STRAIPSNIAI

Alvydas VEBERIS. PAGALBOS ŠAUKSMAS, PRARADUS VILTĮ
Alvydas VEBERIS.  PAGALBOS ŠAUKSMAS, PRARADUS VILTĮ

Praradę bet kokią viltį teisėsaugos institucijose rasti tiesą, vis daugiau Lietuvos piliečių ir nekaltai nuteistųjų kreipiasi į žiniasklaidos priemones. Daugelis suvokia, kad už didelius pinigus galima teigiamai išspręsti iškilusias problemas pas korumpuotus valdininkus ir jų pagalbininkus. Neturintys jų, ieško kelių pas ištikimus savo šalies TIESOS puoselėtojus, juos nors išviešindami. Tokie pagalbininkai nenaudingi valdžios ,,elitui‘‘ ir klaninei-sisteminei žiniasklaidai, kuri minta iš valstybės biudžeto lėšų. Sistema TIESĄ apverčia aukštyn kojom.

 

Dauguma gaunamų laiškų autorių keikte keikia teisinę sistemą. Nepaisant to, vis viliasi išspręsti savo problemą ir tiki, kad kovos iki galo, kol bus atstatyta tiesa. Deja, ne retai tokie kovotojai su vėjo malūnais, išsekinti moraliai ir materialiai palūžta. Kai kurie jų nesulaukę teisingo verdikto iškeliauja anapilin, ir tik nedidelė dalis po daugybės katorgų metų ar ,,kryžiaus kelių“ išteisinami.

 

Laisvėje gyvenantiems šiek tiek lengviau. Jie gali pasirinkti sau tinkamą kovos modelį, profesionalius pagal savo išgales gynėjus, ieškoti būdų pasiekti teisingumo triumfo. Ką daryti tiems, kurie tampa beteisiai? Aš kalbu apie įkalintuosius. Jų laiškų su parašytais skundais gauna įvairios institucijos maišais. Dažnai skundai pagrįsti.

Paskutiniai ant mano stalo guli neatsakyti Roberto Raulyno iš Lukiškių įkalinimo įstaigos nuteisto iki gyvos galvos ir įkalinto Aleksandro Kornios pagalbos šauksmo laiškai.

 

Tiek viename, tiek kitame skunde aprašomos teisinės sistemos tyrėjų, prokurorų, teisėjų abejingumas ir nusikalstami jų veiksmai, pakliūvus teisėtai ar neteisėtai į teisėsaugos voratinklį. Iš esmės rašoma, kad pasiekti teisingumo neįmanoma. Sistema dirba atmestinai, darant jų rankomis ne tik pažeidimus, bet nusikaltimus. Jų laiškuose mintis ta, kad pirmiau reiktų teisti pareigūnus, kurie daugiau nusikalsta vykdydami teisingumą, nei tie, kurie kaltinami. Būtų teisinga, tik išnarpliojus pareigūnų nusikaltimus, spręsti kaltinamųjų bylas.

 

54-nerių metų sulaukusiam šiauliečiui Aleksandrui Korniai už neteisėtu psichotropinių medžiagų gabenimą bei platinimą ir didelio jų kiekio  kontrabandą 2011metais sausio 5 d. Šiaulių apygardos teismas  priėmė nuosprendį skirti 9 metus nelaisvės. Jis rašo, kad jo byloje begalė melo, neatitikimų, neliko ekspertizės davinių, telefonų išklotinių, nenustatytos bylai reikšmingos detalės.

 

Kaip antai,- kokių muitinių vietoves kirto tariami nusikaltėliai darant nusikaltimą, neatitinka telefoninių pokalbių pusės metų pasiklausymo (sankcija tam nebuvo išduota) ir pateiktų kaltinimų įvykių laikas, neatliktos akistatos, tardymo metu buvo žeminamas, kankinamas (Šiaulių tardymo izoliatoriuje sulaužyti šeši  šonkauliai, pažeistas kairės rankos riešas, stuburas, raktikaulis, ko pasekoje atliktos net keturios operacijos, nustatytas II gr. invalidumas).

 

 Teisme iš jo buvo tyčiojimasi nurenginėjant, likęs be sąmonės, med. pagalba nebuvo kviečiama (Šiaulių apygardos teisėja Virginija Žindelienė). Jo teisėti reikalavimai, kad būtų iškviesti liudininkai, kurie paaiškintų su bylos kaltinimais susietas svarbias įvykių detales, ignoruoti. Tokiu būdu suvaržyta konstitucinė teisė į gynybą. Dalis teismo posėdžių vyko jam nedalyvaujant. Jo skundai dėl teisėsaugos institucijų daugybės įvairiausių pažeidimų rašyti į įvairias įmanomas Lietuvos institucijas, liko tik aidas girioje.

 

Antrojo laiško autorius Robertas Raulynas rašo apie tai, kas šiuo metu vyksta teisėsaugoje ir įkalinimo įstaigose: ,,Tai valstybės pamatų griovimas ir šalies išsigimimas‘‘. Jis įkalinime sėdi jau keturiolika metų. Nuteistas už įvykdytą itin žiauriai dvigubą žmogžudystę Vilkaviškio r. Jam šiuo metu 35 metai. Rašo, kad būdamas jaunas geltonsnapis, dar visai gyvenimo nepažinęs, jau palaidotas gyvas, kaip kokioje Egipto piramidėje. Jis nori perteikti žinią ne apie savo kančias, bet apie valstybę, kuri vykdo ,,teisingumą“.

 

Nacionalinis televizijos kanalas vienoje iš laidų Lietuvą pavadino ,,Nusikaltėlių Meka“. Šio kanalo laidų vedėjai neklydo. Su smurtu, prievarta, nusikalstamumu, nepakantumu Lietuvoje išties yra problemų, tiek individualiame gyvenime, tiek valstybiniu lygiu. Laiško autorius įvardija, kad pagrindinė to priežastis, tai pūvančios iš vidaus ligos, o naviką sukelia įkalinimo įstaigos. Jos iš esmės nepakitę nuo sovietmečio. Per televizijos kanalus ir žiniasklaidos priemones pasirodo laidos kiršinančios ir pjudančios visuomenę.

 

Tokiose laidose sąmoningai nuteikinėjami pensininkai prieš įkalintuosius. Spekuliuojama sulaužytais likimais, sugadintais gyvenimais, nukentėjusių aukų nuo nusikaltėlių jausmais. Keletas Seimo narių - propagandistų vaikšto po televizijos laidas ir nuteikinėja žiūrovus kaip jie pergyvena dėl aukų smerkdami nusikaltėlius. Tačiau jiems rūpi tik reitingai ir balsų rinkimas per rinkimus, o ne gerinti kriminologinę šalies padėtį. Jie patys uoliai dalyvauja nusikaltimuose ir puikiai žino, kas vyksta įkalinimo įstaigose.

 

Vienu metu kalba, kad reikia gerinti nuteistųjų sąlygas, kitu metu aiškina, kad įkalinimas tai ne sanatorija. Seimūnai nupenėję savo storus užpakalius, apaugę lašiniais pripažįsta, kad kalinių laikymo sąlygos neatitinka įstatymų reikalavimų. Jie apie tai kalba vardan to, kad kaliniai nerašytų skundų ir pasiteisindami lėšų trūkumu. Kalėjimų administracija gaudama lėšas puikiai jas panaudoja savo reikmėms. Galima sakyti savo verslui kalinių sąskaita.

Meilės laiptais galima pakilti į dangų, neapykantos - nusileisti į pragarą

 

Savo laiške Robertas toliau rašo: ,,Nėra garbinga būti baudžiamam, bet mažai garbės ir tam, kuris baudžia“. Budelis (teisėjas), kad ir gerai apmokama profesija, niekada nebuvo garbingas žmogus, nors jis reikalingas, bet visi nuo jo šalinasi. Jo sutepta sąžinė ir rankos krauju, o psichika pažeista. Visuomenėje paplitusi mintis, kad nusikaltėlis turi kentėti dėl padaryto nusikaltimo, tikslu, kad nedarytų pakartotino nusikaltimo ir tokiu būdu būtų atlikta nusikalstamumo prevencija.

 

Deja, tai klaidinga samprata. Nei vienai tautai smurtu, pažeminimu neteko išgyvendinti smurtą. Net 21 amžiuje kai kuriose šalyse tebevykdomos viešos egzekucijos mirties bausmės aikštėse, žeminantys kankinimai, patyčios, tačiau nei vienai tautai nepavyko tokiu būdu sumažinti ar išnaikinti nusikalstamumo. Efektas priešingas. Tose šalyse nusikalstamumas augo. Mūsų sistemoje ne retai kaltinamasis tampa tariamo nukentėjusiojo auka, o teisusis neša kaltojo kryžių.

 

Daugelis ,,šauklių“ rėkia, kad reikia mirties bausmės, kad kaliniai ne žmonės, kad juos geriau sunaikinti negu maitinti, sunkinti jiems ir taip gyvuliškas gyvenimo sąlygas, juos reikia kankinti ir pan. Kas iš tų šauklių žino, kas dedasi širdyje nuteisto iki gyvos galvos širdyje, jausmuose, pergyvenimuose? Ką jis išgyvena sėdėdamas 20 ir daugiau metų nuolatiniame administracijos pažeminime nuo psichologinio, fizinio, moralinio smurto. Dalis net ir po trumpo laiko būdami tokiose sąlygose neatlaiko įtampos, žaloja save ar net nusižudo. Tai ne vienetiniai atvejai. Tokia informacija slepiama, apie ją nekalbama.“

 

Biblijoje rašoma, kad tik MEILE, atjauta ir gėriu galime nugalėti blogį. Noriu tiesiog išskirti kai kurias eilutes: ,, ... Visada gėris laimi prieš bjaurastį širdyse visų tų, kuriuos yra apšvietusi tiesos meilė. Naujos ir nuoširdžios dvasinės meilės išsiveržianti energija turi galingą jėgą. Ir vėl aš jums sakau, nepasiduokite blogiui, bet vietoje šito nugalėkite blogį gėriu." Jėzus yra pasakęs: ,,net dangus ir žemė gali išnykti, bet manieji tiesos žodžiai tikrai neišnyks.”

 

Tai kas sena iš tikro gali būti pamiršta siekiant naujos šviesos, siekiant didesnės tiesos ir daug platesnio pažinimo. Žmogus lyg indas, gali sutalpinti savyje labai daug. Tik čia svarbiausia kokybė, ne kiekybė. Meilė, tikroji dieviškoji meilė iš tikrųjų daro stebuklus ir tie Jėzaus žodžiai apie gėrį labai gražūs. Nuolat siekiant Tėvo meilės, ieškant jos šviesos lengviau ir blogį įveikti.

 

Neteiskite sielos, taip pat ir jos likimo nevertinkite pagal vieną atskirą nepasisekusį žmogiškąjį epizodą. Jūsų dvasinį likimą sąlygoja vien tiktai jūsų dvasiniai troškimai ir tikslai. Labai nuostabi tiesa - mūsų kaip asmenybių gyvavimas ir to gyvavimo kokybė apskritai priklauso nuo įtikėjimo Tėvu laipsnio, meilės savyje pajautimo ir mokėjimo visu šituo dalintis su visais, kur bebūtume ir ką bedarytume, tuomet patys tapsime ta šviesa, kurios siekiame. Nors patys, manau ir esame šviesa, meilė, nes gi buvome sukurti tobuli ir iš begalinės meilės.