišta“ Karminiais ryšiais – nei vienas žmogus nėra laisvas, ką jau kalbėti apie „atkovotą nepriklausomybę“ arba skanduoti: „Lietuva, būk laisva!“ Sarmata! Neseniai, 2009-ųjų vasarą, ėjau Sietyno gatve pro senas žydų kapines. Niekada neidavau ta gatvele... Mano dėmesį patraukė statomas memorialas žydų tragedijos paminėjimui: „Liūdinti žydų Motina“.

 

Akmenimis grįstos aikštelės kompozicija man buvo nesuprantama: šešiakampė žvaigždė perskelta pusiau. Per žvaigždės vidurį nutiestas takas prie paminklo. Ką žydai sau leidžia? Argi jie nežino, kad Vieną žmogų sudaro du: vyras ir moteris? Vien vyrai (gėjai) ir vien moterys (lesbietės) negali pratęsti žmonių giminės. Kodėl jie metė iššūkį Dievui Kūrėjui? Gal todėl ir liūdi „Žydų Motina“...??? Net nežinojau, kad Panevėžyje yra „Žydų bendruomenė“, tačiau nusprendžiau bent vieną žydą susirasti ir paklausti. Kaip tariau, taip padariau – vieną žydą suradau. Man pasisekė: sutikau patį bendruomenės pirmininką. Jis mane sutiko pagarbiai ir gana svetingai. Į mane dominantį klausimą atsakymo negavau – jis gudriai išsisuko, pakeitė pokalbio temą.

 

Man jis pasirodė matytas, mes kažkur buvome susitikę. Jau ruošiausi jo šito paklausti, kai žmogus man padavė ženkliuką prisiminimui. Tai buvo paauksuota žvaigždutė, lygiai tokia pat, kokią aš „atsinešiau“ gimimo metu iš kitų pasaulių. Viską supratau: tai štai kur aš Jį mačiau! Aš Jį pažinau! Pirma mintis buvo ta: aš patekau į spąstus. Kodėl aš nepaisiau mamos įspėjimo saugotis žydų? Vis tas smalsumas ir noras išsiaiškinti visas mįsles... Žinojau, kad jokios mistikos nėra. Galva duota tam, kad mąstytum, jog visus darbus privalai užbaigti, kuriuos kažkada pradėjai. Taigi, aš atverčiau paskutinį Toros puslapį, tada supratau, kas yra Kabala.

 

Norėjau viską užbraukti vienu brūkšniu, bet buvau davusi žodį, kad „sutinku“, todėl neverta slėptis... po tuščiu lapu. Manęs išsižadėjo visi draugai ir giminės, nes aš bendrauju su žydais, bet jie nieko apie mane nežino. Nežino net vaikai. Niekas nežino, išskyrus Viešpatį Dievą. Negaliu pasielgti taip, kas prieštarautų Jo Valiai, nes pasakiau: „Teesie man Tavo valia. Amen.“ 4 Dvasinis Žmogiškųjų vertybių Centras 2016 „Ramybės Buveinė“ Žodis „amen“ reiškia „aš sutinku“ arba „nema“ – manęs nėra“, kad į praeitį, atgal nebegrįšiu, „išnykstu“ kaip savarankiškas asmuo ir „susilieju“ su Juo – tampame Vienu. Tokia buvo žodžio prasmė, kai Jesus Kristus pasakė: „Aš ir mano Tėvas esame Viena (Būtis)“.

 

Prieš savo kančią Jesus meldėsi Alyvų kalne ir prašė Tėvo, kad aplenktų Jį „kančios taurė“, bet... „teesie Tavo, bet ne mano valia“, - dar kartą pakartojo ištikimybės priesaiką, nors nežinojo, kuo baigsis Jo misija Žemėje. Katalikų popiežiai ir kunigai taip pat „atsižada savęs“, bet priesaiką „sulaužo“. Kokioj prabangoj skęsta Vatikanas! Kokie jie įtakingi politikai! Kokie garsūs pedofilų skandalai! Kokią galingą priesaiką – įsakymą taria į Seimą patekę sukčiai ir melagiai: „Tepadeda man Dievas!“ Net prezidentė D. Grybauskaitė nesupranta, ką reiškia žodis (К)амень – “AMEN”. Jesus Kristus sako: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“.

 

„Kelias“ yra Meilė, dvasios pakylėjimas iki žvaigždžių. „Tiesa“ yra Tikslas, kuris pasiekiamas per Meilę. Tai – grįžimas Namo, pas Tėvą, susijungimas su Dievu, įsiliejimas į Dieviškąją Šeimą, bet ne tas tikslas, kad patekti į žemiškąjį Seimą. „Gyvenimas“ yra Realybė, tai, kas Amžina, nes materijos pasaulis yra tik iliuzija, Realybės atspindys, lyg veidrodis, atspindintis Tikrovę. Išminčiai tvirtina, kad Gyvenimas ir yra Dievas. Aš Tiesą suradau ir tapau laisva. Nebeliko nei problemų, nei rūpesčių dėl vaikų ateities – viską patikėjau Dievui.

 

Prisiminkite Kristaus žodžius: „Tiesa jus išlaisvins“. Todėl sakau: išmeskite į šiukšlyną visus tuos „melo detektorius“ ir klausykitės savo „širdies balso“. Žydų bendruomenė manęs nesuprato, o man buvo svetimas jų susikurtas pasaulis ir tradicijos. Manęs pakeisti nepavyko net bendruomenės pirmininkui, todėl mūsų ryšys nutrūko, kaip nutrūko ryšys ir su pasauliečių psichologija bei iškrypusiomis tradicijomis. Vienintelis Ryšys yra su Aukščiausiąja Esybe, kurio Vardas – Aš Esu Jis J≡S (Jesus). Nebijokite Jo, nes tik mirties baimė jus surakino, sukaustė ir surišo Baimės grandinėmis. Išsivaduoti iš jų privalote patys, nes Duoto Laiko limitas pasibaigė. Linkiu sėkmės!

 

Dvasinis Žmogiškųjų vertybių centras “Ramybės buveinė” 2016 m. birželis Panevėžys